Užjūris

London’s Callin’ (46): jau dveji metai

Kai tokia mėnesio diena, tai nepatikėtumėt, todėl tiesiog tik šiandien sakau: vakar kaip tik suėjo dveji metai, kai aš esu emigrantas ir gyvenu Londone.

Iš Vilniaus pro Kauną išvykau 2015 metų kovo 30 dieną, ir tai nebuvo džiugus išvykimas, jei kas mano, kad labai lengvai ir greitai išmokiau save sakyti ir skirti, kur ten pas jus, o kur čia pas mane.

O tuomet, prieš dvejus metus, pirmas įrašas vos atvykus iš Calais 09:47, kaip priminė man Facebook, buvo:

Aaaaa! Visi prieš eismą važiuoja!

* * *

Kai ką tikrai reikėjo daryti sau “prieš eismą“, nes čia dažnai išties kitos taisyklės. Kai jie po Brexit save įvardino kone septintuoju kontinentu™, aš šyptelėjau, bet tam tikros prasmės yra – mes (atsiprašau, jūs) išties pripratinti prie Prancūzų Revoliucijos idėjų: laisvė, lygybė, brolybė.

Suprantu, kad dabar jau Lietuvai pragyvenus nuo 1990-ųjų (ar nuo 1993, jei okupanto išėjimą skaičiuoti) laisva daugiau nei tarpukario Respublikai pavyko, ir netgi susiradus anos Respublikos kitų metų šimtmečio proga Nepriklausomybės akto vieną iš autentiškų nuorašų (originalus pirminis aktas, patikėtas saugoti dr Jonui Basanavičiui, niekad ir nebus, ko gero surastas, bet tai nėra net svarbu – šis radinys vietoje iki šiol naudoto dublikato yra neįkainuojamos istorinės vertės!), tai laisvė yra kaip duotybė, kaip ir laisvė keliauti lauk iš Tėvynės kur tik norisi, nors ne visada laisvė reikšti nepatinkančias kam mintis suvokiama kaip kito teisė, o ne pasikėsinimas į kažkieno ambicijas ar ideologines nuostatas.

Bet Jungtinėje Karalystėje laisvė yra istorinė visų čia vykusių reiškinių pasekmė dar nuo Magna Carta laikų, ir paskutinė šalies okupacija tebuvo tik 1066 metais, o ir tai net šis palikimas vertinamas kaip “savas“, kai ir atsižadėti ES kaip “vokiečių federacijos“ yra anglui posh, nors pačių karališkoji dinastija gi yra vokiečiai, ir tai visai comme il faut ir puikiai patriotiškai derinasi.

Maža to, čia nėra jokios lygybės – čia labai aiškūs yra socialinių klasių skirtumai, kuriuos demonstruoti yra blogas tonas, bet ką pastebėti ir subtiliai išskirti yra įaugęs bendravime ir mąstyme požymis (akcentas, kalba, manieros, stilius ir pan.). Ir jokio broliavimosi su jau jiems buvusiais europiečiais, kuriems draugystę net ir po Brexit siūlo praimė savo laiške ES prezidentui, net nesišviečia.

Net sovietmečiu augę lietuviai gavo šias prancūzų idėjas, prieš kurias ir patį Napoleoną (davusį ir jūsų dabar naudojamą Civilinį Kodeksą) anglai kovojo ilgai iki pergalių Trafalgare bei Vaterlo, išsimokėdami šias milžiniškas karo skolas kone tik Pirmojo Pasaulinio Karo išvakarėse, tad čia kai kurių jums “savaime suprantamų“ dalykų gali ir čiabuviai nesuprasti, nors teismų ir parlamento viršenybė pripažįstama kaip kertiniai visuomenės ir civilizacijos akmenys, ir kas išties mažiau vertinama Lietuvoje, kuri retai jais istorijoje išvis džiaugėsi (pakalbam apie “vagių Seimą“?).

Kalbėti apie paslėptą nusistatymą svetimšaliams, kuris pernai buvo kaip užspaustas neapykantos gaivalas išlaisvintas referendumu dėl išėjimo iš ES, o šiemet tai jau ir legalus faktas, pradeda su nerimu tiek kai kurie politikai, tiek ir New Scotland Yard, fiksavęs hate crime incidentų ir nusikaltimų dvigubą augimą, paaštrėjusį ypač referendumo metu. Tad ne, čia jums ne JAV, kurią sukūrė imigrantai, ir požiūris kitoks, kad jei pakliūni legaliai, dirbi sąžiningai ir moki mokesčius, tai po penkerių metų gali būti lygiai toks pats amerikietis kaip ir kiti (nebent neišrinks Prezidentu, bet, ei, tų jau 45-tas dabar, o Terminatorius gi – yra tik vienas!).

