Apie kelius ir krabus


Gal ne veltui sakoma, kad gyvenimas yra kelionė, o ne atvykimo taškas.

Nes išties atvyksti, kai padedi šaukštą, pakratai kojas, išleidi paskutinį atodūsį (nors kitąkart tai ne atodūsis, bet susikaupę dujos organizme, bet ne esmė), iškeliauji į paskutinės medžioklės plotus ar persikeli Anapilin, ir t.t.

Kelio simbolis lydi ir kituose išsireiškimuose: lyderis arba priešakinis (t.y. einantis prieš akis, priekyje) arba gyvenimo kelias – ir netgi gyvenimo tikslas išsireiškime suponuoja ėjimą keliu į tą tikslą.

Kartais sakoma, kad keliai susikirto arba išsiskyrė. Kartais sakoma, kad kažkas eina savo keliu, ir dar patariama nemesti kelio dėl takelio. Kažkas nueina šunkeliais. Kažkas lieka nuošalyje ar šalikelėje. Kažkas seka kažkieno pramintais keliais. Kažkas pats mina savo taką ar pasirenka savo gyvenimo kelią. Dar kažkas piktinasi, kad jam kažkas stoja skersai kelio.

Geras lyderis ar mokytojas išties siekia, kad ne tik paskui jį jo keliu eitų, bet kad jam stabtelėjus paunksmėje jau gyvenimo saulelei pakrypus į saulėlydį, jį pralenktų ir eitų toliau – nurodytu arba savo nauju keliu. Riboti žmonės paprastai piktinasi, kad kažkas paskui einantis, neva, alsuoja jam į pakaušį ir, jei tam dar kažkaip pavyksta savo keliu apeiti – tai ir siunta, kad stojo, suprask, skersai kelio. Nors gal tai tiesiog pats sustojai ir kažkas apėjo kaip kliūtį ar trukdį judėti pirmyn?

rimsas

Antras dovydėnas, aha.

Manęs vis dar nenustoja stebinti lietuvių gebėjimas kąsti į glostančią ar maitinančią juos ranką. Tu jiems darai gera – o jie tau kanda. Gal kad prie gerumo jų atžvilgiu nepratę – tokia vaikystės trauma? Gal niekas vaikystėje ir neišmokė padėkoti? Gal visą gyvenimą mokėsi spardyti batais į snukius, nes pačius spardė?

Spirti ir aš moku – paskutinį kartą, kai matavau savo mavašį, tai rodė 269 kg (čia Facebook neseniai priminė Vilniaus Sveikatos mugę), kas tikrai nebuvo taip gerai, kaip yra gerai dabar, atsigaunant po nugaros traumos. Dar aš moku dalintis žiniomis, bent jau tinklaraščius rašydamas. Dykai. Nes negaila. Nes gal kažkas pasinaudos ir atras savo kelią. Gal nesiblaškys, nes turės mano dėka žinių žemėlapį. Gal netgi aš iš to kažko išmoksiu, nes žemėlapis ir vietovė nebūtinai yra tas pats. Bet čia aš toks.

Aš paprastai tokius besikandžiojančius vadinu krabais – Baltijos krabais. Nes krabai, sumesti į pintinę, neleis vienas kitam iš jos išlipti. Taip ir kelyje – jie eis šonu, o ne tiesiai, nes tik savarankiška ir laisva asmenybė eina tiesus ir tiesiai, kur jam reikia. Krabai – ne. Gal todėl ir juokaujama, kad pragare lietuvių katilo saugoti velniams nereikia, nes tie vienas kitą atgal į smalą tempia.

Aš gal esu optimistas, nes manau, kad tai ne vien lietuviams būdingas bruožas – nors gal tai ciniko, o ne optimisto bruožas taip manyti, bet tiesiog apie tautiečius ir Marijos Žemę dažnai tokias išvadas tenka padaryti. Ne pirmas, kurį net neprašytas giri išsijuosęs, o jis tau šūdelio pavaro. Na, tai – tai stiprybės jums ir laikykitės jūs ten.

