Knygos, Užjūris

London’s Callin’ (52): treji metai – ir ilgas skaitinys sau (bet ne trumpesnis jums)

Vakar kaip tik suėjo treji metai, kaip aš imigravau į šią jungtinę glušių karalystę Britanijoje, anksčiau žinomą kaip Didžiojoje.

Bet kadangi vakar buvo šv. Velykos jums ir Pirma Apriliaus religiniams palaidūnams, tai argi jums galvą kvaršinsiu šia iš esmės sau rašoma ataskaita, kaip sekasi man po 3 metų, praleistų šioje saloje? Juolab, kad po truputį visus savo tekstus, kurie tiesiogiai nesisieja su marinistinėmis temomis šiame tinklaraštyje, aš perkeldinėju į kitą (visi buriuotojai dabar džiaugsmingai moja man kaip žuvėdra su koja ahoy!), todėl ir šis įrašas po kiek laiko iš čia emigruos.

Vakar išties švietė saulė, ir atoslūgio padovanotu paplūdimiu nukulniavau, kaip rodė draugės išmanusis, virš 6 km, tačiau šiandien lyja – kaip ir privalo šioje Amžino Rudens šalyje būti. Ir tai, ko gero, apibūdina labai trumpai mano nuotaikas prieš metus ir dabar.

* * *

Bet dar sužinojau kėblinėdamas, kad kadagiai žydi geltonai – to nesu anksčiau matęs, nors nemažą gyvenimo dalį pradžioje praleidau būtent Dainavos pušynuose, kur tų ėglių, anot čiabuvių, yra apsčiai, ir iš ko mes darydavome vaikystėje lankus. Iš kadagių, ne čiabuvių. O šitie čiabuviai jau šių uogas naudoja džino, lietuviškai – kadaginės trauktinės, gamybai – ir vėl kadagių trauktinę turint omeny, ne vietinius glušius.

Kodėl aš juos taip vadinu?

Kas skaito mane ne nuo šio įrašo, tas priežastį jau žino. Pirma, angliškam žodžiui ignorant geriausiai tinka šis slavizmas, nes taip apibrėžia ne tiek kvailą, kaip klaidingai vartojama, ar kurčią, ką ir reiškia pagal šaknį, bet išties sąmoningai pasirinkusį negirdėti – kitaip tariant, išties juk ir kvailį, ir neišgirstantį visiškai ne dėl objektyvių priežasčių, o tokius, anot patarlės, ir bažnyčioje muša.

Antra, jau ir prieš metus rašiau, kad mano meilė šiai šaliai ir šios šalies čiabuviams atšalo po 2016 metų referendumo, ir tas jausmas yra abipusis (nors vis tiek dėl humoro šią šalį laikyčiau savo dvasine tėvyne). Tiesą sakant, kaip dėl špižinių Žalio tilto balvonų Lietuvoje, taip ir dėl Brexit čia galima nesunkiai atrūšiuoti žmones į glušius ir likusius. Už balvonus? Esi balvonas. Už Brexit? Esi glušius. Viskas paprasta, kaip ir krymnašystų atveju. Ir ne todėl, kad dėl pirmųjų nuo manęs jų nuvertimas prasidėjo, o dėl šios Europos paribio salos glušių kaltas mano, kaip ES federalisto, nusistatymas.

Aš išties atvykau į ES valstybę. Ir labai tikėtina, kad dar iš ES valstybės išvyksiu (Brexit, nežiūrint ES geranoriškai pratęsto ekonominių sutarčių galiojimo dviem metams pereinamojo laikotarpio, įvyks kitąmet kovo 29 dieną 11 valandą Nulinio Meridiano laiku – panašiai kaip Pirmasis Pasaulinis karas baigėsi paliaubomis frontuose 1918 metų 11/11 11:00).

Išlaisvinta ksenofobija įgavo dar ir oficialų pagrindą – pasirodo,  Kabineto praimei kvankai Teresei dar tebūnant Namų Ofiso sekretore (kitaip, VRM ministre, bet čia ministrais yra šventikai), buvo prastumtas toks Priešiškos Aplinkos įstatymas (Hostile Environment Act), kurio tikslas yra sukurti nepalankią biurokratinę aplinką bei priešišką nusistatymą visų imigrantų atžvilgiu, trukdant jiems atlikti privalomas registracijas (čia viskas yra per to book an appointment), vilkinant arba atmetant dėl menkiausios priežasties.

Todėl Home Office net po jos pavadovavimo yra dabar “legendinis“ savo klaidomis ir nesusipratimais, kurios nėra netyčinės, kaip klerkai ten dievagojasi – kad ir išsiųsti tūkstančius laiškų ES piliečiams, kurie kreipėsi dėl nuolatinio rezidento statuso (o kreiptis gali ne anksčiau nei po 5 metų nuolatinio gyvenimo, kai JK pilietybei – tik ne anksčiau kaip po metų, turėdamas PR statusą), kad tie privalo palikti šalį per 72 valandas, nes yra nelegalai (aišku, kad niekas nesuskubo vykdyti – ES suteikia teisę būti ir toliau).

Kaip toks kiekis gali būti kažkieno penktadieninio darbo klaida, man paaiškinkite, prašau? Ir dabar šitie patys žmonės sako, kad kitąmet visi ES piliečiai galės kreiptis dėl menkesnio, settled status, ir visiems bus suteiktas, ir kad tai (kažkaip?) nėra jokia darbo ir gyvenimo viza (JAV – žalia korta). Tačiau “bus“ ir “sklandžiai“ tai, ir ne tik tai, kontorai yra iš siekiamybės srities, aišku, kai ES piliečių skaičius čia yra 3 milijonai. Lygiai taip pat nutiko ir ES pilietei, kuri ištekėjo už brito ir čia vaikus užaugino būdama visą laiką namų šeimininke – galimybė formaliai pasilikti kitąmet tokiems žmonėms net nenumatyta (čia net Donald Trump kova su imigrantais netempia iki to, kurio uošvis gavo neseniai JAV žalią kortą, nes jo žmona yra Pirmoji Ledi).

Be abejo, tas įteisinto nepakantumo ksenofobiškas įstatymas priimtas dar iki (!) referendumo, tik jo įgyvendinimas buvo atidėtas, nes ES būtų šią glušių karalystę paturėjusi iškreiptais Trečio Reicho, kuo čia propagandoje dar vis pavadinama ES, gestapiniais metodais už tokius savo, t.y. ES piliečių, teisių pažeidimus. O dabar tai ko? Jei 2008 metais per krizę čia važinėjo raudoni autobusiukai su užrašais imigrantams Go Home!, tai dabar šitiems glušiams atėjo Kalėdos, nes žodis tapo kūnu – minėtu įstatymu.

