Knygos

Brian Payton: The Wind is Not a River

Kodėl aš šį Brian Payton 2014 metų romaną The Wind is Not a River išvis skaičiau, taip ir perskaitęs nesupratau. Gal kad pavadinimas pasirodė buriuotojiškai romantiškas, nors čia nieko apie buriavimą nėra, išskyrus veiksmą saloje ir pajūryje.

Ko gero, tai ilgiausiai mano skaityta knyga – kone metus. Paskaitydavau po gabaliuką ir vis pasidėdavau, nes susirasdavau ką kito skaityti.

Bet po to grįždavau ir vėl skaičiau truputį. Bent jau finale supratau, ką ši frazė reiškia – vėjas nėra upė. Išties, vėjas nėra upė.

Tai priverstinio išgyvenimo laikinai Antrojo Pasaulinio karo metu japonų okupuotuose JAV Aleutų salose istorija, tai ir meilės, kokios dabar kažin ar būna (kokia dabar kvanka imsis ieškoti prapuolusio savo užsispyrusio vyro kažkur šiaurėje anapus fronto linijos karo metu, kai dar ir šeimoje santykis nesirišo?), istorija, tai ir romanas apie nežinomą JAV ir bendrai Antrojo Pasaulinio karo Ramiąjame vandenyne epizodą, apie kurį mažai išvis rasite istorinės medžiagos, nes JAV administracija negailestingai cenzūravo bet kokią iš ten galinčią patekti į viešumą informaciją, o didieji mūšiai ir žygiai kare buvo nušviesti visai kituose karo teatruose.

Be reikalo.

Nes Aleutų salų okupacija – vienintelė japonų užkariauta JAV teritorijos dalis, ir pagal žmonių ir technikos kiekį, paskirtą finale jas atgauti, nusileidžia tik garsiąjam Iwo Jima mūšiui. Maža to, tiek japonai, tiek amerikiečiai Aleutų salas laikė placdarmu invazijai vieni į kitų šalis, nors išties vis tik mūšis dėl Midway tapo tuo lemiamu Ramiąjame vandenyne.

Mano galva, tai dar viena knyga iš nežinomų karų, kaip Gunter Grass “Krabo žingsniu“ apie karą dėl Rytprūsių 1944 metais ar James Brabazon “My Friend The Mercenary“ apie 2002 metų Liberijos Pilietinį karą.

Bet šioji knyga išties net ir ne apie karą, kuris vyksta kažkur kitur, ir jo fone vystosi pasakojimas.

Knyga išties yra apie išbandymus ekstremaliomis sąlygomis be jokio patoso – tiek kūnams, tiek jausmams, tiek santykiams išbandymas, kai santykio nėra. Banalumo ir heroizmo čia jokio nerasite – ji taip giliai liūdna. Viskas vyksta, atrodytų, pasyviai, bet neišvengiamai kryptingai ne pačia geriausia linkme, ir vienintelė čia viltis iš tikro yra tai, kad vėjas – ne upė.

Reklama
Standartinis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s