Muzika, Užjūris

London’s Callin’ (51): gitaros stotyje

Sėdžiu belaukdamas traukinio į darbą, ir pristoja diedukas prie mano gitaros dėkle:

– Kokią muziką groji?

Išsitraukiu ausinę:

– Įvairiai. Roką dažniausiai. Chris Cornell arba Lynyrd Skynyrd

Galiu lažintis, kad jam ne tik veide aiškiai kyla sunkumai gaudantis, kas jie tokie, bet toks ir planas – kad jie, rupūžės, išmoktų angliškai pagaliau padoriai kaip amerikiečiai kalbėti ir nereikėtų man klausos įtempinėti, kur kokius balsius nukando!

– O Jeff Beck?

– Ne mano arbatos puodelis, bet jis čia gyveno gi netoliese. – mandagiai palaikau pokalbį.

– Aš su juo į vieną mokyklą ėjau! – atkunta su pasididžiavimu pašnekovas ir ima vardinti metus bei klasę, ir kur ta jo mokykla (vikė ją žino, aišku).

Galop atsisveikindamas palieka mane ramybėje su palinkėjimu nešti savo muzikos ugnį ateities kartoms (maždaug taip ir nuskambėjo, kad norėjosi pašokti, sukaukšėti kulnais ir atraportuoti Jawohl!).

Ryte jau po darbo leidžiuosi link eskalatoriaus į Vamzdį, o priešais pakyla panašaus amžiaus išsidraikiusiais žilais plaukais su gitara kietame gerokai aptrintame dėkle ir skraiduomuoju lagaminu ant ratukų. Jausmas, kad kažkur galėčiau jį netgi būti matęs – grojant, aišku.

Galop, čia gi Londonas – antroji muzikos industrija pasaulyje, tai neturėtų stebinti.

Ne angliška muzika, bet šitą mokinausi groti:

Reklama
Standartinis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s