Netgi mano pavyzdys dėl kreipimosi į SIA (Security Industry Authority), kuri yra Home Office pavaldume, išduoti man Close Protection licenciją tą akivaizdžiai rodo: baigęs kursus 2017 metų vasarį, sulaukiau savo sertifikatų ir patvirtinimų iš JK per Katalūniją (paprastai trukdavę iki dviejų savaičių, bet kažkaip užtruko šįkart tris, kas gerokai nustebino ir instruktorių airį), po ko per kelias dienas, pridėjęs reikiamus popierius, kreipiausi į SIA išduoti man tą licenciją, kas jau buvo kovas. Aišku, automatinis pranešimas atėjo, kad jie siekia tą padaryti per keturiasdešimt tai kelias dienas.

Po to termino pridėjęs dar savaitę jų lėtapėdiškumui, aš rašinėjau ne vieną laišką reguliariai kas dvi savaitės primindamas, kad negavau dar SIA CP licencijos, o po to, kad dar ir atsakymų į ankstesnius laiškus. Aha, pišytie pisma – kaip sakydavę sovietmečiu beviltiškam reikalui. Galop, toji licencija su išdavimo data balandžio 30d. (kas pasakys, kad jie savo pažado nevykdo, ką?), buvo man atsiųsta rugpjūčio (!) vidury paštu su lydraščiu, kuriame data liepos 3d. – nebežinai, ar verkti iš džiaugsmo sulaukęs, ar jau čia džiaugtis neverkus.

Įdomiausia, kad mes kreipėmės iš esmės visi kone tą pačią savaitę, tai licencijos kolegoms iš kursų atėjo tokia tvarka, ir jūs pasakykite, kad tai tėra tik sutapimas: anglui, bulgarui su JK pasu (šiems po 2-3 savaičių), italui su PR statusu (pagal pažadėtą terminą), man su Londono registracija (po pusmečio…), kroatui Airijoje (jo dar ir pasą SIA buvo pametusi!) ir, paskutiniam – olandui, gyvenančiam Ispanijoje. Ironiška, kad iš visų mūsų jis jau dirbo iki kursų ir kitą darbą pagal šią profesiją gavo iki gaudamas tą nelemtą licenciją.

Ir nelemtas – žodis tinkantis ne tik tą situaciją apibrėžti.

* * *

Kai ši šalis ėjo į referendumą, aš linkėjau jai patirti Brexit – per daug arogancijos (kaip sakė Winston Churchill: Anglijoje nėra antisemitizmo, nes anglai nemano, kad žydai už juos geresni) ir tuščio susireikšminimo (Labradurniaus Boriso pareiškimą apie Brexit perfrazavo David Osler, žemiau: atsisakysiu Netflix prenumeratos, kad susitarčiau palankiausiomis man sąlygomis su kiekvienu filmo prodiuseriu – beje, ES patvirtino, kad nuo kitų metų po Brexit jau Netflix prenumerata JK gyventojams, keliaujantiems Europoje, nebegalios dėl copyright įstatymų).

(iliustracija iš indy100)

Žinojau, kad aš pats, kaip žemesnioji šios griežtai klasinės modernaus feodalizmo visuomenės klasė, patirsiu ekonomines pasekmes gal skaudžiau, nei jų vidurinė klasė, ir kad vėl bus kaltinami imigrantai dėl čiabuvių nesėkmių.

Bet juk ir nekęsti mūsų, rytų europiečių, čiabuviams yra už ką, tiesa?

Rytų europiečiai išvaizda mažai skiriasi nuo anglų, kaip skiriasi buvusių kolonijų piliečiai iš Karibų, Afrikos, Indokinijos ar netgi Artimųjų Rytų. Jų vaikai ima kalbėti angliškai be akcento, skirtingai nuo kokių babajų, kur anglų kalba formaliai yra netgi jų šalyse valstybine (netgi tie Rytų Europos imigrantai, kurie atvyko anglų kalbos nemokėdami, išmoksta kalbėti vietine tarme, ne kaip aš, tarkime, kuris kone 14 metų pradirbęs JAV diplomatiniam saugumui kalbu, geriausiu atveju, Mid-Atlantic).

Tad per dešimtmetį toks imigrantas paprastai jau turi JK pasą, jo vaikai mokosi privačiose gerose mokyklose, jis padaręs karjerą arba turi savo verslą, žmona savo versliuką turi, kieme du apynaujai automobiliai, namo įmokos bankui gerokai pasistūmėję pirmyn, o dar jis gali ir kokį namą ar du nuomoja vietiniams. Kurie kaip verkė pub prieš 10 metų, kad nieko neturi, taip ir toliau verkia, gyvendami va tokio imigranto išnuomoto namo kambarėlyje popierinėmis sienomis ir kiaurais langais bei keikdami juos, nes nu reikia gi kažkaip atgauti šalies kontrolę (to take our country back – kažkaip vokiškai ši frazė kažkodėl skamba nepadoriai nacistiškai, tačiau ne tada, kai ją sako anglai, aha).

Todėl aš dabar visiškai suprantu, kodėl lietuviai galėjo nekęsti ir savo bendrapiliečių (!) žydų tarpukariu – komercija pastariesiems sekėsi geriau, nei etniniams valstiečiams, ir maža agrarinė valstybė™ sparčiai istorijoje jau pasiliko praeityje. Toliau buvo tik nacių reikalas pritaikyti jau savo šalyje atidirbtas Holokausto technologijas – ir turime didžiulę Lietuvos tragediją 1941 metais, o juk tuomet, pastebėsiu, ta nepakantumo aplinka buvo valstybės mastu irgi įteisinta, ir apmaudžiai nedaug lietuvių šiems okupaciniams įstatymams pasipriešino arba juos sabotavo. Per mažai ir čia buvo anglų, kad Brexit tuomet 2016 metų referendume neįvyktų.

Bendrai paėmus, jei 2016 metais ne tas referendumas, pasiuntęs svarą į knock-out (trečdaliu kursas nukrito, tapdamas kone 1:1 su euru) ir ekonomiką į knock-down (o taip, po kiekvienos krizės kažkada kažkiek atsigauna – netgi graikai nėra tokie beviltiški, ar ne?), jūs matytumėte dar labiau otimizmu trykštantį įrašą, nei matėte anuomet, kada buvo žemiausias nedarbas, mano uždarbis kilo, ir tetrūko kai kuriems darbams pretenduoti to nelemto nuolatinio gyvenimo šalyje bent 3 metų stažo (aukščiau minėtas anglas, tarkime, net oro uoste apsauginiu negalėtų dirbti, praleidęs virš metų Katare ir grįžęs į tėvynę vos prieš pusantrų – pats iš to juokėsi). Aš netgi nekilnojamojo turto pirkimo ir nuomos kursus tuomet praėjau ateičiai, jei pamenate (nors čia NT agentams licencijos nereikalingos kaip ir Lietuvoje).

