Kelionės, Užjūris

London’s Callin’ (50): atostogos Lietuvoje ir – kaip skristi su gitara

Jūs, be abejo, taip laukiate aprašymo apie mano buvusias atostogas Lietuvoje, kaip aš iki šiol laukiu ateinant savo SIA licencijos kortelės – t.y. ilgai, nuobodžiai ir be rezultatų. Gal tik toks skirtumas, kad aš jiems rašau skundus, o jūs esate abuojai numoję rankutes – bendro tame irgi tiek, kad tiek SIA, tiek jūs mano rašymus stoiškai ignoruojate.Beje, nusipirkau selfio lazdą, kad apie rankutes prakalbom. Tai būsiu prie trendo, ir galėsite laikinti kokiame FB – tam skaityti gi nebūtina.

Aišku, fotografavimo mygtukas per Mėlyną Dantį kažkodėl joje nesusinchronizuoja (bet už tai rankenoje yra akumuliatorinė energijos saugykla – angl. power bank), kaip ir šioje glušių karalystėje daug kas nesusinchronizuoja. Bet dviejų SIM kortelių korėjiečių kilmės tapšnoklyje Samuelis Dainavo™ už tai yra užlaikymo funkcija, tai ne pirmas kartas taip save fotografuoti, nors save fotografuoti tai nesu linkęs išvis (net šeimos nuotraukose aš visada likdavau už kadro, kadangi būdavau tas, kuris fotografuoja).

Tačiau dar po Gary Vaynerchuk knygos apžvalgos žadėjau, kad bus daugiau selfių ir mažiau politikos mano socialiniuose tinkluose, ir atostogos buvo geras metas po truputį nubukėti pagal bendrą mileniumišką trendą (nors tekstas vis dar per ilgas, tai iki šios vietos visa karta Neskaitau jau seniai atkrito ir Snapchat matuojasi idioto filtrus).

Šiaip išvis, tai pagal savo #PoezijosRuduo trendą galėčiau atostogų aprašymą apriboti vienu ketureiliu. Bet neapsiribosiu, nes kils vis tiek daugiau klausimų, į kuriuos va tris pagrindinius dabar ir atsakysiu žemiau:

1. Tai kaip atostogos Lietuvoje?

Visumoje pavykę, tad sau užskaitau. Ir bus daugiau truputį apie tai, ką nuveikiau, žemiau.

Bet, rupke, Maironis ne veltui rašė “brangi tu mano, tėvyne“, ir ji neatpigo nuo jo laikų nei trupučio, kad ir ką statistikos departamentas ten manipuliuotų, nes pavalgyti ir apsirengti daug pigiau Londone, net neatsižvelgus į perkamosios galios paritetą (kitaip – pajamų bei kainų santykį).

Tačiau jūs apie politiką ir ekonomiką verčiau skaitykite Punkonomics tinklaraštį, jei ten ką dar parašysiu, o šiaip išties: jei ne vaikai, tėvai, giminiečiai ir draugai, tai – pigiau jiems būtų atskristi pas mane, ko gero, nei man į tėvynę pas juos. Bet sąrašas didelis, tai paprasčiau man pas tuntą, nei tuntui pas mane.

2. Tai paatostogauti į Lietuvą netraukia?

Iš Lietuvos žmonės netgi dirbti kitur traukia, tai ką jau apie atostogas joje kalbėti. Ir išvis, sutarkime: kvaila ilsėtis Lietuvoje. Gi ir jūs patys to nedarote, argi ne? Vat kai nors vienais metais atostogas tik Lietuvoje sugebėsite praleisti, tada pulkite ginčytis – nes nu “Lietuvoje taigi tiek daug nuostabių vietų!“, aha.

Ilsėtis reikia ten, kur yra tinkamas tam klimatas ir sukurta tinkama poilsiui infrastruktūra (net jei kokias piramides ir ne vietiniai statė, o prieš tūkstančius metų išnykusi civilizacija). Pavieniai lankytini objektai, dažniausiai visiškas angliškų užrašų nebuvimas (kaip orientuotis užsieniečiui?) ir nebendravimas vakariečiams suprantama kalba provincijoje (customer service, my ass), visiškai sugriuvęs viešasis transportas (pabandykite paaiškinti japonui, kaip jam iš Medininkų grįžti į Vilnių, kai stotelėje netgi autobusų tvarkaraštis nekabo), kaip ir tinkamos švelniu klimatu dienos (sniegas gegužį šiemet???) Lietuvoje to turistinio ir poilsinio komplekso niekaip nesudaro.

Net jums tėvynėje neįdomu.

Bet ir aš, ko gero, neatostogavau taip nuo 2014 metų, kada paskutinį (na, trečią, bet gal dar ne paskutinį!) kartą buriavau Mozūruose. Kur irgi nėra klimato, bet… yra visa nuostabi žemyninio buriavimo infrastruktūra!

Beje, šveicarai įvažiuojamą turizmą savo klimatinėmis ir reljefo sąlygomis (karvės kalnuose vis tik egzotiškiau nei sliūkinančios eismo juostose) dabar skatina kaip gay-friendly country. O Lietuva kaip? Reklamuosis nepakantumu kitaip mąstantiems, laisvesniems, lauko kavinių ir alkoholio bei rūkalų (prostitucija bei kvaišalai ir taip uždrausti) draudimais, ksenofobija, homofobija ir kitomis fobijomis, kur sveikatos apsaugos ministeris piliečius vadina alkoholikais ir klastoja statistinę informaciją, teikiamą PSO, juodindamas šalį, bet neatstatydinamas nei dėl urbi, nei dėl orbi, net jei yra pats liurbis? Lotuliukas.

