Gro-tą! Gro-tą! Gro-tą!

Jei ant malkinės parašyta iksas, ygrekas ir apsukta N raidė su paukščiuku, tai vis tiek ten rasite malkas, o ne linksmakočių rietuves.

Panašiai rasite ir jaučio linksmakočio sriubą, jei sekdami užrašu “Kauno jachtklubas“ tikėsitės jį ten rasti – išties Kauno jachtklubas yra visai kitoje įlankoje, ir į jį važiuojama ne pagal šitas kelio ženklų nuorodas nuo HES.

Na, nebent jūs ir oro uostus linkę vadinate aeroklubais, o mokamas stovėjimo aikšteles – automobilistų klubais, nors jaunimėliui šiais laikais viskas, kur gali prisitvoti pagal bumčiką straksėdamas, yra klubai, o seni bambekliai kaip aš juos prisimena dar vadinantis diskotekomis (kaip mano bendravardis, bet ne tas Selas, kur kasmet atsisveikinimo koncertus rengia, o tas garbanius Sipavičius, kuris dabar plikis, bugivugį propaguoja, dainavo anuomet, kur jis atvažiuojąs savo blizgančiais ratais):

Tai gal ir komercinę Kauno mariną tiesiog dera pervadinti taip (jachtklubas nėra irgi lietuviškesnis žodis) arba tiesiog Kauno uosteliu (ar laivių prieplauka)?

Bet tądien, 2017 metų gegužės mėnesio 29 dieną, aš pirmiau irgi prasukau į ją, prisipažinsiu – ne todėl, kad pasiklydau, bet kad būtent joje prasidėjo kažkada mano pažintis su RS280 laivės Legenda burvedžiu Andriumi, džk Storas, ir kuris mane pamokė škvaliukus gaudyti (kuo Kaunas, kaip Lietuvos buriavimo sostinė, garsėja visose regatose, kada mažai banguoja ir netolygiai pučia nuo silpno iki vidutinio vėjo – tada visi mūsų čempionai pasaulyje būna nepavejami):

Dabar privatizuota buvusi LSSR sporto draugijos “Žalgiris“ buriavimo bazė skambiu pavadinimu UAB “Kauno jachtklubas“ (vaizdas nuo marinos vartų). 

O šįkart pakvietė mano ne Andrius, o Audrius, ir į savo jachtklubą, į kurį telefoninė navigacija pasiklydo bevažiuodama, miškuose pamesdama signalą su kosmosu, ir kelių išbandymo bei atmetimo būdu toks ne čiabuvis kaip aš pagaliau vis tik iki jos atvažiavo, vadinamos TBSA (bet ir Kintų buriavimo mėgėjų klubą visi vadina Mingės jachtklubu, o ne oficialiu pavadinimu – išvis Lietuvoje gal nėra nei vieno buriavimo centro, kuris būtų vadinamas taip, kaip popieriuose: Smiltynės jachtklubas nėra irgi jachklubas, Vilniaus yra Trakų, ir t.t.).

O va čia – pats tikriausias Kauno jachtklubas!

Vyko kaip tik jachklubo narių susirinkimas.

Ko gero, derėtų išvis atskirą įrašą padaryti man, paaiškinant, kada tik prieplauka, kada jau uostelis (marina), o kada pagaliau jau ir jachtklubas bus, bet paprastai pagrindinis klubo (!) bruožas išties yra demokratija – t.y. jo nariai diskusijose ir balsavimuose priima reikiamus sprendimus (nebūtinai tik formaliai rankas kilojant ar sumetant balsavimo biuletenius).

Kiti požymiai, be abejo, vykdomoji valdžia (taip vadinami klubo pareigūnai: komodoras su pavaduotojais vicekomodorais ir kontrkomodorais, iždininkas ir sekretorius ir t.t. – priklausomai nuo dydžio) bei vėlukas (angl. burgee, rus. klubnyj vympel), kuris yra ne vien tik simbolis (ir čia jei užneštų Ostapą, tai būtų dar vienas įrašas, tai neužneša dabar).

Tai Audrius komodoro garbės purtosi (kas jachtklubui vadovauja garbingose komodoro pareigose, t.y. klubo CEO, aš neturėjau garbės susipažinti), o va klubiniai vėlukai – štai jums prašom, iškelti plevėsuoja laivėse:

Plevėsuoja vėlukai

Todėl turėdami juridinę registraciją ir “maldos namus“ (taip baikerių klubai MC vadina savo klubo pastatą, kontorą arba štabą), demokratiją (narių susirinkimas), vykdomuosius pareigūnus (angl. executives – komodorą ir t.t.), vėluką (burgee) ir prieplauką (mariną), šie neformaliai pagal formalų pavadinimą jachtininkų turistais vadinami kauniečiai buriuotojai ir yra tikras Kauno jachtklubas. Ir jei jiems to labai reikėtų dėl aplombo, tai susigrąžintų ne tik komercinės UAB nusavintą Kauno jachtklubo pavadinimą, bet ir vėliavą iš KJP.

