Marinistika

Išskirtiniai 2018-ųjų metų buriavimo įvykiai bei Butelis Druskos su Švininiu Tarakonu

Netgi jei nerašai šiuo metu šio tinklaraščio, nevidone tu prakeiktas, pagalvojau aš sau taip lietuvių jūrų pergalės prieš švedus mūšyje prie Salacgryvos 410-ies metų proga, tai nereiškia, kad reikia laužyti tradiciją ir nepaskelbti praeitų metų išskirtinių įvykių Lietuvos buriavimo akvatorijoje, teritorijoje ir istorijoje!

Juolab, kad turėjau ne vieną ir ne dvi progas sudalyvauti kai kur pats asmeniškai, tai arba susirgau (o tu, rupke, koks šiemet gripas – įskaitant greitosios pagalbos ekipažą, antibiotikų kursą ir temperatūrą iki 39.5!), arba susigalvojau kitų priežasčių neatrasti laiko aprašymams, dėl ko atsiprašau.

Bet gana čia venduoti neužkylant, nes metas jau akristi į palankų kursą ir įvardinti nugalėtojus abiejų nominacijų, mano zirga galva:

  • Butelis Druskos

Labai smagi naujiena buvo Ambersail-2 VOR-65 laivės nupirkimas po lietuviška Trispalve, ir netgi jų pasiektas greičio rekordas regatoje aplink Barbadoso salą.

Tada dar Birštono savivaldybės organizuota birželio 9 dieną šventė, sukvietusi buriuotojus pakilti aukštyn Nemunu nuo Kauno marių link jų miesto, tarpukariu buvusio vienu iš vidaus buriavimo svarbių “uostamiesčių“. Atplaukę buriuotojai šeštadienio vakarą vaišinti užkandžiais, o kitądien Birštono merė Nijolė Dirginčienė pakvietė visus buriuotojus į bendruomenės pusryčius savivaldybėje.

Tiesą sakant, aš nežinau buvus ne tik 2018 metais panašaus renginio, skirto buriuotojams, kurie dažnai yra laikomi tik prašalaičiais (bus dar žemiau prie tarakonų).

Čia tai aš ne Birštono link, bet Kauno mariose per nacionalinę Lietuvos Buriuotojo Dieną 2018 metų rugsėjo 7-ąją Audriaus laivėje pakeliui prieš užsėdant ant seklumos (foto – Gintautas Mauricas)

Kadangi nominacijos mano personalinės, tai ir komisija esu aš pats čia, ir kad jau nedalyvavau anuose dvejuose renginiuose, todėl nominuoju dar vieną ir apdovanoju tą, prie kurio esu irgi nagus prikišęs:

Lietuvos karo laivo Prezidentas Smetona vėliavos sugrįžimas dėka Lietuvos Jūrų Muziejaus vyriausiojo istoriko Romo Adomavičiaus pastangų ir šios sovietų okupantams neatitekusios faktinio tarpukario karo laivyno vado Povilo Juliaus Labanausko dėka vėliavos eksponavimas Prezidentūrai priklausančiame Valstybės Pažinimo Centre nuo 2019 metų sausio 12 dienos, į kur ir aš atsibeldžiau (kaip pajuokavo Lietuvos Jūrų Muziejaus PR vadovė Nina Puteikienė, VAD pareigūnams atliekant patikrą, ir kaip tokį “teroristą“ kaip aš čia įleidžia…).

Tai šis įvykis man ir buvo svarbiausias, ir tai, kad dar susipažinau bei gavau padėką iš tuomet 1940 metų naktį su P. J. Labaunausku išplaukusio laive Nijolė jo padėjėjo leitenanto Ričardo Bernardo Nako sūnaus Algimanto (jiedu atėjo čia su savo dukra, kuri pilnai informuota, kas ir prie ko čia), kuris kalbėdamas atidarymo metu mums pajuokavo, kad vaikystėje jie ne vėliavos, aišku, ant aukšto ieškojo, bet kur tėvo karininko kardas gal paslėptas.

Tad jūs, kol dar yra proga – marš tiesiai iki šios vėliavos tik!

Čia toks mano santūriai laimingas selfis, apie kurį prieš 7 metus nebūčiau pagalvojęs!

O jau minėtas Romas Adomavičius pradžiugino jų lūkesčiais, kad ši vėliava liks visam laikui Lietuvoje, tik va, nedorėliai iš nacionalinio muziejaus, tai Povilo J. Labanausko uniformą (ir karininko kardą?!) sau nusižiūrėjo, kuriai turi pirmumo teisę, pasinaudodami hierarchine padėtimi Kultūros ministerijoje (nors, mano galva, čia pirmumą turi turėti tie muziejai, kurie surenka daugiau lankytojų, o Kopgalio tvirtovėje esantis LJM gerokai populiarumu lenkia Vilniaus Žemutinėje Pilyje įsikūrusįjį!).

Ir šiaip jie dar tikisi gerų eksponatų iš JAV kolekcininko Henry L. Gaidis iškaulinti, tad vėl ir vėl bus proga nuvykti į mano mėgstamiausią Lietuvos muziejų (o aš asmeniškai užklausiau papildomos informacijos apie Juozą Tamošauską – Romas Jaunėlis mano, kad gal jo tėvas turi, tai jei pamiršo, tai aš čia vėl primenu…).

Nepamenu, kas antrame plane kairėje (Nina nepakliuvo, nes, ko gero, tuo metu antrame aukšte su savo muziejaus edukatorių komanda ruošėsi renginiui ir viktorinai, kurioje smagiai ir aš su buvusia kaimyne ir verslo kliente Asta sudalyvavom), bet iš kairės mano nupaparacinti vėliavos stendo fone pirmame šnekučiuojasi: LJM direktorė Olga Žalienė; Algimantas Nakas; Valstybės Pažinimo Centro faktiškai einanti šeimininkės pareigas (pavardės neišsigūglinau, mūsų nepristatė, o aš kuklus ir į akis nelindau) ir LJM vyr. istorikas Romualdas Adomavičius.