Dabar išties visi darbai virtę, ir ne tik man, tik darbukais, ir niekas neklausia, kiek uždirbi, nes belieka bučiuoti ranką Chancellor of the Exchequer (finmin, antrasis žmogus Kabinete po Prime Minister, dažnai iš esmės ir ekonomikos ministras) iš Žemėjančios gatvės 11-to namo, kad va nuo vakar minimalus uždarbis šalyje pakyla iki £7.83 nuo metus buvusiojo £7.50, nuo kurio aš dar 2015 metais pradėjau karjerą apsaugoje, kuomet minimalus įkainis tebuvo £6.50 (alus dviejų svarų nekainavo pub!), o jau man optimistiniais 2016 metais ramiai gaudavau London living wage £9.15, galvodamas, kad čia tik stažo reikalas, ir tuoj tuoj, o prasimušiu (nors ir dabar £8, jei labai rūpi svetimus pinigus skaičiuoti), bet aš nebe Londone nuo vasario galo po atostogų Lietuvoje (truputį žemiau bus).

Tad aš neturiu absoliučiai jokio ūpo čia džiūgauti tokiems “geriems“ darbo pasiūlymams, kai už tas pačias valandas gausiu praktiškai tą patį eurais, ką Lietuvoje, tačiau tėvynėje aš būčiau ofisinis planktonas, o ne čikenfektoris gi. Juolab, kad ir Eurostat konstatavo: kai visoje ES atlyginimai kilę nuo procento iki 4-5, tai JK jie smukę bemaž 24 procentus eurų išraiška (kai kuriam vietiniam glušiui tą pasakai, kikendamas iš jo fizionomijos po to, tai jis gal tik išlemena, kad gauna, suprask, ne eurais, o juk svarais – sakau, tai svarais vadinasi ES atlyginimai kilo trečdaliu tuomet, kai tavo nesikeitė, you bloody moron!).

Tuomi aš konstatuoju, kad JK kaip šalis užsidirbti, jau yra kaput – kaip kažkada taip nutiko su Ispanija ar Airija, o ir dabar likusi tik Norvegija dėl medikų ir statybininkų bei dar dar Vokietija dėl fūristų, ko gero. Nors jau ir 2015 metais atvykus man sakė, kad “užsidirbai-sugrįžai“ laikai gerokai praeityje, tad jei imigruoji, tai nors gyventi čia gali. Nebeverta, žinokite – lenkai, ir ne tik jie, bet ir, pagal to paties Home Office statistiką, čekai, vengrai, slovakai, estai ir netgi latviai (buvo išvardintos 6 šalys, kur imigracijos saldo į JK jau neigiamas) masiškai grįžta į tėvynes.

Ir tai, kad iš Lietuvos dar kažkas išvyksta į JK užsidirbti (kaip ir iš JK dantų taisytis grįžta į Lietuvą), rodo, kad arba žmogui ne tik laikrodis, bet ir kalendorius sustojo, arba Lietuvoje išties klaikiai prastai su ekonomika, o ne su čia atvykstančio žmogaus galva.

Ir pastaroji išvada, deja, kol kas mane sulaiko nuo sugrįžimo, nes nemoku gyventi į minusą. Deja, mano finansinės suvestinės sau pačiam rodo, kad šioje šalyje aš iš esmės vis tiek gyvenau virš €2k kasmet į tą minusą (pernykščiai SIA CP kursai iš esmės ir sudaro šią metinę sumą, tad pernai uždarbis gavosi “ant nulio“ – ir tai dar vienas įrodymas, kad 2017 metais nebėra taip gerai, kaip buvo 2016).

Nors aš sutinku, kad spręsti pagal save neturėčiau bendrai apie kitus, kuriems geriau sekasi:

  • iš mano pažįstamų yra kam sekasi netgi labai gerai (statybose ekskavatorininkai vis dar paklausūs ir gerai apmokami, o jam Dzūkijos sostinės priemiesčiuose per mėnesį sunkiai švietėsi tiek, kiek jis uždirba Londone per savaitę, be abejo);
  • kažkam šiaip sau, bet kai nepersitempi per dvejus darbus (nors jis turi ne vieną profesiją), tai irgi gerai, nes grįžimo atgal alternatyvos jam irgi nėra;
  • kai kas netgi grįžo jau namo (arba tėvo firmoje įdarbintas, arba važinėja sezoniniams uždarbiams į Norvegiją statybose);
  • o laukiant lėktuvo Vilniuje sutiktas buvęs kolega (netgi pavaldinys) čia, tarkime, gyvena jau 15 metų, turi JK pilietybę, įsigijęs būstą (žr. aukščiau apie rytų europiečių miklumą) ir buhalterio profesiją, tad jam sugrįžimas į Lietuvą yra kaip man kelionė į Marsą, todėl save jis guodžia, kad gal anglai (škotai gi balsavo prieš) ir nėra tiek glušiai, kiek man taip atrodo – o kas jam dar belieka?

Iš čia, tarp kitko, yra ir tūlo lietuvio liejamas pyktis ant tėvynės, nors lietuvių glušiai, kurie neskiria argumentuotos kritikos nuo tūžmingos pagiežos, ir man kartais tokį bando pripaišyti (ir po to paprastai iškeliauja į Peru lankas vaikytis nuogas mergas). Jei kas skaitė Punkonomics mano politinę ir ekonominę kritiką iki 2015 metų balandžio, tai tie patvirtins, kad emigravęs aš netgi Lietuvos politikos ir kvankas ekonomikoje kritikavęs gerokai santūriau ir mažiau. Ir niekada nesityčiojęs tiek iš emigrantų, kai gyvenau Lietuvoje, tiek ir iš likusiųjų tėvynėje, kada emigravau (jei kas nesutinka ir bando dabar įdėti man tai, ko nesu sakęs, tai prašyčiau mano citatos, gerai?).