Kitus svarbesnius atostogų kartus per septynerius metus pamenu irgi (neskaitant emigracijos į Londoną 2015 metais), tai tik sau išsivardinu dabar, nes ir taip nukrypau:

2010 – buriavimas Mozūruose ir Egėjo jūroje (Mugla pakrantės – nėra aprašymo, kaip aš mokiausi jūrinio buriavimo, bet rusų serijalas “Naša Raša“ po to nebeatrodė jau komedija, o yra tikrai publicistika);

2011 – buriavimas Egėjo jūroje (Dodekanesas);

2012 – žuvėdų karalystė ir Lego šalis;

2013 – Paryžius (15 metų santuokos proga – awww… žinau, žinau);

2014 – Mozūrai, kaip sakiau.

O tarpuose buvo 2010 metais Tbilisis bei 2012 metais Saarema su Taaaaaalinu ir Tartu arba dar mes abu.

Tai kiti per metus dažniau pakeliauja, o aš pernai triskart kaip tik Lietuvoje buvau (dukart laidotuvių proga).

Ne, rimtai reikia imti jachtą čarteriu ir rudeniop paburiuoti kur nors Egėjuje ar pan. Norinčių yra?

3. Tai ką veikei per tas savo atostogas? Pasakok.

Tą ir darau dabar. Tiesa, įdedu šį įrašą atgaline data paskutinei atostogų dienai, nes čia užrašai iš esmės sau ir tik itin smalsiems, ir neketinu įrašo kažkaip labai reklamuoti – ne tie tikslai, bet kad pažadėjau užrašyti, tai tą ir darau, pakeliui pagalvojęs, kad susikonspektuoti sau bus naudingiau atminties prasme (jei ne sūnus, būčiau net neprisiminęs, kad su juo jau buriavome kartu – tiesiog paskandinau telefoną prie Gižycko prieplaukoje, ir iš esmės iš to plaukimo neturiu sau nuotraukų, kad netgi Google Photos primintų).

Pirmiausia, tai noras į atostogas išvykti kilo man spontaniškai: aš baigiau close protection kursus Ispanijoje, licenciją SIA pagaliau per 3 (!) mėnesius patvirtino, laukiau ateinant kortelės (du laiškai žadėjo atsiųsti per 14 dienų… dar gegužės pradžioje, kada jau birželis baigiasi!), kad pradėčiau jau darbą susirasti pagal ją, tad po to, pagalvojau, vėl nebus kada atostogauti, o vaikų pasiilgau, ir čia mano draugas Rimas kaip tik susiruošė važiuoti į Lietuvą nusipirktu ir atsiremontuotu automobiliu (pardavimui), tai kodėl jam nesumažins kuro sąnaudų ir įsisiūlius pakeleiviu, turint galimybę pasiimti daug bagažo (lagaminai pilni juodų svarų, aišku)?

* * *

  • 2017-05-19, penktadienio vakaras per Eurotunelį

Įdomiausia man buvo vykimas Eurotuneliu po Kanalu, žemyne žinomu kaip Lamanšas. Rimas sako, kad praeitą kartą kelto pralaukė šešetą valandų, nes vėjas įbangavo jūrą, tai susisiekimas buvo laikinai atidėtas – per ilgai taip laukti. Traukiniui po žeme, aišku, oro salygos virš dugno nesvarbios, o ir patekome netgi į ankstesnį reisą, nei planuota, ir dar muitinės zonoje turėjome laiko ramiai užkąsti.

Kieno jautrios ausys nenormatyviniams ištiktukams, tie žiūri be garso:

Bendrai paėmus, kelionė nuo vieno (vis dar) Europos pakraščio iki kito (kol kas dar), nėra trumpa kilometražu ir valandomis, bet Rimas prilakė Red Bull ir Pepsi, ir aš su savo naktinio budėjimo režimu nedaviau jam prisnūsti už vairo per visą naktį pliurpdamas, kaip ir dieną jau jis savaime nebeknapsėjo (ko nepasakysi apie mane), tai taip non-stop, neskaitant McDonald’s už Poznanės Lenkijoje ir pusryčių Vokietijoje degalinėje bei sustojimų atsikratyti skysčių pertekliais jaunuose organizmuose, ir atlėkėm. Monstras!

Skristi, aišku, greičiau, kaip ir bilietai tuo metu skrydžiui netgi pigiau už faktines visumines kuro sąnaudas (netgi dyzeliną šiuo atveju). Bet važiavimas turi irgi savo žavesio – nors ir ne JAV, bet galima kokią country dainą sukurti. Arba ne. Nes – kokia country autobane pas fricus arba kai lenkaJ (kirtis gale) ištisai savo magistralėje stabdo vis bakšišą auksinais susirinkti???

Ačiū Rimui Visockui už kelionę ir manęs pargabenimą!