Kai sako, kad supuvusiuose Vakaruose vieni kitiems perkąsti gerklę nori, tai aš, čia pagyvenęs, pasakysiu, kad baisiau man į Tėvynę grįžti dabar būtų. Ypač iš Anglijos, kurioje yra perdėtas mandagumas, ir kur netgi mums įprastos mandagiai priimamos frazės gali būti suprastos kaip ištartos per daug grubiai ir nemandagiai. Kita vertus, aš čia gal todėl jaučiuosi labai jaukiai psichologiškai.

Nesinori grįžti, nes tame lietuviškame kelyje labai daug tokių va krabų pasilikę, kurie niurzgia, kaip čia taip jiems skersai kelio stoji.

Nors juk nestoji, o tiesiog eini savo keliais. Nes nebe paskui. Gal todėl jie ir siunta?

Komentarų: 40

  1. Dar kartą ačiū. Gautas nepriklausomo žmogaus patarimas, lygiai toks, kokį yra davę ją gerai pažįstantys žmonės. Padėtas paskutinis taškas ant “i“ 😊

    Patinka

  2. Paimkim situaciją: jis jai pasako “viskas baigta“. Ji paklausia, kodėl, nes dar vos ne vakar jai buvo pasakyta, kad ji geriausia, kas jam gyvenime nutiko. Jis persigalvoja, maldauja jos atleidimo, ir sako, “mes būsim kartu visada“. Po to vėl jis jai pasako “viso gero“. Priežasčių neįvardija, tik užtikrina, kad tai ne kita moteris, ir kad jis gailėsis to, ką daro. Visa šita scena įvyksta per mažiau nei 24 val.: ty jis ją meta, susigrąžina, ir vėl meta. Po to per kitus 5 mėn jis vis suranda priežasčių ir būdų ją paerzinti, vesti iš pusiausvyros, manipuliuoti jos jausmais, ir iš to tarsi turėt sau pramogą. Šalia to nepamirštama primint, kad tarp jų “viskas baigta“. Siužetas kaip iš prasto mexikiečių serialo. Norėtųsi išgirsti vyrišką siužeto komentarą. Jos garbei pasakau, kad ir po šito ji nepasakė “visi jie vienodi kiaulės“, nesimetė į meilę moterims ir neužsidarė vienuolyne. Apie atsakomuosius erzinimus kalbos nėra. Ji tik stengiasi pabėgt ir atsiribot, bet jis ją vis pasiveja

    Patinka

    1. Na, o mano kuklia nuomone, taip nutinka todėl, kad ji praranda budrumą. Taip dažniausiai nutinka, nes, pvz., po komplimentų jūros daugumai žmonių dažnai susidaro tokia iliuzija, jog jau viskas baigėsi, jog dabar jau bus stabilūs santykiai, jog dabar jau amžinas rojus, ir t.t., ir pan. Aišku, tokia tų žmonių reakcija į, pvz., komplimentų jūrą yra suprantama, bet vis tiek neleistina. Tad, mano nuomone, net galima būtų išsiugdyti tokį naudingą įprotį, kai išgirdus, pvz., komplimentų srautą, budrumas nesumažėtų, bet priešingai – padidėtų. Atseit, jei jau mane kas nors už kažką (net nesvarbu už ką, galbūt net užtai, kad vien esu toks, koks esu) pagiria, tai reiškia, kad man reikės padirbėti, gal net ir daug padirbėti, kad nepasiduočiau tai niokojančiai mane ir mano santykius iliuzijai ir išlikčiau budrus.
      Maždaug taip vertinčiau gerb. Rasos aprašytą situaciją.