* * *

Na, bet tai grįžkime prie to nelemtai ir SIA, ar ne, nors ta nelemtis, pagalvojau, dažnai lydėjo mane, o tiksliau – mano kartą, gyvenime: Sąjūdis prasidėjo baigus mokyklą, SSRS žlugo sovietų armijoje atitarnavus (čia tokia teigiama žinia, kuria aš dar iki tol ir zampolitą esu trolinęs – čia kita istorija), Brexit įvyko imigravus į JK – ne gritėnų apraudamas Donald Trump, o JAV žalia korta man, ko gero, sugriautų imperializmo arba demokratijos, nelygu požiūris, citadelę anapus Atlanto.

Kai pusmetį SIA licencija neatėjo, tai keletas bandymų gauti darbą asmens apsaugoje buvo irgi man nelemti. Ir ne todėl, kad “o kur tu buvai pusę metų?“ (kas dabar tuoj bus “o kur tu buvai visus metus?“), kuomet laukiau tos nelemtos licencijos, bet kad asmens apsaugoje įdarbinimą lemia reputaciją, o aš esu nežinomas šioje rinkoje (ir reikėjo gi man Seiikan tinklaraštį tiek metų rašyti lietuviškai, o ne angliškai, ką?…). Suprantama, lemia pažintys, nes reputaciją užsidirbi darbu – banali tiesa, ar ne?

Todėl svarstydamas anąkart apie tai, ką daryti šioje spėriai prastėjančioje ekonominėje situacijoje, kai mano srityje uždarbiai smuko iki minimumo, ir per daug rinkoje SIA SG bei DS (pirmo ir antro lygio, kai CP yra trečiojo) licencijas turinčių glušių, kurie pasirengę dirbti ilgas valandas, nes sumoje gi gauna daugiau (“aš vis tiek neturiu ką namie veikti“ – taip paaiškino man buvęs kolega iš Ganos su olandišku pasu), negalvodami apie tai, kaip dirbti trumpiau ir efektyviau (čia visos JK ekonomikos problema, tarp kitko, ir aš jiems linkiu hard Brexit, kad jų ekonomika išties reformuotųsi, o ne būtų tokia sovokiškai socialistinė, kur visi turi kažkokių darbukų už “šimtą dvidešimt rublių per mėnesį“, paremta sąlyginai pigia imigrantų darbo jėga, kur robotizacija yra per brangus malonumas, kai apsčiai visada yra, o tiksliau – jau buvo, gi ES rytų “robotukų“), aš pagalvojau pasikelti kvalifikaciją nuo DS iki CP licencijos.

Galop, galvojau, aš tikrai įteisinsiu tai, kuo anksčiau irgi užsiėmiau, nes juk POTUS George W. Bush Jr su manimi (ne aš su juo – čia ne bajeris!) ne veltui fotografavosi kaip vienas iš “klientų“. Antra, be abejo – networking, t.y. pažintys ir ryšiai kursuose, kurie padės į tą rinką įeiti.

Photo or didn’t happen, sakoma internetuose

Nelemta buvo, nes:

  • anglas Aleksas gavo kursus darbovietėje kaip motyvacinės personalo programos paskatinimo paketą (o jo kontorai irgi gerai, dirbant su arabais, kad, reikalui esant, ofisinį planktoną galės pajungti asmens apsaugos darbui), ir mano vizitinę kortelę, įtariu, jis išmetė dar tą patį vakarą;
  • olandas Nikas, buvęs jūrų pėstininkas, dirbęs ir maritime security nuo piratų, darbą turėjo iki kursų to paties instruktoriaus dėka, o ir po kursų išvyko su ginklu į Meksiką saugoti ispaniškai kalbančio kliento, tad licencija jam buvo reikalinga tik kaip papildomas kredencialas mažiau save prisistatant (jam trijų dienų medicinos kursai iki šių ten pat buvo gal netgi aktualesni);
  • bulgaras Bratka dirba vadybininku tėvynainių kontoroje, kuri užsiima daugiau renginių apsauga, tad jam ta licencija gal reikalinga kaip priedas prie turimos DS, kad savo boso (su kuriuo kalbėjau – buvęs imtynininkas pagal ausis, su kuriuo dėl jo masės ir judesių aš su savo Goju-ryu infighting stiliumi į artimą kontaktą grabaliotis net neičiau, nes užmaigys) akyse būtų vertingesniu darbuotoju, o ir jei pasipainios klientas, kuriam reiks ir asmens apsaugos (renginiai yra koncertai, tarkime, o šou žvaigždės mėgsta anturažą), tai štai jums ir prašom – jis vienintelis man pasiūlė darbą, bet tokį aš ir taip tuomet turėjau, tad gal netgi gaunasi, kad pavedžiau;
  • italas Luka dirba ir taip minicab vairuotoju, tad jo nuolatinis klientas indas, kuomet jis tampa limo vairuotoju jau, tiesiog gauna papildomą paslaugą, per ką, manau, ir pats Luka bando prasimušti link daugiau klientų (jis už mane vyresnis, bet gerokai smulkesnis, ir išmokė ne tik zabajonės, bet ir kaip dera ruošti tikrą kavą);
  • kroatas Ivanas šiuos kursus rinkosi kaip vieną iš trijų privalomų tam, kad galėtų dirbti karštuose taškuose kaip PMC (private military contractor, tuo dirbo vienas iš instruktorių; kiti dveji kursai yra pirma medicinos pagalba “mūšio lauke“, į kur jis ėjo su Bratka ir Dučmenu, ir šaudymas, ko nėra JK), ir nors jis laikėsi atokiau per abi savaites, tačiau paskutinės dvi dienos su juo buvo tikrai smagios ir jam, ir manau, kad jis gal kiek net pasigailėjo, kad nesileido artimiau su manimi bendrauti, tačiau, kaip suprantate, jo kelias yra ne mano kelias (nors aš į karštus taškus mielai nuvažiuočiau už gerus pinigus, kad jachtą po to nusipirkčiau ir išplaukčiau į Taitį – jūs nebuvote Taity? ©).

Tad mano gebėjimas vairuoti geriau už juos (instruktorius pasibandė, o po to net padėkojo, kad duodu daugiau pasipraktikuoti važiuoti kitiems, dėl ko tie, o nedėkingieji, man per baigiamąjį egzaminą nedavė vairuoti – o gal kad pasakiau shut up girls, kai spygauti pradėjo, kas juos žino?…) man populiarumo nepridėjo, kaip ir faktas, kad retkarčiais instruktoriaus prašymas parodyti, kaip mes (suprask, USSS ir DSS) tą darome kitaip, kėlė klausimą, o tai kam man dar ta licencija tuomet.