Toliau irgi dėliosiu fotokoliažais pasakojimą pagal datas, ką Google Photos back-up man sudėliojo iš gudrašnekio (dzūk. smartphone):

  • 2017-05-21, sekmadienis soduose

Šeštadienį vakarop atvykus ir jau susitikus su vaikais, kitądien buvo proga praleisti savaitgalį mano tėvų soduose. Sumontavau jiems batutą (vaikams, ne tėvams). Pripučiamas baseinas pasirodė esąs likviduotas kaip inventorius, nes prakiuręs nebesulopomai. O upėje vanduo dar per šaltas – gi mėnesio pradžioje snigo, priminsiu.

Nors bendrai Spengla ir vasarą yra šalta dėl šaltinių. Šašlykai liko už kadro, be abejo.

  • 2017-05-22 ir 23, pirmadienis ir antradienis Vilniuje

Vaikams vis dar mokslo metai, o dukrai – ir dešimtos klasės egzaminai antradienį ir ketvirtadienį (išlaikė abu juos puikiai, jei klausiate). Tai vakarai iš esmės buvo su sūnumi – aprūpinau jį Lego, kurio labai iš anksčiau norėjo, abu pakonstravom, pažiūrėjau jo kartingų treniruotę (varžybos numatytos ketvirtadienį).

Pats aš tai išsinuomavau Fiat 500 – smagesnio dizaino automobilio nesu vairavęs (nors išties buvo likęs tik šis arba visureigiai, viskas tarpe tarp šių buvo išgraibstyta jau renovuojamame Vilniaus oro uoste).

  • 2017-05-24, trečiadienis burbulinis Trakuose

Nupirkau pūtimui burbulų, kad būtų smagiau, ir vakarop tryse nuvykome į Trakus, kurie visada buvo kaip Vilniaus priemiestis (teisingoje pusėje gyvenant, o ne prie sienos su gudais ar velniažin kur užmiestyje “kaip visi“), ir kur aš pirmąkart buriavęs su savo vaikystės draugu Ernestu, kada pakliuvom į baltą škvalą, ir čia aš mokiausi praktiškai jau pats buriuoti su Rimantu Gutausku jo Konrad 25R laive Venta ir laikiau LBS praktinį buriavimo egzaminą, ir čia paprastai visada važiuodavome iš Vilniaus maudytis.

Vaikai planavo pasiirstyti dar ir valtimi arba paminti vandens dviratį, bet pradėjo lynoti, o ir Ernestui, turinčiam visą atnaujintą laivyną, nebetelpantį jo prieplaukoje, rūpesčių po darbo buvo daugiau dėl savo tėvų, kuriuos abu po insultų reikia parsigabenti jau namo (abu insultai įvyko dviejų savaičių bėgyje – pirma jo mamai, po to tėčiui), tai pakako burbuliatoriškos pramogos ir pasivaikščiojimo aplink salos pilį (reconstructed by Tony Snieckus against priest Maironis poetry).

  • 2017-05-25, ketvirtadienis šveicariškai švediškas

Kadangi gavau kvietimą į Lietuvos ir Šveicarijos tautų draugystės ir visokių neaiškių reikaliukų prasukimo centro (ne, vadinasi kažkaip kitaip – LŠMIKC, t.y. mokslo, informacijos, kultūros) penkmetį iš šio centro vadovės Mildos, tai kaip nenuvykus į Rotušę paklausyti tirolietiškų tralialiavimų bei šveicariškos surenkamos daudytės ir grojimo ant varinės kepsninės, palydint lietuvių styginio kvinteto? Tai va šitie du žemiau ir davė džiazo truputį (šveicaras mažesnis, bet vis tik solistas – foto paimta iš LŠMIKC FB psl.).

O mano aštuonmetis sūnus tą vakarą laimėjo kartingų varžybas B pogrupyje!

Bendrai teko vykti paskutinį momentą į priėmimą vienam, nes Dovilė (apie jos terasą žemiau) nusprendė padraugauti su fajansine sėdimąja vaza, kadangi jos skrandis nusprendė nedraugauti su jos maisto meniu (išvis – kas valgo prieš balių?). Į stilingą žurnalą Stilius ir visuomenės kronikas aš taip ir nepatekau, nes tokia jų rašitoja raudona suknele™ blokavo mane ne tik FB, o konservų propagandistas apsimetė irgi koncerte manęs nepažįstąs, tad mane visumoje labiau domino tik dvi daug smagesnės alternatyvos jiems:

a) ar ta petnešėlė anos simpatulkos nusmuks, ar vis tik prieiti ir galantiškai pataisyti su nepadoriomis užuominomis į padorias dūzges (dzūk. afterparty)?

b) kaip įtraukti į alkoholizmo liūną vieną liūdną veganą, nes juk vandenyje slypi bakterijos ir kitokios choleros, o dar romėnai sakė: in vino veritas, in sanctus spiritas et in aqua parasitus.

Kol manęs kaip minėtojo romėniškai dar nespėjo išmesti, išėjau savo kojomis pats link barbakano (Londone mes irgi turim – ten miesto muziejus, #šimašeu!), po ko netikėtai Trakų pankas, dainius ir rašytojas Aleksandras Makejevas parašė, kad geria girą ir turi su savimi savo “Švedišką gimtadienį“ (vėliau mano mama, buvusi bibliotekos vedėja, įvertino, kad žmogus rašo lengvai ir smagiai – jaunimui turėtų patikti, jei tas jaunimas skaityti mokėtų), tad už pusvalandžio jau Trakuose kultūros ir vietinės visatos centre du geri vyrai gerą girą gėrė ir gerdami tą girą gyrė, kol negeri uodai jų gerai neapgraužė (foto – trys Makejevai kadre):

Ačiū darkart Mildai Matulaitytei-Feldhausen už kvietimą į elito vakarėlį!