Brexit is Brexit.

A post shared by Egidijus Nasevičius (@skipperltu) on

Bet šiai temai aš Facebook daugiau skiriu rubriką #LondoNews, kurią pradedu perkelti į Punkonomics, tai čia į tas pievas ir lankas straksėti zuikučiu ar laigyti elniu nesileisiu.

* * *

Aš rašiau pirmus įspūdžius po trejų mėnesių, po to rašiau po metų (gal dar kažkada irgi rašiau tarpe tarp šių, bet nepamenu). Pastarasis metinis įrašas yra įdomesnis tiems, kurie svarsto, emigruoti ar ne, ir kas jų laukia – ypač, emocine prasme ką jaus jų draugai, giminės ir pažįstami. Ir nebūtinai jaus šiltus jausmus. Pasiskaitykite – viena nežinia jums bus mažiau.

Ta nežinios baimė yra baisiausia – ir čia galiu nuraminti, kad bus blogiau, negu bijote, nes nelabai įsivaizduojate, ko bijote (tikiuosi, šis teiginys panaikina mano kaltę prieš LR įstatymus dėl emigracijos skatinimo?). Visas kitas įsivaizduojamas baimes galima racionaliai išjuokti ir sugalvoti planą, kaip apeiti ar neutralizuoti.

Bet kuriuo atveju, visų pirma reikia susitvarkyti savo galvą (kas man pernai pavyko esminiu klausimu po skyrybų) – juk negali dviejų kėdžių apsėsti viena subine (na, jei subinė plati, o kėdės šalia, tai gal ir gali, bet gal ėsk mažiau?), negali ir būti viena koja čia, o kita ten – šiuo atveju esate ne emigrantas, o ekspatas, ir tai ne tas pats, ir kartais be reikalo ekspatus vadina emigrantais, arba ekspatai ką pamokančiu tonu dėsto apie emigraciją.

Kartais riba apsitrynusi, ir tai, kad toks emigrantas kaip aš vis dar kažką rašo apie Lietuvą ir domisi iš šalies joje vykstančiais reiškiniais, užuot uždaręs Punkonomics tinklaraštį ir nustojęs rašinėti lietuviams aktualiomis temomis apie juos pačius į Facebook, tai turėtų gauti per nagus ir ilgam bijoti prisiliesti prie protuoklio maigyklės, bent jau apsaugodamas savo žlibes nuo vėpsojimo į vaizduoklį.

Bet labai pirštų prašau man vis tik nežaloti – vis tik per praeitus metus įsigijau antrą gitarą (ačiū už rekomendaciją gitaros mokytojui Kaune Linui Pečiūrai – ne visi turi savo puslapį wikipedia!), kuri vadinasi Vintage, o savo vintažinę 7 metais už mane senesnę Eko perderinau į open E tuning, todėl dabar su cigaro dėklo dangteliu, kurį gavau iš savo draugo dantisto Pauliaus, brūžinu kaip slide guitar ir bandau vaizduoti bliuzmeną (kartais pavyksta, kai niekas nemato ir negirdi).

Dar džiugu, kad per praėjusius metus čia, kur yra antra pagal dydį ir įtaką pasaulyje muzikos industrija, aš parašiau dainų angliškai visam albumui (kai kurios net man patinka, tik nereiškia, kad nors vieną dainą jau pardaviau). Tekstai yra čia tinklaraštyje, ir kurį laiką buvau net juodraščius sumetęs, kaip nusigroju ir nusidainuoju (labiausiai mergoms patiko klipuose marškinių sąsagos – tų turiu nemažą kolekciją ir joms jaučiu silpnybę… sąsagoms irgi).

Galbūt pavyks bent pusę to kūrybinio polėkio atkartoti ir per trečiuosius metus, nes dabar turiu jau kurį laiką nemažai muzikinių ir tekstinių frazių prisirašęs juodraščiuose, bet kol kas niekas nesikompiliuoja į dainą – save vertinu per daug kritiškai (pikta linkintys pavyduoliai mano, kad atvirkščiai).

Apie asmeninį mano buriavimą vis dar neturi nieko naujo pasakyti – liūdna tema man. Tokia vat kol kas imigracijos į čia kaina man.

* * *

Aš išties emigrantas, ir pirmais metais Registrų Centras mane užfiksavo lapkričio 5 dieną kaip išvykusį iš Lietuvos, o jau antrais – ir VMI suprato, kad daugiau PSD nebegaus, nes pateikiau ir paskutinę išvykstančiojo deklaraciją.

