Leitenantas, kuris kapitonas (3/7) – arba kaip buvo KJP pradžioje


Pirmoje dalyje aptariau dabar esamus KJP karinius laipsnius, ir kas juose (o gal – galvose, sprendžiant iš omoniškos uniformos lietuvių karo laivuose) yra išties negerai.

Antroje dalyje galite persiskaityti, kaip buvo Lietuvos KJP įkūrimo priešistorėje, ir kodėl anuomet dar nebuvo taip aktualu kariuomenės arba sukarintos policijos tuos naudojamus karinius laipsnius jau pagaliau išsiversti į jūrinius.

Bet dar reikėjo įkurti pačias karines jūrų pajėgas.

Ir štai antruoju laivo Prezidentas Smetona vadu tapo nuo 1927 metų gruodžio jau Antanas Kaškelis, kuris nuo 1932 metų ir rūpinosi šio VRM nurašyto laivo pervedimu į kariuomenės pavaldumą, nebenaudojamo laivo priežiūra ir išsaugojimu ateičiai, lėšų remontui paieškomis ir dar po to Liepojoje sekusiu laivo kapitaliniu remontu, pertvarkant patrulinį laivą atgal į karinį, kol 1935 metais jau ir buvo oficialiai patvirtintas kaip karo laivo vadas.

* * *

Iki tol jis išsitarnavo Lietuvos kariuomenėje, į kurią įstojo dar 1919 metais, iki majoro laipsnio – tarnavęs komendantūroje (karo policija), intendantūroje (tiekimas) ir transporto daliniuose, o 1927-1932 metais, kaip laivo Prezidentas Smetona vadas, formaliai patarnavo dar ir pasienio policijoje, pavaldžioje pagal funkcijas VRM.

Ir kai šis laivas iš VRM pavaldumo buvo pervestas pradžioje kariuomenės Šarvuočių rinktinei dėl racionalesnio tiekimo ir aprūpinimo, o vėliau operatyviniame pavaldume priklausė Trečiosios divizijos 6-tam pėstininkų pulkui (divizijos vadu buvo generolas-leitenantas, vėliau po karinių laipsnių reformos – divizijos generolas Edvardas Adamkevičius, mūsų ekselencijos Valdo Adamkaus tėvo Igno, aviacijos karininko ir vieno iš pradininkų, brolis), tai laivo išsaugojimo labui išties labai pasisekė, kad majoras A. Kaškelis turėjo tam reikiamas ir tinkamas kvalifikacijas, ir taip pat jau paminėtąją patirtį visiems šio laivo virsmų etapams 1927-1939 metais, kai jau pats pagaliau buvo išleistas į atsargą – juk be viso šito dar carui A. Kaškelis per pasaulinį karą tarnavo Archangelske, vadovaudamas minų tralerių divizionui, tad ir pats tokio tipo laivas savotiškai buvo dar jam pažįstamas jūroje kaip buvęs “priešas“.

Jūrų kapitonas Antanas Kaškelis kasdiene uniforma – antpečiuose Gedimino Stulpai ir auksiniai inkarai, o tikslus jūrų karininko laipsnis nenurodomas (foto iš Gintaro Surgailio monografijos – žr. žemiau).

* * *

Kaip matome, majoras – visiškai sausumos kariuomenės laipsnis, kuris laivyne atitinka dabar komandorą-leitenantą, esantį žemiau jūrų kapitono (kuris sausumoje, primenu – pulkininkas).

Tačiau tapęs šio jau karo laivo vadu, kariuomenės majoras A. Kaškelis galėjo būti savotiškai laipsnyje jau netgi pažemintas, gaudamas tik vokiškai kapitono-leitenanto arba tradiciškai vyr. leitenanto laipsnį, kas atitiktų vadovavimą pagal pareigas minininkui, o ne bent jau gerokai didesnei korvetei, kuriai ir vadovauja tą atitinkantį majoro laipsnį sausumoje turintis, arba, jei jau konkrečiai pagal to meto madą vokiškai – Korvettenkapitän.

Tarkime, jei būtume tarpukaryje (iš neaišku kokių išteklių tik) plėtę savo karo laivyną kaip XIXa. gale tą darė vokiečių kaizeris Vilius II, siekdamas konkuruoti pradžioje Šiaurės jūroje su savo bobutės Viktorijos Royal Navy, tai ir Lietuvoje būtų analogiški su vadovaujamo laivo didėjimu ir laivyno plėtra susiję vis aukštėjantys atitinkamai pavadinami ir laivyno karininkų laipsniai, kaip tas jau buvo Lietuvos kariuomenėje su pulkų, brigadų ir divizijų vadų karinių laipsnių pavadinimais.