O jūs nepamirškite, kad Aleksandras vis dar turi savo knygų pardavimui – autografas nemokamai (ačiū ir jam už tai!).

  • 2017-05-26, penktadienis Dovilės terasoje

Jei taip jau su FB draugais susitikti, tai geriausia iškart vienu ypu ir su visais, nes laiko ne tik šioje Žemėje, bet ir atostogose yra tiek, kiek yra, ir mano atostogos juk skirtos buvo iš esmės mano vaikams, tad Dovilė ir pasiūlė pas ją į namų terasą man su gitara ir visiems suinteresuotiems tuomet jau atvykti į suneštinį vakarėlį po darbo, apie ką visą savaitę skelbiau kasdien savo paskyroje prie įrašų, tai pasiteisinimas “nežinojau“ yra negaliojantis (arba jūs ne draugai ar sekėjai man FB!).

Gitara, aišku, ten buvo tik tarp kitko, nes pabendrauti buvo įdomiau, nei manęs sušalusiais pirštais klausytis (uodus išvaikė specialios paskirties smilkalai bei žvakės) – filmuota Dianos Novikevič-Grinienės:

Kadangi su visa kėde sėkmingai nusivožiau dar vakarėliui iš esmės neprasidėjus, tai laikykime tą tiesiog atkartojimu pratimo iš Viktoro Suvorovo knygos apie GRU “Akvariumas“ pokalbiui palaikyti (inner joke – nebuvote, tai daug praradote).

Ačiū darkart Dovilei Tonkūnaitei už svetingumą ir ačiū atėjusiems: Dianai su Dariumi, Mildai su Christian (vaikai – sau), Audriui ir Virginijai!

  • 2017-05-27, šeštadienis Marijampolėje

Dovilė ryte dar sukrovė lauknešėlį man ilgai kelionei su vaikais pas mano mylimiausią pusseserę Editą ir visą jos chebrą (jos šeimą, jos mamą ir dar brolį su to vaikais ir t.t.) į Marijampolę, kurioje kaip tik vyko Miesto Dienos, o FB nepailstanti mano kritikė ir ginčininkė Ligita (ta nuotraukoje su skrybėle laiminančio Jėzaus fone) kepė sau šašlykus atskirai nuo viso visuomeninio šėlsmo – bet tai ko tikėtis, kai jos dukra siūlo dėdėms stabdžių skysčio paragauti? Like mother, like daughter – sakoma Laukinių Vakarų salūnuose.

Apsiribojom nesuvalkietiškai brangia gira, o Saulius alumi už tą pačią (!) kainą, kas nepatiko policininkui, prisiveryginusiam prie jo su paliepimu gerti su visais krūvoje, o ne kur patogiau šalia.

Ačiū Ligitai už knygą apie Marijampolės istoriją – perskaičiau, tai dabar esu labiau pasiruošęs ginčams!

  • 2017-05-28, ir sekmadienis Marijampolėje bei prie krokodilo

Kitą dieną vyko Marijampolės pusmaratonis (suvalkiečiai taupūs gi – kam visą bėgti, kai kedai susidėvi labiau?), kuriame ir 5 km atkarpoje dalyvavo ir Editos šeimyna jos įmonės reklaminiais marškinėliais (visumoje, tai Juodeliai Ltd ir laimėjo, kiek supratau tuos įmantrius komandinius skaičiavimus), o mes tai atėjome tik į finišą pažiūrėti, nes nėra ko lakstyti tokiu karštu oru:

O popiet traukėm jau į jos mamos sodus prie Šešupės, kur kitapus kelio yra, deja, jau tik buvęs Dovinės parkas – toks dar iš vaikystės Liudvinave pas močiutę prisimenamas vietinis disneilendas prie užtvankos ir vietinės hidroelektrinės (1951 metais dar galiojo Lenino šūkis, kad komunizmas – tai tarybų valdžia plius visos šalies elektrifikacija), vadintas paprastai kaip “prie krokodilo“ (pagal legendą, prie jo nulipdymo pridėjo rankas ir KPI studentu būdamas AMB – dabar iš nasrų nei vienam jų vanduo nebėga), ir visas parkas dabar tragiškai apleistas, nes banditai ten kažkaip pinigų nepasidalino. Bet mažoji hidroelektrinė, įsisavinusi ES fondus, veikia ir suka euriukų skaitliuką prichvatininkams.

Ačiū Editai, Sauliui ir Arnui už ekskursiją!

  • 2017-05-29, pirmadienis Kauno mariose

Kadangi vaikams dar reikėjo į mokyklą, tai man reikėjo būtinai nulėkti iki Kauno pas Audrių į tikrą (!) Kauno jachtklubą, o ne tuos apsišaukėlius viarslinykus, kurie tokį klaidinantį užrašą nuo sovietmečio savo prieplaukai turi, kai minėtas aukščiau jau nebe studentas, bet prarabas ir būsimas LBS garbės narys Nr. 3 ir buriuotojas AMB prikišo nagus prie uostelio, pasivadinusio “jachtklubu“ (kas šiaip buvo LTSR respublikinė “Žalgirio“ sporto draugijos buriavimo bazė – baze ir toliau gali vadintis, nors ir nebe “Žalgirio“) atsiradimo ant taip atsiradusių jo vardo HES suformuotų Kauno marių.