Kitaip tariant, formaliai dar buvau kaip ir ekspatas iki pastarosios, nors aš jau pakeliui link Londono sau kaliau į galvą, kad emigravau, emigravau, emigravau, viskas, basta, finita, amen, kaput (važiavom per Vokietiją). Po to trečią dieną sėdėjau ant suoliuko ir žliumbiau.

Dar vis manęs klausia, ar grįžčiau?

Vien dėl vaikų, turėdamas minimalias pajamas per mėnesį Lietuvoje €2000, taip (į minimalias transporto priemonė neįeina).

Minimaliai, bet dar ne vienus metus pradedančiam darbuotojui (o juk reikėtų viską pradėti iš naujo, tiesa?) niekas tiek nemokės, kaip ir pragyvenimo lygis (gražiai skamba – turėtų būti: gyvenimo Lietuvoje kainos) kyla sparčiai, ir, Londone, pernai tapusiame trečiu brangiausiu pasaulio miestu, aš turiu pripažinti, kad man pavalgyti ir apsirengti yra pigiau, nei Lietuvoje, ir grįžęs atostogų (pernai per kone mėnesį grįžau triskart – į dvi laidotuves irgi) tikrai nesijaučiu kažkokiu frank kruku, o greičiau vargoliu™ (jei tai piktdžiugas paguos).

Netgi elemetarus palyginimas ne tik dėl mokesčių nuo pajamų, o paties požiūrio: HMRC (kas yra karalienės mokesčių tarnyba) atsiuntė labai mandagų ir kone atsiprašinėjantį laišką, iškart nuramindama, kad tai galėjo būti mano nežinojimas ir neapsižiūrėjimas, tad jokios kaltės neprisiimčiau ir panašiai, bet aš jiems skolingas pajamų mokesčių, štai va paskaičiavome kaip už ką kas atrodo, ir jie mielai padarytų užskaitą iš kitų sumokėtų ar pritaikytų kitą mokestinį kodą, bet, suprantate, man taip būtų dar brangiau, tai atsiųs apmokėjimui kvitą. Ir po to atsiuntė kitą laišką ne mažiau mandagų ir neįkyrų, kai jau mano skausmas, liūdesys ir nerimas (bei susitaikymas su finansiniais nuostoliais) nurimo. Ir nei pusės žodžio, kad deportuos, jei pavėluosiu sumokėti, ar bus pritaikytos kokios sankcijos.

Pamenu, jei kokiu nors trivialiu klausimu kad ir dėl klaidos (nebūtinai mano) laišką siųsdavo VMI, tai tonas buvo grąsinantis ir su neišvengiamomis griežtomis finansinėmis ir baudžiamosiomis sankcijomis, o atsiųdavo penktadienį popiet, kad sugadintų nuotaiką savaitgaliui. Tada po savaitgalio aš jiems rašydavau laišką su gera doze pašaipos ir sarkazmo dėl jų klaidos ar nekompetencijos, po ko iš šios institucijos tvyrodavusi tik spengianti tyla be jokio atsiprašymo – ir taip iki kito karto. Neskaitant atvejo, kai uždėjo turto areštą nepranešę ar užblokavo banko kortelę (necenzūriškai pasakius inspektoriui, kur eiti, sankcijas panaikino, atsiuntė laišką kaip priklauso, kad vėl uždeda).

Gal todėl man čia išties yra jauku: pirma, mandagumas čia yra ze mast!, ir parvykus į Tėvynę po Londono, man kelių dienų reikia pripratimui prie kultūrinio šoko (žmonės prie gero pripranta ne greitai, bet pripranta iškart), o antra – mano humoro supratimas koreliuoja su čiabuvių humoro jausmu, ir nežinau, kaip tos kandaus humoro vietoje pykčių ir grasinimų ar zombių medinės kalbos pamokos padėjo patobulėti VMI darbuotojams.

Ko gero, niekaip, ir ačiūdie, jei po metų jie nerašinės dabar mano tėvams, kad jų sūnus, seniai išsideklaravęs ir atsiskaitęs su valstybe, kažko dar nepadaręs, nes per dvi institucijas išemigruoti oficialiai gal nepakanka (ką dar informuoti: Seimą, Vyriausybę, Prezidentūrą ir polikliniką?).

* * *

Senbuviai imigrantai man dar pirmais metais sakė, kad esu per didelis entuziastas dėl tempų – čia viskas vyksta lėtai ir be įtampos. Laiko tvarkyti reikalus reikia tiek, kiek reikia laiko tvarkyti reikalus, ir ne trumpiau.

Tad viskas kiek palengvės tik po pusmečio (taip ir įvyko, nors spigsulė tolumoje sužibo jau po trijų mėnesių), o ims reikalai gerėti tik po trejų metų – tad šie ateinantys emigracijos metai man išties gali būti svarbūs lūžio prasme. Gal tik neramina pasikeitusi vietos politinė ir ekonominė situacija.