* * *

Štai pagal 1936 metų lapkričio 30d. Seimo priimtą naują Karinės Tarnybos Įstatymą, tai karinių laipsnių, pareigų ir struktūros reformą Lietuvos kariuomenėje taip visi generolų laipsniai perkeisti į tris ne įprastinius bendrinius (t.y. generolas-majoras ar generolas-leitenantas), bet pavadinant laipsnius pagal karinio dalinio dydį, kaip tai atitinka ir pulkininką, kuris vadovauja pulkui:

  • brigados generolo (karo laivyne tai būtų komodoras arba flotilės admirolas, kaip dabar pervadinta po komodoro J. Baltuškos esamose KJP, kurios jau pačios nuolat painiojasi tarp komandoro ir komodoro, nors komodoras iš esmės yra tik diviziono dydžio junginio lygio vadas – šis laipsnis nors ir “generoliškas“ ar “admiroliškas“, bet tai paskutinis karo lauko vado laipsnis, ar jūrų mūšiui akvatorijoje tiesiogiai, o ne iš štabo, vadovaujantis aukščiausiasis karininkas),
  • divizijos generolo (karo laivyne būtų kontr-admirolas, vadovaujantis flotilei, o sausumos kariuomenėje – tai atitinka generolą-majorą) ir –
  • generolo (anuomet dėl faktiškos turimos kariuomenės dydžio tiesiog prašoktas vienas generoliškas laipsnis: karo laivyne tai būtų ne admirolas, vadovaujantis laivynui, bet dar tik vice-admirolas, vadovaujantis eskadrai, o sausumos kariuomenėje ir dabar tai yra generolas-leitenantas, vadovaujantis ne armijai, bet tik armijos korpusui, kurių struktūriškai nebuvo tuomet, ką atitiko divizijos, ir nėra Lietuvos kariuomenėje dabar, ką teatitinka vos dvi formalios “Geležinio Vilko“ ir “Žemaitijos“ brigados).

Tiesa, linkusiems ginčytis su manimi dėl karinių laipsnių bei NATO karinio vadovavimo struktūros, ar prisimenantiems tik sovietinę karinę “vadybą“, tai pastebėsiu, kad dabar paprastai tas istoriškai kariniam daliniui vadovavęs karininko laipsnis yra pakeltas per vieną (pvz., bataliono vadas yra nebe majoras, o pulkininkas-leitenantas), o jo pavaduotoju ir štabo viršininku eina pareigas tas, kas anksčiau buvęs pagal karinio laipsnio pavadinimą tuo “tikruoju“ vadu (infliacija ne tik piniguose ar diplomuose, bet ir čia, aha).

Taip nutikę ir dėl to, kad, beje, dabar ir pulkų, nepaisant jų kitąkart išsaugotų istorinių pavadinimų, jau iš esmės tai juk irgi nebelikę sausumos kariuomenėje (tik britai ir jų “maištininkai“ amerikiečiai tuos savo tradiciškai turimus išplėstinius savistovius batalionus vadina vis dar “pulkais“, nes jie yra britai su visomis savo britiškomis tradicijomis), kadangi tie išplėstiniai batalionai, kurių kuopų vadai yra kapitonai (nors dar galėję būti vadais ir vyr. leitenantai), jau grupuojami nebe į pulkus, o tiesiogiai į brigadas (čia va ir sutampa NATO ir Rusijos kariniuose laipsniuose generolai-majorai, nors pastarieji tų brigados generolų laipsnių ir neturi, kai JAV kariuomenėje brigados generolas paprastai yra ne brigados vadas, o brigados štabo viršininkas), ir tos brigados savo ruožtu, jei to reikia, dabar grupuojamos jau nebe į divizijas, bet irgi iškart į armijos korpusus (tik kada paskutinį kartą, po Irako nukariavimo 2003 metais, jūs dar pamenate tokio dydžio karą?).

Tad ir mūsų kariuomenės vadas generolas-leitenantas, nors ir nevadovauja formaliai armijos korpusui, nes vadovauja juk visai (sic!) kariuomenei, tačiau pagal atsakomybę ir karinio dalinio skaitlingumą išties atitinka tik tą savo turimą karinį generolišką laipsnį, pagal kurį ir pripažįstamas formaliai NATO jungtiniame štabe, nors mūsų “Geležinio Vilko“ turėta kovinė brigada iki “Žemaitijos“ brigados atkūrimo 2016 metais išties operatyviniame pavaldume priklausė Danijos armijos divizijai, kurios sudėtyje kovinėse grupėse mūsų kariai ir dalyvavo Irake karinėse misijose.

Tiesa, iš lietuvių generolų tame NATO štabe rimtais, o ne kanceliariniais, laikyti irgi tik du: tai “amerikonas“ Jonas Kronkaitis (kariuomenės vadas 1999-2004 metais) ir “rusas“ Valdas Tutkus (kariuomenės vadas 2004-2009 metais) – abu turintys realią tiesioginę vadovavimo mūšyje karinę patirtį Vietname arba Afganistane atitinkamai.