Todėl licenciją tai aš galop gavau – bet darbo pagal ją per šiuos kontaktus, deja, ne. Ir tie keli pasiūlymai ne iš bendrakursių, kurie buvo, man banaliai netiko pagal laiką arba finansine prasme, ir ne iš godumo.

O po to aš išvykau iš Londono.

View this post on Instagram

Arghhh! Who's pirated mah sails?!

A post shared by Egidijus Nasevičius (@skipperltu) on

* * *

Būsto nuomos situacija Londone pasidarė ne vakar tokia nepakenčiama, kad darbuotojai vis labiau tolsta į priemiesčius arba atsisako darbo, nes nebeišgali susimokėti nuomos arba per toli važinėti. Ir tai prasidėjo net ne pernai.

Londono mero dėka visos valstybinės ar iš valstybės finansavimą gaunančios įstaigos ar įmonės, net jei jos privačios, verčiamos mokėti ne mažiau už London living wage (šiemet siekiama jį padaryti jau £10.20), antraip gali netekti valstybinio užsakymo. Deja, mano buvusi kontora, kurioje aš faktiškai nebedirbu, nors formaliai dar neatleistas, nors jau dirbu kitur, to gali ir nesilaikyti, nes mano objektas Avanti Communications nesusijęs su Londonu ir Londono valstybiniais užsakymais (nors pernai vos nebankrutavo dėl Brexit, nukritus akcijų kainai per kelias dienas virš 80 procentų, kadangi jų palydovo gamybą finansavo ES, o tai ko finansuoti anglus tuomet – Brexit is Brexit, kaip sakė Kvanka).

Pasibaigus galimybei man nuomotis ten, kur gyvenau iki tol, aš tris savaites (!) iš esmės gyvenau svečiuose ant lagaminų, ieškodamas galimybės persikelti, o po to išvažiavau suplanuotų atostogų į Lietuvą pas vaikus, ir po jų grįžęs jau emigravau iš Londono į West Sussex prie jūros, kur darbą gavau dar net nespėjęs išvykti atostogų, tačiau apsigyventi čia buvo nors prieinama tiek progos prasme (gerai, kai žmonės globoja visokius valkataujančius katukus, ar ne?), tiek ir galėjimu susimokėti už pastogę, kada dar man reikia ir alimentus juk mokėti, kurie eurais tik kilo, nors gal kas pasakys, kad kiek tu ten bemoki tų “kišenpinigių“, o koks Afrikos kaimas savaitę badu nemirtų tą sumą gavęs.

Privalumai dabar tokie, kad iki jūros, perėjus gatvę už kelių durų, per pievą eiti dar minutė. Dar už 10 minučių – ir aš prie dviejų (!) jachtklubų (trečiasis, buriavimo burvaltėmis klubas, yra į kitą pusę prie baseino ir parko per panašų laiką), tik kad į juos reikia eiti anapus upės dar 10 minučių link tilto ir per jį (nors uosto ofisas ir gelbėjimo tarnyba yra šiapus, kaip ir baras su gyva muzika).

Visur galiu nueiti pėsčiomis, o į darbą, kurį manau esant tik laikinu, einu perpus trumpiau nei Londone važiuodavau traukiniais. O ir automobilį įsigijus jau nebūtų jokio vargo, kiek jo yra Londone (nebent gyventum priemiestyje ir į miestą net nevažiuotum), kur automobilis yra išvis daugiau našta, nei privalumas (Vamzdžiu visur nuvažiuoji daug greičiau ir be spūsčių).

Iš neigiamų, aišku, mano psichikai nepalankios darbo sąlygos, o ir gyvenimo aplinka yra labai “kaimietiška“ (tiesa, Londono rajonai nuo trečios zonos nelabai kuo skiriasi, bet iš ten bent iki centro gali greitai pašokti, o ne kaip traukiniu Varėna-Vilnius, jei bent iki East Croydon), ir bendrai jūra, kada negali joje (kol kas!) buriuoti, nekompensuoja vis tik man to prarasto didmiesčio (kaip galima nemėgti Londono, kaip???). O iki lietuvių bažnyčios ir Petro Londone dabar, deja – maždaug 4 valandos kelio į vieną pusę ir kaina tokia, kad į Lietuvą kitąkart gali suskraidyti (tad nors pagaliau per šias Velykas esu laisvas nuo darbo, o jos yra ketvirtosios – buvau laisvas ir per pirmąsias, kai čia tik atvykau, – tačiau Tas aukščiau, ko gero, sako, kad atstumas ir laikas nėra pasiteisinimas neatvykti Jo pagarbinti).

Na, bet važiuodamas į darbo pokalbį (finale už savaitės paaiškėjo, kad jo negavau – darbas vis tik čiabuviams, nes kai esi per daug tinkamas, tai vis tiek esi juk netinkamas) nors istorinį Royal Navy uostą Portsmouth aplankiau, ką seniai planavau (esu, ko gero, vienintelis Lietuvoje perskaitęs Bolitho istorinių romanų seriją), iš kur admirolas Nelsonas išvyko į paskutinį savo mūšį prie Trafalgaro, ir galėjau pamatyti jau trečią, mano galva, svarbiausią angliškojo laivyno laivą (Francis Drake galeonas Golden Hinde II stovi Londone netoli London Bridge, o greičiausias burlaivis arbatos kliperis Cutty Sark yra Greenwich) – jo flagmaną Victory, kuris dabar be stengų (tik stiebų pirmas drūtgalinis segmentas) ir yra remontuojamas (nu net čia nelemta!).

Ten pat pamatytumėte ir HMS Warrior, kuris sujungė burių ir garo epochas, bei Mary Rose muziejų – skirtą didžiausiam Tudor dinastijos laikų burlaiviui, kas bendrai buvo didžiausias to meto burlaivis iki nebuvo pastatytas Sovereign of the Seas galeonas. O jei dar foto įsižiūrėsite, tai pačiame gale fone už tiltelio matosi ir dabartinis Royal Navy flagmanas – lėktuvnešis Queen Elisabeth.

Kaip ir pernai, maniškė nuotrauka, kaip laikausi – šįkart nebe prie Cutty Sark, o HMS Victory

Va jei ne šitos peripetijos asmeniniame gyvenime ir reikalavimai darbe, tai jau skaitytumėt aprašymus apie Portsmouth škiperiškame tinklaraštyje, o ne tik kaip intarpą teaser, kad gal (!) bus apie tai pasakojimas atskirai, kaip ir pridera.

* * *

Tad jei Velykos – prisikėlimo ir atsinaujinimo metas, tai paklausite, o ką planuoju daryti tuomet toliau?