Po visko aš dar nurėpliojau pas nenuoramą Bitlą, kuris rengė savo jau eilinius MBA – Metų Buriuotojo Apdovanojimus.

Kol aš čia pozavau ir ragus rodžiau, tai abonentiniam alui “ragai“ parėjo

Bitlas (Darius Gerasimavičius) man priminė, kad aš jam skolingas Švininį Tarakoną, aš iškart pasiskambinau Olandui (Dariui Bulanavičiui) į Panemunę, kuris per spykerius mudviem pažadėjo prie progos abu prizus sukurti (o einamuoju metu, tai mes galime eiti kaip jo mylima AC/DC dainuoja – vieškeliu į pragarą).

Taip aš susimokėjau už įėjimą, bet priklausančio alaus dykai jau negavau (buriuotojų šeimoje, marmūze, nevėpsok!), tačiau, sėdėdamas garbingoje vietoje greta buriavimo dinozauro-emerito Dėdės Romo (kuris Janušauskas) išklausiau dar vieną Romo (kuris Adomavičius) pasakojimą – šįkart apie jo (Romo Adomavičiaus, nes Romas Janušauskas Trakų ežerų viešpats laivėje Vasara) organizuojamas kurėnų regatas, kurių “krikštatėviu“, kaip Romas (tas, kuris istorikas, o ne istorinė asmenybė, apdovanota ta proga MBA prizu) ir pasakė, esu tapęs, nes jas rengti išprovokavau:

Romas buriuotojams čia pasakoja, kaip su istoriniais Kuršmarių žvejybos traleriais lenktyniauti regatose.

Po to grįžau į buriuotojo ir menininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimtinę ir iškritau dviem savaitėm iš gyvenimo.

* * *

  • Liūdniau dėl Švininio Tarakono, kolegos.

Nes šiemet jį gauna Kauno miesto meras, pravarde Krabas, ir grupė jo draugų buriuotojų, kurie gviešiasi išvaikyti buriuotojus iš įlankos pašonėje UAB Kauno Jachtklubas, taip nužudydami ne tik paskutinį tose apylinkėse išties veikiantį ir tikrą jachtklubą (nes toje betonkėje, pravažiuojant Pažaislio vienuolyną, jokio jachtklubo nebuvo ir nėra), bet ir manau, vardan tinkelių pakrantėje ir savo asmeninių interesų suduoti labai rimtą smūgį buriavimui Kauno mariose – per ne tokių finansiškai pajėgių buriuotojų kišenę ir per esamų ir būsimų uostelių užvaldymą.

Aš labai nesikartosiu, nes istorija jau yra aprašyta tinklaraštyje Punkonomicsskaitykite ir darykitės išvadas patys.

Dar šią savaitę vyks Kauno miesto savivaldybėje projekto pristatymas visuomenei, ir dar įvykiai gali įvairiai pakrypti. Bet tokia liūdna galimybė, kad jau kitoje Buriuotojų Dienoje nelabai gali būti laivių parade, tai tikrai reali. Kitiems, kaip supratau iš komentarų FB, tai gražu betoninės pakrantės ir trinkelės – toks tipinis provincijos miestelio vaizdas, kur jomis šmirinėja tik emigrantų šmėklos, retkarčiais prakėblinant kokiai pensininkei.

Tikiu, kad visus priešingus interesus labai norint galima suderinti ir išspręsti nesutarimus žmoniškai bei lygiateisio dialogo keliu. Ar jis gausis absoliučią daugumą miestelėnų balsų gavusiam jau pirmame ture naujam senam merui, kurio vardu bei iš betonkės “jachtklubo“ išvaikytų vaikučių ašaromis prisidengia prichvatizuotojai – pamatysime dar šiemet.

Aš labiau norėčiau kitąmet Kauno savivaldybę nominuoti Buteliui Druskos už buriavimo skatinimo iniciatyvas, o ne veiksmus, nukreiptus prieš jachtklubus Kauno mariose, net jei už jų stovi irgi buriuotojai. Buriuomenė, kaip ir visuomenė, nėra vienalytė – čia kiekvienas pats sau kapitonas, tačiau kapitonai džentelmeniškai tariasi ne tik ant vandens, o ne vieni kitus skandina.

* * *

Ankstesni mano metinių nominacijų nugalėtojai yra išvardinti čia.

Ahoy!

Reklama
Standartinis

2 komentarai apie “Išskirtiniai 2018-ųjų metų buriavimo įvykiai bei Butelis Druskos su Švininiu Tarakonu

  1. Algis Nakas parašė:

    Labas,manau kad Lietuvos karo laivo Prezidentas Smetona vėliava turi likti Lietuvos Jūrų muziejuje. Kitaip muziejaus vykdomas projektas “Trispalvė Jūroje Saugo“ bus numarintas. Muziejus atliko didelį darbą garsindamas Lietuvos karo laivo Prezidentas Smetona istoriją,o jo vėliavos istorija yra tikras stebuklas. Prie to stebuklo ženkliai prisidėjo ir šio tinklaraščio autorius Eugenijus Nasevičius. Mūsų šeima dėkinga jam.
    Algimantas Nakas

    Patinka

    • Ačiū. 🙂

      Aš irgi sutinku, kad vėliavai geriausia vieta būtų išties Jūrų muziejus – nelabai Karo ar Nacionalinis muziejai ja domėjosi, tai nėra ko ir gvieštis.

      Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s