Knygos

Gruz 200 (2007)

Aleksėjaus Balabanovo 2007 metų filmą Gruz 200 (Груз 200 – Krovinys 200, kas reiškia Rusijos kariuomenėje mirusius kūnus, vežamus į tėvynę laidoti), turėtų būti rodomas profilaktiškai visiems tiems, kuriems “prie ruso geriau gyventi buvo“.

Veiksmas vyksta 1984 metų antroje pusėje (Andropovas jau miręs, Černenko valdžioje, Gorbačiovas dar neatėjęs, karas Afganistane pačiame įkarštyje), ir man buvo kažkiek keista, kaip režisierius dar 2006 metais filmuodamas rado visą tą sovietinį šlykštų koloritą ir foną filmo veiksmui, kurį aš dar pamenu (gerai psichiką traumuoja), bet kurio sunkiai rastum Lietuvoje. Kaip kontrastas tai Rusijai – 2015 metų filmas “Klinčas“, kur visi rusai važinėja švariomis užsienietiškomis mašinytėmis lygutėliu asfaltu, vaikšto išpuoselėtais trinkelėmis grystais šaligatviais, gyvena moderniuose jevroremont™ stiliaus butuose, vilki stilingus drabužius, o apsiperka moderniuose supermarketuose bei dirba šiuolaikiškose pavyzdinio interjero mokyklose.

Gi šiame filme net ne estetus prislegia ta šlykšti sovietinė nykuma ir beviltiškumas. Fone matosi Čerepoveco metalurgijos gamykla, ir mano draugas iš ten, tarnavęs kartu sovietiniuose “čebatuose“, pasakojo, kad lavonus paprastai įmeta į upę, į kurią keliauja ir atliekos iš tos gamyklos, ir mentai kūnų net neranda, nes rūgštis juos sugraužia.

Šiame kontekste žiūrėti filmą reikia truputį stipresnių nervų, nors manau, kad režisierius čia sukūrė amerikietiško “Fargo“ rusišką variantą – ne kaip kopiją, ką mėgsta rusai dabar perkurdinėti savo kinematografe, ypač serialuose, bet būtent nuosavą požiūrį į sovietinę aplinką ir joje veikiančių žmonių psichiką. Pridėsite 2014 metų “Leviataną“ (visuose trijuose rusų filmuose vaidina Aleksėjus Serebriakovas, kurio herojai profesionaliai maukia vodkę) – ir turėsite maždaug pilną tos nacijos psichologinį portretą.

Man atrodo, kad pavadinime yra potekstė, kad užgrūzins 200 procentų.

Aš nesistebiu, kad žymūs aktoriai, perskaitę scenarijų, atsisakinėjo netgi filme vaidinti (vis tik Sergėjus Makoveckis bent jau įgarsino mokslinio komunizmo profesorių), ir filmo seansai buvo apriboti. Bent kartą per mėnesį Lietuvos komercinės televizijos privalėtų prasukti vis tik šį filmą – kad praeitų noras svaigti apie rusišką didžiadvasiškumą ir kažkokį ypatingą išskirtinimą. Ne, čia ne propagandos kūrinys, ir ne, čia ne Gosdepo užsakymu.

Galite patys pažiūrėti Youtube, o aš tuo šventinių kino seansų apžvalgą gal ir baigsiu:

 

Reklama
Standartinis

2 thoughts on “Gruz 200 (2007)

  1. Osvaldas parašė:

    Gal ir matėt paskutinį Balabanovo filmą – Ja tože xoču (Aš irgi noriu) – pratęsia gruzo temą, tik šiuolaikiškas ir ne toks žiaurus, bet ir jame yra gerų kadrų bei niuansų pagautų (pvz. sudžiuvę sosnovskio borščiai mirusiam kaime). Nuoroda čia:

    Patinka

    • Nesu matęs. Bet Balabanovo filmai visi tokie – netgi Brat, nors ir pataikęs komerciškai į konjuktūrą ir tapęs Rusijoje kultiniu.

      Ačiū už nuorodą. Gal prie progos pažiūrėsiu. Dabar kažkaip ir be jo grūzo užsigrūzinęs. 🙂

      Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s