Laukiu po švenčių atsakymo dėl kito darbo (mobili apsauga – meh…) čia, bet, pagalvojau, kad gal nelabai jo ir noriu, nors jis turėtų neabejotinai būti palankesnis, nei dabar tokioje tarptautinėje siuntų rūšiavimo kontoroje amazing pavadinimu nuo A iki Z (kuris neminėtinas, bet labai prašosi atskiro įrašo Punkonomics), abuojai žiūrint, kaip rumunų ir bulgarų robotukai prie konvejerio siuntas skenuoja ir mėto (yra ir viena lietuvė Jurgita, bet nemanau, kad ji nutuokia, kad aš lietuvis, tiesą sakant – tuo mes lietuviai emigracijoje ir skiriamės nuo kitų tautų, kad kartu retai bendraumeniškiaujam, rinkdamiesi kompanijai verčiau kitataučius, dėl ko JAV, sako, žydai ir lietuviai tradiciškai geriausiai prasimuša, bet tai JAV).

Dar konsultantas sudėliojo man CV taip, kad atitiktų vietinius paieškos kriterijus ir padėtų grįžti į darbą pagal išsilavinimą – verslo administravimą. Tas 3 metų tarpas, aišku, ne į gerą karjeros prasme, tačiau čia viską lemia tik tai, ar gali save parduoti darbo pokalbyje, ir tos konsultacijos bei pateikti juodraščiai, kaip ką suformuluoti ir ką pateikti, bent jau patekimo pokalbiui galimybes padidina, nes 2015 metais atsivežiau kostiumą čia, ketindamas vaikščioti į darbo pokalbius (pernai išsivežiau atgal ir parsivežiau dabar du madingesnius, nes ir close protection jie reikalingi), tačiau pravertė dar 2015 metais vos keliskart (valgyt reikėjo – parsidaviau į apsaugą, ketindamas prasimušti kaip anksčiau gyvenime, tik čia apsauga visai kitokio pobūdžio karjeros prasme, tačiau nebenoriu dar vieno lyrinio nukrypimo tekste, tad klauskite, jei bus įdomu, gerai?), ir tai nebeteko ateiti juo dirbti juo vilkint, nes bent 3 metų gyvenimo šalyje stažo trūkumas ir imigranto socialinė klasė darbdavių nesužavėjo, nepaisant žavingos mano asmenybės pokalbių metu. Tai yra vietinio ofisinio planktono kelias.

Be abejo, duonai vis dar galiu ir toliau užsidirbti savo SIA DS licencija, o ir bandyti prakišti savo SIA CP licenciją. Gal netgi su deramu kokiu verslo partneriu (buvęs kolega rumunas pats siūlė steigti apsaugos įmonę) įsteigčiau asmens apsaugos agentūrą (čia mūsų požiūriai su rumunu nesutampa: aš nenoriu išnaudoti žmonių už minimumą taip, kaip dažniausiai apsaugos įmonės JK laiko juos tik šiukšlėmis – man norisi kolegų darbe, kurie gauna deramą atlygį ir kurie man, žinau, bus lojalūs, nes ir aš jais rūpinsiuosi ne mažiau kaip darbdavys ir vadovas), nes žinau ir suprantu, kaip tas darbas yra padaromas ir kaip organizuojamas – tereikia turėti rinką (rasti klientus – kaip paprasta, ar ne?), o toliau yra jau ir mano išsilavinimo ir buvusius smulkaus verslo organizavimo patirties klausimas.

Alternatyva, aišku, tai grįžimas į Lietuvą, nes JK kaip šalis uždarbiams išsisėmė, mano požiūriu, o buvimas joje nulemtas tik to, kad kol kas turi bent kažką čia ir nieko Lietuvoje. Jei anie variantai nepasiteisina, tai ir man nėra čia ką daugiau veikti, nes nieko gero neveikti aš galiu ir Lietuvoje.

Tiesa, Lietuvoje nėra turtingų žmonių, todėl mano profesinės asmens apsaugos organizavimo paslaugos yra banaliai nepaklausios (kai barščiai vairuoja savo bentlius patys, tai ko jūs tikitės? – čia ne finansų, o mentaliteto klausimas), todėl grįžimas būtų tik į ofisinį darbą. Dar kiek sarkastiškai šyptelėjau, kai Audrius Matonis persiuntė anądien man pakeliui į Portsmouth darbo skelbimą iš buvusios darbovietės amerikiečiams, kur atlyginimai nepasikeitė per 10 (!) metų nuo tada, kai ją palikau.

Ir ne todėl liūdna, kad galvočiau grįžti – bet kad mano pozicija buvo “tas, kuris paskutinis evakuojant karo atveju išjungia šviesą“, ir dar gerą dešimtmetį iki tol padėjo užsidirbti naujos statybos 100 kv.m. butui Vilniuje su individualia šilumos apskaita (trys miegamieji, valgomasis šildomomis grindimis lodžijoje, didelis tamsus kambarys, svetainė su baru per pusę buto ir pan.), geru susisiekimu, IKI per gatvę ir gyvenimu prie miško (pasakykite, kad namas geriau, aha). O iš komandiruotpinigių tuomet apsimokėjau savo vestuves ir dukros krikštynas.

Dabar jei dirbčiau, tai susimokėčiau alimentus ir eičiau mėnesio gale į Maisto Banką prašyti konservų. Tiesą sakant, tas neadekvatumas apmokėjime ir buvo viena esminių priežasčių, kodėl iš ten išėjau. Bet foreign service nigger profsąjunga, kaip ir sakiau iškart, nebuvo skirta dėl uždarbių pakovoti, ir oro uoste netikėtai sutikto jos pirmininko snukutis, žiūrintis į mane kaip frank kruką vilku, dabar įgavo akivaizdų paaiškinimą.

Tad išties nebent turėtumėt kokį rimtą kitą pasiūlymą, tačiau tokių negirdžiu (nepaisant, jei jau lyginant su pernai, 1977 sekėjų Facebook – kažkas ne taip su tuo mano FB networking, ar ne?).

Pučo Godo belaukiant

Aišku, visada lieka mano svajonė – išplaukti velniop į Prancūzų Polineziją burine jachta (beje, perskaičiau Bernard Moitesseur knygą – ir tai dar vienas įsiskolintas įrašas šiam tinklaraščiui!), jei tik atsakysiu į du klausimus:

  1. Už ką nusipirkti (planas buvo užsidirbti atvykus čia)?
  2. Už ką plaukti (plano antroji dalis, kai jau gausiu JK pilietybę ir panaudosiu NT kursuose gautas žinias, ko, panašu, man jau ir nebesinori – kam tas glušių pasas?)?