Ši diena nusipelno išvis atskiro pasakojimo – tiek apie žmones (Audrių Ltu ir Rolkį Tau iš FB), tiek apie Kauno tikrą (!) jachtklubą, o dabar bent jau klipas, sumontuotas Google Awesome programa automatiškai (su visais jos spec.efektais ir muzika) iš mano nuotraukų ir Audriaus Ltu klipų:

Ačiū Audriui ir Rolandui už smagų paburiavimą! Laimė mano veide neįmanoma suvaidinti – endorfinų gavau kibirą (panašiai tiek, kiek ir vandens, parėjusio su banga nuo bako)!

  • 2017-05-30, antradienis balioninis prie Baltojo tilto

Pagaliau baigėsi sūnui mokslo metai, sėkmingai rudeniui perkeltas į trečiokus (pun intended – jei matote aukščiau mano foto su akiniuočiais…), tad nuvažiavome į Panoramą pirkti jam sukučio (estiškai fidget spinner), kurį paskutinį paėmėme, ir tai tik todėl, kad kažkoks vaikis buvo užsigrobęs du ir baltą mums grąžino – sekundžių reikalas, nes po mūsų atėję jau liko it musę kandę laukti viltingojo rytojaus.

O mes ta proga patraukėme prie Baltojo tilto, kur rinkosi visai ne musės, o karšto oro balionai, apie ką pranešė man FB draugas Mindaugas, o ten dar sutikome ir Audrių “nuo terasos“ (žr. aukščiau), per kurį, anot dr Aušros Maldeikienės, pedagogai badu mirinėja, nors katukams vergaujantis žmogus, manau, neturėtų būti iš esmės tiek savo esybe nusikaltėlis.

Nežinau, kaip tai išvis galėjo įtakoti skrydžio kokybę ir jo saugumą, bet ne tik mūsų ir Audriaus, o ir paties Mindaugo į pintinę po balionu niekas vis tiek nepaėmė (dėl ūgio nuo liepsnos jam vis tiek plaukai nusvils), nors tas ir turi oreivio licenciją, tuo pačiu atskleidęs ir mums savo paslaptingojo amato paslapčių, o mano sūnus prifilmavo sau visą baliono paruošimo procesą.

Nors aš pabūsiu šališkas, kadangi burinės laivės už balionus geriau, o čia toks tinklaraštis pradine idėja buvo apie buriavimą – mes vis tik į vėją dar paplaukiam, o balionai kažkuo primena valstybės tarnautojus. Tad laives greičiau atitiktų ore sklandytuvai.

Ačiū Mindaugui už paaiškinimus, o Audriui – kad balionai sėkmingai pakilo!

  • 2017-05-31, trečiadienis sode

Sūnui pirma atostogų diena – tai pas senelius sode, kur kartu ir paatostogavome.

Dukrai vis dar formaliai mokslai, kas yra tiesiog valandų atbuvimas mokykloje, kadangi egzaminai išlaikyti praeitą savaitę.

  • 2017-06-01 ir 02, ketvirtadienis Vilniuje ir penktadienis – žvejyboje

Aš ketvirtadieniui išvažiavau vienas į Vilnių dirvožemio sodui (šilauogėms būtinai reikėjo jau) bei žvejybos reikmenų sūnui, nes Olandas paskutiniu momentu pavedė su savo dar man būnant Londone duotu pažadu buriuoti tomis dienomis Kuršių mariose, tad reikėjo kažkaip laiką naudingai mudviem su sūnumi užpildyti.

O juk pasakyta – duok žmogui ne žuvį, bet meškerę, tai, gavęs Dariaus (žr. terasą aukščiau) palaiminimą bei konsultacijas (ypač apie žvejybos akcizo €2 susimokėjimą dviem dienoms Perlo terminale), ir supirkau visko, ko prireiks (netgi kabliuko išlupėją iš gerklės nupirkau – ir prireikė!), įskaitant dar ir valą bei blizgę savo paaugliškam spiningui (kuriam vis tik ir ritę dera pakeisti, tai nebeišėjo pamėtyti – galėčiau tik velkiauti iš valties) bei netgi gelbėjimo liemenę sūnui, nes ketinome plaukti žvejoti pripučiama valtimi.

Deja, kaip prasidėjo kalendorinė vasara, taip pagal orą ta vasara tuo ir baigėsi. Nuvažiavus prie Lieluko ežero paaiškėjo, kad žvejyba čia jau privatizuota, todėl paprasčiausiai pervažiavome prie Kukiškių ežerėlio, kur galima ir nuo kranto užmesti.

Nors ir menki, dėl ko buvo paleisti paaugti atgal, tie 5 ešeriukai ant kompostinių mano prirankiotų sode sliekų užkibo, bet va sūnui – tai vis tik pirmoji jo gyvenime paties pagauta žuvis! Ir juk ne viena (man tai užkibo netyčia, kol jis davė palaikyti).

