Knygos

Rimtautas Rimšas: Pavogtasis

Pirma, tai knygą gavau dovanų iš Audriaus – čia trečioji iš jo dovanotųjų, ir sakiau jam, kad neskaitysiu, nes nedraugauju gi su autoriumi. Bet Audrius yra gudrus diegas ir išmintingas organizatorius, nes žinojo, kad vis tiek skaitysiu. Galėčiau ir neprisipažinti, kad perskaičiau.

Antra, tai autorių teko pasiųsti Facebook į tolimąjį plaukiojimą pagal kursą į koordinates 14° 24′ 28″ S ir 71° 18′ 00″ W – nes tiesiog truputį atsibosta bandyti diskutuoti su žmonėmis, kurie yra neteisūs, bet užsispyrę savaip, o argumentas tuomet jų finale yra toks svarus, kad gerą kreiserį vietoje inkaro užlaikytų – “kas tu toks?!“.

Trečia, tai čia yra penktoji Rimtauto Rimšos knyga, ir apie kitas šiame tinklaraštyje irgi atsiliepiau gerai, tai kažkaip tęstinė tradicija čia gaunasi atsiliepti ir vėl gerai.

Tiesa, pasakojimas gerai nesibaigia (ypač, kai baigi skaityti po vidurnakčio graikiškas salotas sušlamštęs ir supranti, kad ryt būtų devyniolika, bet nebus, o kas devyniolika, tai ne jūsų reikalas, bet kas skaitęs Gabriel Garcia Marquez romaną “Šimtas metų vienatvės“, tam jausmas bus pažįstamas).

Nors autorius, įtariu, su manim ir vėl pasiginčytų – maždaug, neparašiau pabaigos, tai čia kaip ir viltį palieku, aha. Kažkaip toks buvęs Seimo pirmininkas Vienas Iš Trijų™ jau yra pasakęs apie tai, kad jau taip.

Ketvirta, tai knyga nors ir penkta, bet antra su vėl pavagiamu vaiku (antroje gal ne visai vogė, bet irgi nelabai legaliai į jūrą senelis išsibogino anūkėlį nuo besiriejančių to tėvų), tačiau kažkokios legendos po Lietuvos jachtklubos vaikšto šleivodamos tarsi ką tik iš jūros grįžę buriuotojai, kad autorius turi patirties tame (ką jau matėme ir pirmoje knygoje) – atboginti žmones per jūras į nedraugiškus šiems krantus.

Ir jei taip apie tikroviškumą, tai ten gale visa eilė konsultantų surašyta vaikų bei norvegų rūpybos klausimais – čia kam yra kiek per daug visų tų stereotipų, kad grobiami vaikai akropoliuose perrengiami mergaitėmis ar kad tų pingvinų bernų tarnyba™ atiduoda iš lietuvių atimtus vaikus norvegų gėjams ir lesbietėms (geriau dvi mamos, nei jokios, aišku, bet du tėčiai pareigūnai tai lietuvių skaitytojui tolerancijos dugną turi pramušti, manau). Autorius, panašu, nemėgsta nei policijos, nei prokuratūros – toks gana rafinuotas buvo būdas anuos pyderais išvadinti, sakyčiau, bet dėl siužeto toks veikėjų parinkimas yra logiškas.

Nes, penkta, tai yra penktoji autoriaus knyga, bet pirmasis jo detektyvas – suktas susuktas ir sunarpliotas, kad pradžioje skaitant turi pagalvoti, tarkime, tokius keistus veiksmus, kaip kad – o kam jis su tuo pliušiniu briedžiu ant galvos sėdi kelias valandas stovėjimo aikštelėje? Arba kam žuvėdrų išmatas stiklainyje vežasi (aha, uodams – pareigūną įtikino).

Bet stebėjimo ir sekimo veiksmų aprašymas bei parengiamieji darbai nusikaltimui (kidnapping – net savo šaknyje vaiką angliškai numato) yra, žinokite, tikroviški – čia jau aš iš savo praeito gyvenimo, kai jankių imperialistams Lietuvėlę pardavinėjau, jus užtikrinsiu, kaip autorius gali ten dievagotis, kad tame ar aname fjorde arba skere išties yra rifas, slipas, kaimelis ar prieplauka (nebuvau, tai nepatikrinsiu, aišku, bet aš nesiginčinu, kai nežinau).

Visumoje, tai detektyvas man tikrai gerai skaitėsi (knygoje minimą apie lietų irgi esu skaitęs – iš Drąsiųjų Kelių serijos, ten trys bulgarų detektyvai buvo, dar apie šnipus vienas), bet, kaip sakiau, atomazgos šiame detektyve visai netipškai, bet išties tai kaip ir nėra. Tiesą sakant, galima sakyti, kad ir pabaigos nėra.

Bet išties, manau, pabaiga yra, tiesiog supranti, kad kai ji visiškai beviltiška, tai taip ir turi baigtis. Jei ten vieną pastraipą, kada užlieja banga, numetus į galą, kada dar tęsiasi veikėjo apmąstymai – tai pabaiga išties būtų.

Ir todėl, šešta, tai aš nesu literatūros kritikas, ir nesu rašytojas, kad čia mieruočiausi škertikais, kaip ir ką ten derėjo parašyti ar kas nelabai vykę. Mane pasakojimas įtikino, todėl ačiū Audriui už knygą. Rupūžgalvis su savo suktu planu (žinojo gi, kad neatsispirsiu!), bet ačiū.

Septinta, tai rugpūčio 1 dieną, kada šitą atsiliepimą skelbiu, yra Lietuvos karo laivyno gimtadienis (gimė šiądien 1935 metais generolo Stasio Raštikio įsakymu, nors jūrų mūšį Baltijoje prieš švedus laimėjo dar 1609-taisiais, o karo laivą tarpukaryje įsigijo 1927 metais, turėdami jau pasienio apsaugos katerių nuo 1923 metų, kai nukrymnašino Klaipėdą iš prancūzų su visais vokiečiais lenkų pasiutimui).

Tai sveikinu neabejingus Lietuvos KJP, ir kad jie pagaliau vėl įsigytų laivų, kuriems būtų suteiktos NATO žymėjimo raidės F!

Ahoy!

Reklama
Standartinis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s