O kiti mūsų dabartinės kariuomenės vadai, nepaisant net nuolatinio Lietuvos dalyvavimo visose karinėse NATO misijose ir mūsų sąjungininkų operacijose Kosove, Afganistane bei Irake, nuo dalyvavimo bent jose puikiai savo subines išsuko, ir todėl tėra tik štabiniai pyzdūnai, paskirti jų šioms visiškai nenusipelnytoms pareigoms tik va tokių pačių elito pareigų visuomenėje nesuvokiančių ir savo vaikučius nuo tarnybos kariuomenėje išsukinėjančių politikų.

Ir va tuo viskas pasakyta, nes prie savo “generoliško“ laipsnio gali kaip tie visi “vidaus tarnybos“ VRM “generolai“ prisirašyti žodžius “ofisinės tarnybos“.

Ne tik kapitono-leitenanto laipsnį davusių, bet ir mūsų kuriamo karo laivyno tradicijai dariusių įtaką “pavyzdinių“ laivynų vyriausieji vadai, abu anglų karalienės Viktorijos anūkai, draugiškai ir angliškai (sic!) susirašinėję 1904-1907 metais tarpusavyje: vokiečių karinio laivyno uniformą vilkintis rusų caras Mykolas II (kairėje) ir jo trečios eilės pusbrolis bei jo žmonos pirmos eilės pusbrolis rusų karinio laivyno uniformą vilkintis vokiečių kaizeris Vilius II vokiečių karo laive SMS “Deutschland“ 1907 metų rugpjūčio 5 d. (nuspalvinta foto iš Richard White flickr) – taip vadinosi ir tas karo laivas, kuriuo fiureris Adolfas Hitleris 1939 m. kovo 23 d. atplaukė į iš mūsų atimtą Klaipėdą pasidžiaugti “Memelio sugrįžimu į Reichą“.

Grįžtant nuo konteksto prie teksto, tai tuo pačiu divizijos generolo (pagal reformuotą laipsnį, nes juk vadovavo visai kariuomenei, todėl tarnybą baigė generolo laipsnyje) Stasio Raštikio iniciatyva buvo sumažinti ir kiti kariuomenės etatai, pertvarkant struktūrą, bei peržiūrėti pagal naujas pareigas ir kariniai laipsniai visiems tarnavusiems karininkams, pirmenybę taip atiduodant užsienio karo mokyklas arba lietuviškąją baigusiems, tačiau šiems atestacijoje “nepasisekusiems“ karininkams taip ir toliau paliekant senuosius turėto aukštesnio laipsnio ir užimtų pareigų atlyginimus kaip kompensaciją.

Tad juk labai dabar net ir nesistebėtume, kad taip ir Antano Kaškelio laipsnis iš majoro būtų tuomet konvertuotas į žemesnįjį laivyno laipsnį pagal įtvirtintas dabar jau jo, kaip karo laivo vado tik su rusišku kariniu išsilavinimu, pareigas, atitinkamai šiam minininkui, ir kas toje pačioje Vokietijoje vadinama Kapitänleutnant – t.y. kapitonu-leitenantu arba “kapitonu tarp leitenantų“ sąstato: tad tik kuopos vado atitikmuo sausumoje, o ne bataliono vado majoro ar, juolab, pulkininko.

Todėl britai ir amerikiečiai šiuos taip ir vadina, kaip vadinti karinius laipsnius tokiame lygyje ir pridera – tiesiog vyresniaisiais leitenantais arba pirmaisiais leitenantais, ir kas lietuviams tiek anuomet, tiek ir dabar, matomai, buvo “ne lygis“, kai atsikūrė savo laivyną 1992 metais ir dar 2010 metais atliko kariuomenėje puskarininkių laipsnių bei pareigų reformą, neišsitaisydami tuo pačiu tik OF-2 lygio karininkų laipsnio laivyne, bet suskaidydami pradinį OF-1 į du leitenantus, iš kurių jaunesnis dabar yra tiesiog leitenantu, o anas leitenantas jau tapęs vyresniuoju be paaukštinimo į OF-2 – ne taip, kaip eiliniai bei jūreiviai, taip ir liekantys tik jaunesniais net po bazinių kario apmokymų, netapdami iš “dūchų“ jokiais karybos specialistais (pvz., jūreiviai netampa kaip angliškai – able seaman, bet taip ir pasilikdami tik vokiškai “jungomis“).

O va jau apie trečiąjį karo laivo Prezidentas Smetona vadą Povilą Julių Labanauską ir jo turėtus karinius laipsnius – paaiškinsiu kiek vėliau, nes taip per jį, ką man savo laiku Henry L. Gaidis el.p. nemažai medžiagos persiuntė, ši tema tuomet man ir užkliuvo, apie ką aš taip išpėstai dabar jums per kelias dalis dėstau.

* * *

Kita dalis – apie majoro A. Kaškelio laivyno karinių laipsnių pasiūlymus, ir kas iš to gavosi kariuomenės štabe.

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.