Dar ketinome pakartoti žvejybą Akmenos ežere jau iš valties kurią kitą dieną, bet nebespėjome (žr. toliau), o ir šiaip vėjas ir vėsa žvejybą nebedarė maloniu laisvalaikio praleidimu prie vandens.

Ačiū Dariui Griniui už žvejybines konsultacijas – ir vimba vimba ten nekimba!

  • 2017-06-03, šeštadienis kelioninis: Kaunas-Rumšiškės-Vilnius

Penktadienis buvo gausus kelione su sūnum pro Kauną į Rumšiškes pas mano pusseserę Viką (a.a. jos mama – mano krikštamotė, buvusi optimizmo reaktoriumi), o po to į Vilnių pas dukrą, kuri išvyksta kitądien į Latviją į stovyklą.

Kaunas labai tvarkosi ir gražėja, kuo ir mane nustebino maloniai – o sūnus net pastebėjo, ko jie, suprask, Vilnių kopijuoja! Nors būtent Kaune pirmiausia ir atsirado prospektai, Laisvės alėja pėstiesiems, raudonai dažytos perėjos, žalia rodyklė dešinėn prie šviesoforų, persijungimas iš raudonos iškart į žalią, žiedinės sankryžos ir pan. – tikrai (!) sostinei būdingos eismo naujovės. Kaip ir Kaunas geografiškai yra ne pasienio miestelis prie kažkokios Baltarusijos.

Iš Vilniaus estų pavyzdžiu derėtų padaryti kaip Tartu – tik universitetinį miestą, nors mano Alma Mater vis tik KTU (studijavau po to ir VU), bet… sostinę derėtų ne į Kauną, o išvis iškelti į Klaipėdą, nes Baltijos šalių sostinės yra uostai, jei pastebėjot, išskyrus buvusią Abiejų Tautų Respubliką, kuri nelabai to priėjimo turėdavusi, ir čia dabar esamos, neva, išimtys tik patvirtina taisyklę: rusai kaip #jobnutanacija gi persikėlė iš Piterio į Maskvą; Prūsijos, kurią mes žinojome kaip vokiečius ir kuri suvienijo kunigaikštystes į Vokiečių Reichą, sostinė Karaliaučius irgi buvo iš esmės uostas per Piliavą; o kitos Baltijos šalių sostinės yra visos gi uostai – Ryga, Talinas, Helsinkis, Stokholmas, Oslas, Kopenhaga.

Bet aš nukrypstu – grįžę vakarop Vilniuje aplankėm dar ir neplanuotai katukų parodą Panoramoje, prasukom suktuką ant nosies (foto) ir tryse vakarą praleidome Vingio parke:

  • 2017-06-04, sekmadienis baseine senelių sode

Nupirkau vis tik pripučiamą naują baseiną. Bet bėda su oru – per šalta į jį ten lįsti išvis, nes vanduo neįšilo. Apie Spenglą jau sakiau – ta niekada ir taip neįšyla.

Kol aš karpiau tujų gyvatvorę (o tam prireikė ir kopėčių), čia kažkas dar prieš prisipūsdamas sau baseiną ir Šaolinio kungfu su alebarda demonstruoja:

  • 2017-06-05, pirmadienis šonaslydinis

Kol karpiau tujas, atsirado gi soduose nedorėlis, pradūręs paslapčiomis mano Fiat500 padangą. Ko iš pradžių net nepastebėjau – ratas žolėje stovėjo ir nesimatė, kad nuleistas. O jei būčiau važiuodamas pradūręs, tai per greitai išeina oras, kaip paaiškėjo – ilgai nenuvažiuočiau, o čia yra padangų slėgio daviklis, kuris man suveikė netgi pirmą savaitę, pranešdamas, kad patikrinčiau padangų slėgį.

Kol kas aš to dar nežinojau, tai, pakeitęs į atsarginį ratą, nuvažiavau ryte ir tvarkytis padangos į Vilnių, o tuo pačiu sūnus dar gavo progos jau su šiomis X-Planet mašinėlėmis, ko gero, paskutinį kartą prasinešti šonaslydžiu (pranc. drift – būtent taip ir vertė išvakarėse filme “Greiti ir Pasiutę 3 Japonai“), nes kaip ir išaugo, o ir jo kartingai geriau traukia:

  • 2017-06-06, antradienis, ir atostogų pabaiga

Iš vieno serviso į kitą – ir išvada vienoda: padanga pradurta tyčia.

Paprastai degalinėje įsigytomis saviremonto gumos putomis, kurių pakako sutvarkyti taip kažkada ne vieną padangą, įskaitant visureigio, nesigavo – per didelė skylė. Išvis, tiek Melga, tiek Dagris siūlė keisti – ir tik pastarieji atsisiuntė laiku naują padangą, tik… paaiškėjo, kad tas pats aprašytas modelis gali turėti protektoriaus vidinio raštų skirtumų, tai keisti tuomet reikėtų abi, o kam keisti tuomet išvis, jei automobilis nuomotas?