Nes jei pirmus metus baigiau su optimizmu, kad dabar viskas eis geryn (mažiausias nedarbas per dešimtmetį, kyla uždarbiai, Vyriausybė kelia netgi minimalias algas, nors ir nedirbu už minimumą, ir t.t.), tai po Brexit referendumo, deja, viskas pradėjo eiti prastyn, ir vien mano saugumo industrijoje uždarbiai nukrito iki minimumo, ir anksčiau kolegos atsainiai žiūrėję į pastovias darbo vietas, rinkdamiesi uždarbius keletui pamainų tik per savaitę, tai dabar su pavydu ėmė žiūrėti į mano nuolatinę darbo vietą, bukai ieškodami valandų, o ne mažiau valandų už didesnį tarifą (nuo vakar minimalus yra £7.50/h vietoje buvusio pernai £7.20/h, o atvažiavus buvo £6.50/h).

Tuo pačiu metu pabrango būstas, padidėjo kelionės išlaidos (naujas meras net užšaldė TfL tarifus dvejiems metams ir pusvalandinį persėdimą autobusuose pradėjo skaičiuoti ne kaip dvi, o kaip vieną bendrą kelionę už vienos kainą), alus pub (aš dar pamenu pirmais metais ir £2 už bokalą nemokėjęs!), o traukiniai, nes persikėliau iš rytų į pietus, pasidarė mažiau patikimi dėl nuolatinių streikų (traukinius išrado anglai, o traukinių tvarkaraštį vokiečiai, todėl Vokietijoje traukiniai važiuoja pagal tvarkaraštį, o Anglijoje važiuoja). Ir nukrito svaro kursas, kuris ir toliau po truputį smunka – kas mėnesį mokėdamas alimentus aš sumoku vis daugiau svarais tą pačią sumą eurais.

Tad jei taip ketinate atlėkti užsidirbti per keletą mėnesių ar pusmetį – skelbiu, kad JK ir be Brexit jau lietuviams užsibaigusi kaip yra anksčiau nutikę Ispanijai ar Olandijai bei iš dalies Vokietijai. Ko gero, dar sezoniniais uždarbiais gali būti patraukti kol kas Norvegija, jei manęs klausiate, ar apsimoka užsidirbti.

Todėl prieš metus draugui optimistiškai siūlęs po statutinės tarnybos išėjus į pensiją atmauti iki manęs uždarbiams žiemą (vasarą jis yra mikroverslininkas Trakuose), taip šiemet, deja, galiu pasiūlyti tik tęsti tarnybą. Į kurią ir iš privataus sektoriaus atgal po savo pensijos grįžo ir kitas vaikystės draugas Lietuvoje.

Jei ką, tai čia antras mano alibi dėl kaltinimų emigracijos skatinimu.

* * *

O aš šių metų vasario pradžioje baigiau SIA Close Protection kursus Ispanijoje, tad dabar laukiu pareinant man licencijos darbui asmens sargybiniu. Esu toje srityje dirbęs amerikiečiams Lietuvoje, tad, nepaisant mano verslo vadybos išsilavinimo ir patirties bankrutuojant versle du su puse karto, tai tikiuosi savo galimybes šioje karalystėje pasigerinti.

Taip, žinau – man sako, kad esu “per senas“ ar bando kitas savo baimes projektuoti į mane vienu ar kitu atveju, tarsi tai padėtų jiems jaustis geriau. Jei tik mano šie atviravimai aukščiau ir anksčiau tą piktdžiugą pakursto ir jūsų nuotaiką pakelia, tai nepamirškite įsitraukti į sekėjus Facebook – prieš metus turėjau 1627, tai dabar jau 1948 (buvo lyginis skaičius, bet du teko prieš keletą dienų blokuoti dėl trispalvės trydos akto klausimu).

Nors pastaruoju metu pastebėjau, kad kokia tema ten bebūtų, bet vis tiek baigiasi blevyzgomis ir virš 100 komentarų, kur merginų kompanija laiko vyrų nuomonę gerai užspaudusi po padu, ir kurie supranta – geriau būti laimingam, nei teisiam.

Labai tikiuosi, kad ne tik komentaruose pas mane apturėsite psichoterapijos seansą, bet ir šiame tinklaraštyje rasite daugiau pozityvo. Nebent, geros naujienos jus nervintų.

Tad smagių ir jums trečiųjų mano emigracijos metų!

Ahoy!

Reklama
Standartinis

10 thoughts on “London’s Callin’ (46): jau dveji metai

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s