Pridėjus prarastus pinigus, ko gero, į pirmą klausimą atsakymas buvo. O dėl antro, sako, ne tiek daug ir kainuoja – ypač anoje gaublio pusėje.

* * *

Kai dabar perskaitėte šį įrašą, tai vieni pikdžiugiškai trinate rankutes, koks aš nevykėlis per tuos visus nelemtumus, kurie susidėjo prie Brexit aplinkos per pastaruosius metus.

Kiti liūdite, ir ne tiek dėl manęs, bet kad aš paprastai neklystu savo vertinimuose ir prognozėse, todėl JK kaip vilties žiburys išvykimui iš durnių laivo™ mano šio įrašo dėka prigęso ir taip nebevilioja.

Dar ta proga tuomet pasakysiu, kad netgi mano virtualus bičiulis Vytautas, d.ž.k. fūrisc Vycka iš Šeulia su montažke, siūlo tuomet verčiau jau pas jį į Vokietiją sunkvežimio vairuotoju atvažiuoti dirbti, išsilaikius E kategoriją prie mano turimos C – siūlė ir 2015 metais, bet aš apsaugoje uždirbdavau daugiau, nei anuomet jis galėjo pasiūlyti, tačiau dabar dėl aukščiau visų išvardintų priežasčių jo pasiūlymas turi daugiausiai mėsos (pun intended, turint omeny jo pomėgį BBQ). Beje, jei ieškote darbo Vokietijoje pagal tokią profesiją – nukreipsiu, nes pasiūlymas nėra kažkaip man ypatingai individualizuotas.

Mano širdis vien dėl vaikų lieka Lietuvoje ir linksta labiau į Lietuvą. Bet tai aš to neslėpiau ir visus trejus metus, sakydamas, kad jei tik finansinis pasiūlymas atitinka uždarbį JK, taip kitądien ir kraunuosi lagaminus bei atskrendu. Dabar juokauju, kad jei pučą išgirsiu rengiant, nes pasiūlymų taip ir neišgirstu – tad valdžios perversmas mano sugrįžimui būtų gal realiau, ko gero (pranešimas VSD: jei pamatysite grįžus mane į tėvynę, tai nereiškia, kad esu prisidėjęs prie perversmo organizavimo!)

O jei klausiate, tai kokia mano dabar nuotaika, tai valgau va morengus.

Skanūs morengai, bet – cukraus ir baltymų bomba. Ko gero, reikėtų eiti prisitraukimus daryti miegamojo tarpudyryje ant skersinio (ir tai nieko bendro su suicidinėmis lietuviško būdo ir statistikos tendencijomis pasikabyti ant virvukės po balkiu skladuky™, kaip yra buvę bandymų pripraišyti – nu vat nafig man žudytis, kai nieko gero, galvoju, aš dar gyvenime nenuveikiau?). Iki atostogų Londone būdavę 10-11, o dabar vos 5-6 kartai. Todėl reikia susiimti – ir sporto prasme, ir CV persidaryti bei LinkedIN susidėlioti, ko neatnaujinęs visus 3 metus taip ir palikau. O juk Velykos – atsinaujinimo metas!

Todėl šitą įrašą pagaliau sau ir jums pabaigsiu – štai nuotrauka iš vakarykščio paplūdimio (ne mano sudėliota, tokią radom):

View this post on Instagram

Happy Easter to y'all!

A post shared by Egidijus Nasevičius (@skipperltu) on

Myliu jus, zuikučiai… ai, pala pala, ne tas tinklaraštis!

Ahoy!

Reklama
Standartinis

12 komentarų apie “London’s Callin’ (52): treji metai – ir ilgas skaitinys sau (bet ne trumpesnis jums)

  1. Osvaldas parašė:

    Ačiū. Nors ir daug raidžių beigi vingrybių su lyriniais nukrypimais ne mažiau, bet susiskaitė smagiai. Ir tavo paties (taip, kewlių kartu neganėm, bet teoriškai galėjom:), todėl nemanau kad įsižeisi) bet nuotaika suprantama. Buvo ir man toks sunkus mini etapėlis, kai galėjau atsiremti tik į save. Biškį pravaliau galvą, perkroviau mąstymą ir kol kas judu tolyn mažesniais žingsneliais:)
    Turiu gerą pažįstamą, kursuoja tarp Lietuvos ir karalienės žemių, turi ten biznį ir minčių visokių, gal kartais reiks žmogaus tenais? Parašyk pm , mažaką.
    Sekmės.

    Patinka

    • noname parašė:

      Cia toks kvailokas klausimas pasistojo. O tai kaip su visais Cicvarkinais? Rusu kalba gi ne svetima, tai pries bet koki nuodeguli pranasumas. Beje ar siame ar kitame pusrutulyje ant ratu, pfui ant vandens gyvenimo kaina panasi. Kapeiku galima prasimanyti netgi siulantis per Airbnb. Nugi dalybu ekonomika uz 50 evro nakciai 🙂

      Patinka

      • Kapeikauti nelabai išeina, kai kapsi alimentai. 🙂

        Kas dėl rusų, tai Hodorkovskio apsauga – akurat lietuviai, nes tas kitais nepasitiki. Bandžiau per draugą pasisiūlyti, bet kad jis ir pats sako, jog ten jie savus turi ir svetimų jiems nereikia. O jei kas turėtų priėjimą prie kokio turtingesnio ruso – mielai parsiduočiau, tik kad niekas nesiūlo, o aš neturiu pažinčių.

        Patinka

  2. abrakadabra parašė:

    Hmmm tai koks ten tamsto tikslas buvo? 3 metus malti suda ar visgi po 5 metu sedeti reasonably priced geldoje kur silta?

    Patinka

    • Statybose aš nepavilkčiau – bandžiau pusantros dienos 2015 metais. 🙂 O kitur – laikai uždarbiams baigėsi, basta.

      Jei ekonominė situacija nebūtų pasikeitusi, tai dabar jau daliai tos tavo geldos būtų sukaupta. Nes planas toks ir buvo: po 5 metų gauti permanent resident, po dar metų – JK pasą. Tada jau turiu tam laikui laivę ir galiu išplaukti su JK pasu ir red ensign. Jei skaitei ankstesnius įrašus, tai 2015 ir 2016 metais tai atrodė visai realu – aš ir per valandą uždirbdavau daugiau, nei dabar, kai ir minimumas buvo dar netgi mažesnis, o ir ne už minimumą dirbau. Dabar minimumas pakilo, o mano tarifas nukrito (tokie įkainiai rinkoje), kas yra beveik tas pats minimumas. Siūlai kruopomis maitintis, kai svaras su euru beveik toks pats, ir kas man alimentai eurais kainuoja dabar dar brangiau?