Pagelbėjo mano sūnaus krikštatėvis ir mano vaikystės draugas, per kurio senelį ir mano tėvai atsidūrė ten, kur dabar gyvena, Vilmantas, su kuriuo praeitame dar gyvenime mudu kriminalkėje visada painiojo dėl panašios išvaizdos (beje, Londono nusikalstamą pasaulį darbo su Škotų Kiemu dėka žinantis geriau už mane), kaip ir visada pas savo močiutę atvykęs jis pirmiausia traukdavo į mano karate dojo maišų patrankyti. Tad per mūsų trijų (su sūnumi) pietus Saulėtekio gale itališkoje tavernoje ėmęsis skambinėti visur, kur galima pačią padangą sutvarkyti (aš gi jau nebe vietinis – ką aš žinau!), ką ir surado kitoje kelio pusėje prie Ozo – man finale tekainavo €30.

Ačiū Vilmantui už išspręstą rūpestį!

O mano sūnus prie Dagrio Šiaurės Miestelyje vis tik geresnį automobilį už mane nusižiūrėjo (foto išlindusios padangoje putos rodo, kaip kiauriai pradurta padanga – ir aiškios ten yra taisyklingos siauros geležtės tarsi durklo žymės):

Apie Fiat 500 pasakysiu trumpai:

Pagrindinis jo privalumas – nuostabus automobilis dizaino ir ergonomikos prasme, nes man visą laiką neatsibodo, ir Bilas iš ŽAS (beje, buvęs mano kolega) yra teisus pasakęs, kad įlipus į jį niekada neapleidžia šypsena. Jeigu ir vėl reiktų rinktis tarp šio kaip VW Polo klasės ir kitų siūlomų – imti vienareikšmiškai tik šitą (aš net neturėjau pasirinkimo ir iš pradžių spyriojausi – nes kažkoks gi “nevyriškas“, suprask), ir jokiu VW Golf net nesuviliosit. Nes gyvenime turi būti estetiškai irgi man smagu – sako vidinis mano estetas.

Trūkumai Fiat 500 yra akivaizdūs: tik dvejos durys, kai lyginu su turėtu Citroen C1, į kurį tilpdavo pusė europaletės sulčių, yra trūkumas, kai tenka dažniau išlipinėti (ir ilgesnės durelės ankštame parkinge susiaurina išlipimą, lyginant su standartinėmis) – bet aš gi vairavau vienas, o sūnus visada gale, tai didelės bėdos mudu nejautėm įlipdami ar išlipdami. Nors kaip man, tai pagrindinis trūkumas yra vis tik per silpnas variklis šitam grožiui – nors automobilis ir ekonomiškas (realios kuro sąnaudos buvo maždaug 5.6L/100), bet man trūko būtent dinamikos, lenkiant užmiestyje, kam reikia variklio galios.

Aišku, mudu su sūnumi sutariam, kad būtų geriau Ford Mustang, bet tai nenuomoja gi jo niekas.

  • 2017-06-07, trečiadienis skrydžiui su šeimos nariu, vardu gitara

Iš mano įrašo FB:

“Bledinės naujienos” – Zip FM radijas.

Sėdžiu jau Nešengeno zonoje ir nuobodžiauju. Lėktuvas tik 19:50 vietos laiku, o Fiat 500 pridaviau jau sutvarkyta padanga – netgi nuploviau atsarginį ratą ir nupurškiau Sonax gumos poliroliu, tai geriau už naujesnį dabar atrodo. Tik neploviau mašinos, nes gi lyja.

Bandau savyje kultivuoti krikščionišką meilę skrendantiems lauk tautiečiams (vis tik teisybės dėlei, dauguma jų paaiškėjo esą ukrainiečiai – mano vėlesnė pastaba), bet yra tokių, kuriems geriau meilės neprisipažinti, nes tikrai ne taip supras. Bet jų ir provincijoje apstu – pasipūtėliai vilniečiai tikrai ne tą kontingentą valstiečiais ar kaimiečiais pravardžiuoja.

Kita vertus, VNO, kaip matau, yra ne emigruojanti, o jau gerokai anksčiau emigravusi Lietuva – grįžtanti namo į Angliją, kartais pavargusi nuo Tėvynės “poilsio”, tuo nepaslepiamu namų parvykimo džiugesiu vaikuose ar elegišku atsisveikinimu dar ir dar kartą užaugusių joje veiduose, kuriuose atsispindi jau pakartotinos emigracijos širdadraska.

Tiesiog tarpmiestinio susisiekimo stotis.

Palikau automobilį prie VIP salės – ten jau nauja karta rūpinasi atvykstančiųjų svarbių valstybės asmenų sauga ir eskortavimu. Nes prisiminiau praeitą gyvenimą, dirbant su U.S. DSS, ir šyptelėjau pareigūnams, smalsiai nužiūrinėjantiems kažkokį keistuolį su skrybėle, traukiantį iš bagažinės gitaros dėklą ir kostiumą įmautėje.

Skrydis namo į Londoną padovanos man dvi papildomas valandas – argi ne nuostabu?

O gitara nusipelnė geriausios vietos prie lango!

Kadangi skridau su gitara:

Išties, kiek pergyvenau, kad kils papildomų nesusipratimų prie check-in, todėl kai jau pakliuvau į lėktuvą, niūrus Vilniaus oro uosto darbuotojas duris paskui mane lėktuvui ir uždarė – tačiau viskas praėjo sklandžiai ir be klausimų!