Bet šitie kuklūs – net fotografuotis nenori, rupūžės.

Maža to, Audrius dar susikuklino savo laive ir sako – gal Rolkį su jo visa laive paimkim? Ir priežastis, sako, yra (be to, kad tingi pas save grotą įkabinti į stiebą) – kone prieš savaitę anas laivę gi nusipirko (per Audrių, aišku), išsikuopė jau, dar net variklio neatsiremontavo, bet bus proga vis tiek pratestuoti.

Na ir kas, kad variklis pakabinamas, na ir kas, kad ten su burėmis ir lynais dar ne viskas tvarkoje – plaukiam!

Jachtklubo prieplaukoje – kuklus Lietuvos buriavimo sostinės pilietis

Man tai kas? Man po tokios pertraukos neburiavimo, tai nors ir vonia su paklode – o vis buriuoti!

Rolandas gi, matomai, nusprendė, kad ginčytis su vicekomodoru (čia aš taip vadinu, jei kas skaitote iš Audriaus kolegų!) yra ilgas ir neproduktyvus reikalas dėl to neaiškios profesijos įtikinėti žmones (šiaip būtų šnipas, bet dievagojasi, kad VSD jo neieško, o ir visos iniciatyvos paprastai patriotinės, o ne Huilostano naudai, tai tikrai savas!), o ir krapštytis prie laivės ne taip smagu, kaip ja plaukti – vis pramoga, o kai pramogos krante būna, tai nuo jų skauda kitą rytą galvą ir dar žmona kažko didesniais decibelais nemalonius epitetus išsako (ir dar gerai, jei ne kočėlu).

Amerikoniška IALA-B ugninio vandens sistema: raudona buja borte (bet navigacinės šviesos kaip ir raudonas kairiame).

Tai taip tryse ir išbirbinom pakabinamu varikliu a-la Mazyry į Kauno marias, o čia prasidėjo tikros linksmybės, nes pakilo vėjas priešingai srovės – ten nors ir marios, bet reikia nepamiršti, kad vis tiek didžiausia Lietuvos upė Nemunas tą masę vandens stumia link HES turbinų, kad elektros prisuktų šalies ūkiui, kad jau nėra atominės jėgainės, o anglį ir malkas reikia Elektrėnuose taupyti (Kruonis gi pusę paros pramiega, pumpuodamas vandenį iš apatinio baseino į viršutinį dėka šių dviejų elektrinių, kad po to atidirbtų).

Žodžiu, vėjo pakako netgi genujai, nors Audrius po trečios Raudonų Devynerių (raudonos – nes kairys bortas, o žalios turėjo būti dešiniam, bet Olandas pavedė mane dėl buriavimo, tai buriavau šiemet vienu halsu, galima sakyti) jau skandavo “gro-tą! gro-tą!“, traukė laivė kaip regatoje (jei vairininkas kaip aš jai to netrukdė), o bangų mariose tai tokių nesitikėjau, nes pora parėjo iki manęs, stovinčio kokpite su rumpeliu (vairaertmėje su vairalazde lietuviškai), išmaudydamos nuo gavos iki kojų.

Neperdedu. Bet kai vėjo ir saulės sočiai, tai išdžiūvau.

“Dar po vieną!“ (foto © Audrius Ltu)

Pasimalėm gana smagiai ir plačiai – nebuvo tai ramus gėrimas plaukimas ten ir atgal.

Pasikroviau endorfinų metams!

Ačiū jiems abiems ir dar Rolkio mamai už sūrį!

Buriavimo masonų ložės nariai parveda laivę į namų uostą: ant bako Audrius, o pirmame plane pats burvedys Rolandas (slapta foto, aišku).

Ir kad kai davė vairuoti, tai ir nusprendė, kad toliau sau ten išsišiepęs vairuočiau, nes ko daugiau vaikui reikia, o juk ir taip sakoma, kad bernai (net 46-erių) niekad nesuauga – tik jų žaislai pabrangsta.

Taip kaip nepasidalinti darkart Google Awesome automatiškai sudėliotu klipu iš pasiplaukiojimo (klipe foto mano, o video Audriaus) – tokios šypsenos veide nesuvaidinsi!

Ahoy!