      Netgi close protection, kurio licenciją pernai išsilaikiau, kad imčiau uždirbti daugiau, uždarbiai nukrito ir pasiūla darbuotojų viršija paklausą, o ir neturiu pažinčių, kad prasimuščiau (tekste yra, jei skaitei). Tad kur ir kaip siūlai rėkauti kokiame haistryte ar haidparke, koks aš kiec specas, kad Bušui tiko, bet va jums kažkaip ne kažką? 😀

      Žinok, pakoučinti ir aš moku.

      Patinka

  3. abrakadabra parašė:

    Ir jei toks tikslas vis dar yra tikslas, tai butu pats laikas nustoti malti suda ir imtis darbu. Bet kokiu darbu, kurie generuoja pajamas ir leidzia taupyti. Ar UK tam tinkama salis? Maybe not. Varai i Suomija versti misko bent 5 metams. Su tokiu stazu jau turesi 600 euru bazines socialine ismoka sukakojus xx metu. Pridejus teviskes 200 euru pensija jau galesi ramiai gurksnoti arbatele ant denio. Na bet iki to laiko dar yra siek tiek metu, kuriuos jumi sekmingai svaistote ieskodamas ko nepametes. Babkes reikia virinti dabar, o tokiu galimybiu yra. Tik reikes dirbti ir turetu buti nesvarbu ka ir kur. Taigi pradekim nuo tikslo. Reasonably priced and sized (30ft optimalus dydis) gelda kainuos +-50-70k. Tokios geldos islaikymas Mede ar Kanaruose per metus kastuos +-4k su parkingu, draudimu ir remontu. Dar ko reikia iki pilnos laimes? Paesti ir buti sveikam. Tai dar kokie +-4k per metus gyvenant ant vandens ir per daug netaupant. Suma sumarum reikia 100k, kad a) Nusipirkti gelda uz 60k ir b) 5 metus leisti sau nieko neveikti (arba pereiti prie rezimo 8 men. atostogos, 4 menesiai misko vertimas). Is kur istraukti 100k casho? Ogi varyti versti misko 5 metams, per metus sutaupant bent 20k. Imanoma? Ne klausimas. Visa toki primityvu plana reiktu pritempti prie likusiu “darbingu metu“ ir vualia ant 55 gyveni kaip laisvo oro paukstis, tokia romantiska valkata, nesgi gelda tai ne kas kita o mean of transportation. Klausimu bus? 🙂

    Patinka

    • Man tuoj 48, žmogau, koks miško vertimas? 🙂 Tu pats esi tokį darbą kada dirbęs? O gal esi matęs? Aš Komi esu metus tarnavęs, ir mes ten prižiūrėjom tuos vertikus bei aš netgi apskaita užsiėmiau (skiriu statybinį mišką nuo malkinio, popiermedžio ir lentpjūvėms, tarkime). Aš statybose padirbau ir supratau, kad neištempsiu ilgai – metams dviems. Per tuos 3 metus tą patį pasiimu, ką statybose per tą laiką, tai dabar būtų tas ant to. O nėra. Eiti į fūristus? Dar 3 metai išmesto laiko ir gyvenimo? Nu tai koks iš manęs fūristas, atsiprašant, nors ir turiu C kategoriją?

      Kas dėl jachtos, tai čia tokią jau prabangią sugalvojai – man užtektų už €10-15k apie 36-38 pėdų, kuriai panašiai tiek reikėtų parengti plaukimui. Ir tai yra realu – aš stebėjau kitus, kurie ir į mažesnį biudžetą sutilpo. Antras klausimas, aišku, už ką plaukti, bet ką nors sugalvočiau. Vienintelės nuolatinės ir privalomos išlaidos man dabar – alimentų mokėjimas, kas yra prioritetas, ir ko negaliu numesti, investuodamas į jachtą, kad ir kokia ji gelda bebūtų.

      Taip, turiu klausimų: kokie būtų pasiūlymai realūs, nes pakoučinti aš irgi moku? 🙂 Dar geriau, ką siūlai Lietuvoje, jei grįžtu?

      Ir, beje, ačiū už komentarus ir kad skaitai. Nuoširdžiai ačiū.

      Patinka

  4. Seubel parašė:

    Liūdna, kad taip susiklostė. Skaičiau ir fb diskusijas. Dėl apsaugos LT pritariu, nėra ir nebus čia rinkos.Vyckos persikvalifikavimo/furisto perspektyvos kažin ar priliptų. Gal reiktų siūlyti apsaugą ne tik JK, bet ir kitose šalyse? Utopiškai, bet tarkim Afrikoje. Naftos kompanijos? Kitų verslų apsauga? Aišku, reiktų gerai paruošti pasiūlymą (gal paprašyt marketingisto pagalbos), siuntinėti visur. Manau, tikrai sudomintum.

    Patinka

    • Tai ir pats Vytas sako, kad čia bus dar 2-3 metai juodo darbo įsisavinant profesiją (ir ne faktas, kad man pavyks – be manęs, pats sako, daug kas pražuvo), o po to ši profesija irgi neilgaamžė, ir jis pats tą žino, ir net neslepia to. Tai kokia prasmė tuomet pas jį grūstis ir dar vokiečių kalbą mokytis, ir vis tiek ten būti auslanderiu? 🙂

      Kiek dėl kitų, tai vis tiek reikia pažintis ir rekomendacijas turėti. Dučmenas mūsų grupėje jau atvažiavo per instruktorių turėjęs (!) darbą ir po to išvykęs dirbti kažkokiam meksikonui (jis moka ispanų, nes ir Ispanijoje užaugęs, kur jo tėvai dar paaugliu jam būnant imigravo). Kartais matau FB jo foto iš Meksikos, Honkongo ir pan. – ir su ginklu rankoje. Darbą jis turi, bet jį ir turėjo iki tol, net jei ir gavo iš mūsų visų licenciją pats paskutinis (man pusmetį vėlavo, tai jam tik spalio gale gal atkeliavo – tik ta licencija jam neaktualu, kai jis JK nedirba).

      Siuntinėju aš ir dabar – netgi į JT vindikaciją. 🙂 Ir net konsultantui sumokėjau – kol kas nieko. Bet jei nebe JK dirbti, tai ir iš Lietuvos tą galima siuntinėti gi.

      Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s