Muzika

Muzikinis penktadienis (24): šlapi akmenys

Turn the volume up
Stones are rolling down

(iš mano naujos dar ir net nebaigtos 2017 jau metų dainos)

* * *

Buvau išvykęs dviem savaitėms į Katalūniją (sekantys FB ras pagal grotžymę #cptraining4sia), ir kažkaip tingisi čia man kažką rašyti, nes norisi dėmesį skirti kitiems dalykams arba išvis nieko neberašyti. Bet man mergos sako: duokš tik muzikinį penktadienį greičiau! O juk ir jakutų liaudies patarlė teigia, kad moters norai – dievo norai. Todėl nusprendžiau neišsisukinėti ir tris dainas šiandienai jums įdėti.

Bet klausimas buvo, o kam šią dieną šįkart skirti?

Ir tada pagalvojau, kad muzika – tai yra vaistas sielai. O man vasario 6 diena yra tokia juodai pažymėta (Black Label by Johnny Walker, nors Jack Daniels No5 irgi juoda etiketė). Ir tada pagalvojau, o kokią muziką tądien aš klausiausi, kuri mane per tą dieną pervežė, kad nenusiriščiau akmeniu žemyn?

Ir aš apie šią riedulių grupę galima rašyti daug ir galima išvis nieko nesakyti, nes jų net logotipas yra vienas iš labiausiai atpažįstamų prekės ženklų muzikos pasaulyje. Apie gitaristą juokauja, kad visi jau pernai svarbūs mirė, o tas ir vėl gyvas, ir jei Bob Dylan gavo Nobelį už literatūrą, tai šis turėtų už chemiją. Apie dainininką ir jo eiseną kuria dainas, o jis dar gamina sau vaikus, nors Sodra Lietuvoje tokio amžiaus vyrams retai privalo pensijas mokėti – nebūna kam.

Jie pilni kitoniškumo: ketino tiesiog groti geriausiai bliuzą Londone, o užkariavo pasaulį, supažindinę baltuosius amerikiečius su juodųjų amerikiečių muzika, o tarp juodųjų, atvykę pirmąkart į JAV, jautėsi kaip Mekoje musulmonai, kuomet patys juodukai atvipusiais žandikauliais negalėjo patikėti, kad baltieji ir dar anapus Balos gali groti taip gerai jų muziką. Grupę šios šėlsmo metais siejo su rokenrolu, nors jie kuklinosi, esą tik bandantys pagroti tik bliuzą.

Prieš kiekvienas gastroles jiems prognozavo galą, nors grupės nariai neslėpė, kad save ir pasenusiais įsivaizduoja puikiai scenoje. Jiems savo amerikietiško negatyvo už sugriautą Vudstoko idėją kultinėje American Pie dainoje kaip nevidonams irgi sočiai atseikėjo, o Martin Scorcese nufilmavo jų koncertą, kuriame lankėsi ir POTUS Bill Clinton.

Gimtąjame mieste jiems surengta ne viena nuotraukų ir artifaktų paroda kaip epochos simboliams, nors jie sujungė, ko gero, visą pokario muziką su dabartimi. Net ir šiandien važiuodamas traukiniu pro langą stotyse matau jų naujo albumo plakatą, kai pernai į mane, kankinantį už mane patį senesnę gitarą, iš tokių plakatų žvelgė gitaristas, išleidęs autobiografiją, ir kurį, ko gero, kopijavo įvaizdžiui Johnny Depp, kai kūrė Jack Sparrow vaidmenį Karibų piratuose.

Be abejo, tai The Rolling Stones.

Ir be abejo, kad trimis dainomis apsiriboti nepavyks, jei skirčiau šiai grupei dieną (o lyg ir skiriu dabar?). Ir net jei peržiūrėčiau šios savaitės grojaraštį, tai pirmos krentančios į akis bus visiškas supehitas Satisfaction, ar jau mano publikuotas Doom and Gloom kaip ir į fantazijos tolius nunešanti akustinė baladė Wild Horses – štai jums jau yra trejetukas ekspromtu, ačiū už dėmesį, viso gero.

Gerai, neverkite, nes parinkau tris šlapias jų dainas būtent šiandienai.

Ir pirmoji yra pati pirmoji jų pačių sukurta daina, su kuria ir aš paauglystėje susipažinau, nes net sovietai ją sugebėjo įdėti į plokštelę ir išleisti pas save. Ir tada aš jos nesupratau – iki hipsterių ir verktinių buvo dar toli kaip iki kito tūkstantmečio, kada manėme, kad žmonės išsilaipins Marse, o Mėnulis bus kosminė bazė, o gėlių vaikų hipių epocha jau buvo pasibaigusi mums taip ir neprasidėjusi, todėl kažkokios Jaunojo Vernerio Kančios metalistams širdies stygų nekuteno. Bet bendram išsilavinimui derėjo grupę žinoti, nes tai buvo intelektualumo ir gero skonio ženklas – toks underground snobizmas tikram rokeriui iš už Geležinės Uždangos.

Ir kai dabar jau pasenau, aš šitą dainą supratau – ar tiksliau, tai pajutau, kiek ji gera ne tik struktūrine prasme dar anuomet, kada ją sukūrė man negimus, bet gera ir lyrika. Savo paprastumu. Ir sentimentalu, tad – As Tears Go By:

My riches can’t buy everything
I want to hear the children sing
All I hear is the sound
Of rain falling on the ground
I sit and watch
As tears go by

Klipas buvo iš minėto režisieriaus filmo.

Ir kad jau priverkėt čia Temzę, tai antra šlapia daina apie lietų. Nes čia pas jus žiema yra su speigais ir sniegais, o Londone, kaip net ir Antis dainavo, tai yra visų pirma lietus – Rain Fall Down:

She took me in her room
All was spic and span
Fixed me up a drink
Turned down all the lamps

And the rain fell down
On the cold hard ground
And the phone kept ringing
And we made sweet love

Gerai, metas nusivalyti išverktas jau kukulakes – Out of Tears:

I won’t cry when you say goodbye
I’m out of tears
I won’t die when you wave goodbye
I’m out of tears, yes I am
I won’t cry, I swear my eyes are dry
I’m out of tears
I won’t cry, I’m going to tell you why
I’m out of tears
Out of tears
Out of tears

Tai tuo ir užbaigsiu savo šlapiąjį riedulių penktadienį ir liūdnų pirmadienio metinių savaitę. Nesušalkite ten pas save, o aš kažkaip stengsiuosi irgi laikyti kojas sausai. Ir akis. Nešniukščiojam.

Stiff upper lip, kaip sakoma šioje riedančios akmeniu žemyn ekonomikos Brexit karalystėje.

Reklama
Standartinis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s