Knygos

Sunku būti dievu

Brolių Strugackių romaną “Vidurdienis. XXII amžius“ aš skaičiau vaikystėje ne mažiau kartų, nei skaičius pavadinime – beje, blemba iš jo pareina, ir tai ne keiksmažodis, nors rupūžė arba kūrkė su kūrmiu jais tuomet irgi gali būti.

Ir visa serija to pasaulio knygų buvo pavadinta Vidurdienio Pasauliu, ir viena iš ankstyvesnių joje yra romanas “Sunku būti dievu“ – per Jėzaus Kristaus pradinę idėją, tik dievas čia yra žmogus, užklydęs į viduramžių planetą, ir dievu jis dėl savo gebėjimų atrodo vietiniams. Autoriai savo romanuose skirstė tokius žemiečius ateivius į dvi dalis: progresorius, kurie siekia visuomenės progreso įsikišdami, ir tuos, kurie laikosi neutralumo ir užsiima tik moksliniu tyrinėjimu.

Tad ir čia herojus privalo susilieti su čiabuviais ir nebūti tuo dievu, už juos pasaulį tobulinančiu. Negali ir žudyti (nors ausų nukapojo dvikovose apsčiai). Juolab, kad pasaulis ne tik nėra tobulas, bet ir eina regreso linkme, kovodamas su protinguoliais.

Esu ir 1989 metų filmą matęs – tuomet sovietai leido vokiečių režisieriui pasireikšti, ir jis statė neaišku kokį blokbasterį, bet su visomis socializmo nykiomis galimybėmis ir netalentingumu, tai filmas gavosi visišku šūdu.

Aš sąmoningai pavartojau šį žodį. Ir tuoj suprasite kodėl.

Šį savo paskutinį filmą “Sunku būti dievu“ režisierius Aleksėjus Germanas statė kone visą gyvenimą: norėjo iš pat pradžių, kai pasirodė romanas, kada jis parašęs buvo ir pirminį “komjaunuolišką“ scenarijų. Kai jau galėjo – atidavė valdžia statyti vokiečiui. Po to vis tik tapo tuo, kuo tapo – vertinamu ir Kanuose, ir europinio kino vienu iš veidų, net jei tai rusiškas kinas, kuris šiaip net rusų dažnai laikomas šūdu (jei neaiškina kitiems šūdžiams, koks dvasingas jų kinematografas). Hrustaliovo, tarkime, Martinas Scorcese nesuprato ir iš premjeros išėjo – pripažinimas atėjo daug vėliau.

Pirmieji bandymai šiam filmui prasidėjo 1999 metais. Filmavo Čekijoje nuo 2000 iki 2012. Premjera įvyko jau po režisieriaus mirties.

Filmas juodai baltas. Beje, pagrindinio herojaus Rumatos aktorius Leonidas Jermolnikas yra daltonikas. Kai aš klausiau jo atsiliepimus (nes filmas išties kone trijų valandų trukmės, ir galvojau, ką aš čia žiūrėsiu), po to supratau, kaip tiksliai jis išsireiškė: atrodo, kad šūdas tiesiog virsta iš ekrano į salę.

Filmą žiūrėti ir dėl to sunku, bet jis išties kritikų priskiriamas prie europinio kino įvykių, ir rusai džiūgautų, jei patys jį suprastų ir įvertintų. Ne masinis, tai tikrai.

Man kažkuo primena A. Tarkovskio “Andrejų Rubliovą“ – ten irgi nespalvota, ten irgi daug purvo ir lietaus, drėgmės ir rūko, beviltiškumo ir svarstymo apie idealus. Jei norite pramoginio filmo, tai tikrai nesiūlau žiūrėti, nes taip dokumentaliai perteikti viduramžius lyg per Jeronimo Boscho žvilgsnį, išties niekas dar nebandė, o ir dailininko paveiksluose to šūdo išties nedaug.

Nieko kilmingo apie riterius, damas ir herojiškus garbingus žygius, kaip viduramžiai idealizuotai vaizduojami.

Daug aliuzijų pasakojime į totalitarizmą, konservatyvizmą, valdžios pragaištingumą ir, ko gero, tai, kas laukia ateinančius ketverius metus su valstiečiais – piktais ir kerštingais, kovojančiais prieš progresą. Čia mokslininką, kuris pelkėse varo samanę, kurią laka susirinkę čia gyvenantys incognito žemiečiai, vaidina Vytautas Paukštė – manau, irgi tiks jums prie vyno apmokestinimo ir alkoholio draudimo?

Gal ne tiek tiesmukai, bet morališkai – būsena ir jausena turėtų būti panaši. Tiesiog viduramžiais buvo kitas kontekstas, o dabar kaip ir progresas: dabar nebūtina protingesnio už save sugrūsti stačia galva į išvietę, kad užspringtų, nes galima apipilti jį kitaip užčiaupiant.

Sakyti, kad patiko, tai lyg atsakyti į klausimą, ar žiūrėsiu darkart. Nemanau.

O ar vertėjo žiūrėti tuomet? Taip.

Galite pažiūrėti online ir jūs bei patys nuspręsti:

Reklama
Standartinis

6 thoughts on “Sunku būti dievu

  1. Strugackių herojai kiek neišbaigti. Jie ne tikri gyvi žmonės, labiau rašytojų idėjų iliustracijos. O idėjos – tai kaip idėjos, vieni už, kiti prieš. O ir toms idėjoms sužinoti nereikia gaišti laiko ir žiūrėti rusiško filmo, knygą perskaityt greičiau 😉

    Patinka

      • Epocha tiksliai idėjoms nepalanki. Plius Strugackiai, spėju, tikėjo tomis idėjomis. Jei skaityti juos chronologiškai, tai jaučiasi, kaip tos tikėjimo socialiai teisinga visuomene ir geresniais žmonėmis kilo nuo žemės, kol jie patys ėmė jausti, kad tos idėjos be pagrindo ir tolyn ėmė jaustis toks lyg ir dirbtinumas. Cenzūra, be abejo, sovietinės cenzūrinės entelegentijos veidu užspaudė bile kokį nuokrypį nuo propagandos. Ir tas sunku būti dievu jau matėsi, kad herojai nesigauna tuo pačiu metu ir gyvi, ir teisingi. Jei būtų gyvi – netiktų istorijai, o kai juos pritempi iki istorijos standartų – gaunasi negyvi. Rusų menas jau toks: jei nori ten įžiūrėti meną, pirmiausia įtikink save, kad ten menas 😀
        P.S. Čia mano asmeniški nusvaigimai. Į tiesą nepretenduoju.

        Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s