Gitaristai visame pasaulyje, nepriklausomai nuo tokio mėgėjo kaip aš lygio ar pasaulinių virtuozų kaip Tommy Emmanuel, kurio ne vieną Maton gitarą sulaužė oro bendrovės (tiksliau – bagažą kraunantys darbininkai), labiausiai ir pergyvena dėl skrydžių, kad jų instrumentas nukentės. Štai va net daina yra, kaip United Airlines sulaužo Taylor gitarą (už maniškę Vintage taip dešimtkart brangesnę):

Ir gal greta to, kad POTUS NObama davė už drąsą medalį 2016 metais Ellen DeGeneres, kuri buvo kone pirmoji iš įžymybių 1997 metais paviešinusi savo netradicinę orientaciją (ir kiek pasaulis jos irgi dėka pasikeitė į tolerancijos pusę), tai jo executive order nurodo JAV vietiniuose skrydžiuose nemokamai leisti pasiimti gitarą į saloną.

To ES, deja, nėra, bet tam yra ir objektyvių priežasčių:

a) Europoje klasikinė muzika yra ne country, blues arba rock, bet išties klasikinė muzika, todėl ne gitara yra pagrindinis instrumentas – smuikai lengvai telpa į išmatavimus, o kokio kontraboso į saloną ar taip, ar kitaip nepaimsi ir norėdamas;

b) gerai išvystytas transportas žeme, tad vietoje skrydžio galima patogiai pasirinkti traukinius ar netgi važiuoti automobiliu.

Bet skaitykite oro bendrovių bagažo taisykles, ką tos rašo. Nežinau kaip RyanAir, o WizzAir aš labai patenkintas – gitarai jie siūlo tiesiog įsigyti papildomai sėdimai vietai bilietą (EXST Pavardė – tokiu vardu užpildoma) ir ten ją patalpinti (gitara stiuardo nurodymu gavo vietą prie lango ir buvo privalomai prisegta saugos diržu).

Kas man kainavo tik papildomus £10 šiuo atveju (iš viso skrydis atsiėjo iš VNO į London Luton tik £42), kai slidininkai mokėtų €30 už savo inventorių. Maža to, svarsčiau dėl papildomo rankinio bagažo, tai tas tuomet kainuotų £8 primokėti, kai du nemokami (!) man duoda didesnę talpą vietoje vieno padidinto, jei gitara būtų “slidės“ ar keliautų į bagažo skyrių.

Tad išbandyta praktiškai – nebijokite skristi su gitara WizzAir oro linijomis, ir net Vilniaus oro uosto darbuotojams nekyla jokių klausimų ar pastabų dėl jūsų muzikos instrumento!

foto © Diana Novikevič-Grinienė: pas Dovilę terasoje 2017-05-26

  • Ko nespėjau?
  1. Susitikti su visais, kas irgi norėjo, bet į terasą pas Dovilę kažkodėl neatėjo. Atsiprašau, bet laiko buvo tiek, kiek buvo, ir ta pradurta padanga man suėdė kone dvi dienas, tai net savaitės galiukas prieš skrydį nuėjo velniop vietoje galimų mūsų susitikimų.
  2. Taip, aš jau išsiaiškinau kieno tai darbas – keršino išties mano mamai, kuri renka mokesčius soduose, o jis jau keletą metų skolingas bendrijai. Mano automobilis tiesiog buvo jam proga einant pro šalį – šeštadienį prieš tai vyko bendrijos susirinkimas ir buvo taip pat svarstomas jo klausimas ir neišvengiamas sprendimas per antstolius. Ir ne, jo neberadau jau po to visai soduose – kaip nujausdamas, sako, prapuolė ilgam.
  3. Pažvejoti iš valties su sūnumi, kad tas pagautų didesnę žuvį – o aš gal spiningu kokią lydeką.
  4. Daugiau laiko su dukra – mokslai ir stovykla kiek pakoregavo planus, o aš norėjau dar pagroti gitaromis duetu. Tik ji muzikos mokykloje mokosi, tai man reikia truputį dar pasitempti – gal todėl?
  5. Paburiuoti Kuršmarėse (pagrindinis čia buvo planas, bet – žr. aukščiau) ir Galvėje (Dėdei Romui nacionalinės varžybos, tai neįsisiūlysi) – bet ačiū Audriui ir Rolandui už Kauno marias, kuriose netrūko ir vėjo, ir bangų, ir smagumo man kone visą laiką ir praleisti įsikibus rumpelį (kodinis šūkis kitam kartui “ gro-tą! gro-tą! gro-tą!“ išlieka)!
  6. Paplaukioti ežeruose ir pamokyti sūnų plaukti, nes buvo per šalta – dabar jis lanko plaukimo stovyklą, bet tai juk ne tas pats, kai aš esu išmokęs kitus plaukti (taip, aukščiau minėtas Lielukas perplauktas nekart).
  7. Paskraidyti. Ai ne, šito nenoriu.

Ačiū perskaičiusiems!

Kiti ačiū – tekste aukščiau konkrečiai prie dienų konkretiems žmonėms (lyg ir nieko nepamiršau?), o dar vėliau bus ir mano pasakojimas apie tikrą Kauno jachtklubą ir 2017 metų mano paburiavimą Kauno mariose atskirai – nes čia va toks tinklaraštis buvo, ir metas jam prie savo esmės grįžti!

Ahoy!

Reklama
Standartinis

8 thoughts on “London’s Callin’ (50): atostogos Lietuvoje ir – kaip skristi su gitara

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s