      P.S. O vienuolyne užsidaryti savaitgaliui, ypač po komplimentų jūros, yra labai gera idėja. Nes tik atsiribojus nuo įprastos aplinkos, galima tą aplinką objektyviai įvertinti ir atgauti, pvz., nuo komplimentų srauto prarastą budrumą. 🙂

      Patinka

      1. Ačiū. Tik ji yra taip “durnai“ sutvarkyta, kad po komplimentų jūros ji dar daugiau stengiasi būti lygi “visam šimtui“. Ir ypač ypatingai priekabi sau, kai būna laikas, kai nebūna kam tų komplimentų sakyt

        Patinka

      2. Vadinasi, ji yra labai darbšti, ir tai yra puiku. Tik savo pastangas ji kreipia ne į tą pusę, į kurią būtų naudingiau kreipti. 🙂 Tad, mano nuomone, labai gerai būtų, jei ji pamėgintų truputį pakoreguoti pastangų kryptį taip, kad jos pastangos būtų nukreiptos į budrumo padidinimą, o ne į buvimą lygia “visam šimtui“ ar priekabių (net nesvarbu, prie ko būtent norima prikibti) ieškojimą.
        Kitaip sakant, jei ji nori patikti (kam nors), tai jai ir jos santykiams su tuo jos simpatija daug naudingiau yra, kai ji dirba savo pačios budrumo padidinimo linkme. 🙂

        Patinka

  3. Aš nemoku su jais kovot. Va, neblogas penktadienio rytas, o mano “krabas“ ką tik taip kirto, kad paslapčia braukiu ašaras pasislėpus už kompo monitoriaus. Nebe muškietininkų laikai, kad būtų galima tokiais drastiškais būdais jais atsikratyt. Belieka guostis posakiu “Niekada nekeršyk niekam. Ateis ta diena, kai tavo priešo (šiuo atveju tavo “krabo“) lavonas vistiek praplauks pro šalį“.

    Patinka

    1. Cit.: “Aš nemoku su jais kovot. “

      Mokat, gerb. Rasa, mokat. Jau ką ką, bet visos moterys šitą moka iš prigimties (čia mano paties asmeninė bendravimo su moteriškos lyties žmonėmis patirtis). Reikėtų tik suaktyvinti tą mokėjimą, ir krabas neš muilą nuo Jūsų kuo toliau. Tik, aišku, kaip ir bet kurioje situacijoje, taip ir toje, į kurią pakliuvot šiandien, reikia laikytis taisyklės – būk budrus ir mandagus.

      Patinka

      1. Matyt, nesu ta tradicinė moteris… ir tie ne pirmo gražumo sugebėjimai kažkur per giliai paslėpti. Šaltas mandagumas dar labiau siutina mano “krabą“. Bet ir įkandimai tuomet darosi vis žiauresni, labai tiksliai apskaičiuoti

        Patinka

        1. Cit.: “…ir tie ne pirmo gražumo sugebėjimai kažkur per giliai paslėpti. Šaltas mandagumas dar labiau siutina mano “krabą”.“

          Čia problema jau rimtesnė, nei maniau anksčiau. Norint ką nors patarti, man reikėtų daugiau sužinoti apie Jūsų situaciją. Pvz., kaip suprasti “kažkur per giliai paslėpti gebėjimai“? Kada, per kiek laiko ir kokiais būdais ketinate tuos savo gebėjimus atkapstyti? O kokios priežastys trukdo Jūsų mandagumui būti karštam, gerb. Rasa? Ir kada, per kiek laiko ir kaip ketinate tas Jums trukdančias priežastis pašalinti? …

          Cit.: “Bet ir įkandimai tuomet darosi vis žiauresni, labai tiksliai apskaičiuoti“

          Hm, tai reikštų budrumo praradimą, t.y., taisyklės “Būk budrus ir mandagus“ pirmosios dalies “Būk budrus“ nesilaikymą.

          Patinka

            1. Taip, žinoma. Bet bent jau sau pačiai tuos klausimus užduoti bei pamėginti pati sau į juos atsakyti tikriausiai galit. Tam ir laiko nedaug skirti reikėtų. 🙂 Pamėginkit kada nors, kai turėsite kokią laisvą valandėlę. 😉

              Patinka

              1. Ačiū labai 🙂 kada nors ir “krabui“ nusibos ardomoji veikla, labai tikiuosi 🙂 o ir teisingieji atsakymai į sau užduotus klausimus irgi nebebus glušinami ir slopinami 🙂

                Patinka

  4. Ale kas per noras pasimatuoti, kieno aštresnis liežuvis? 🙂 Manau, kad šioje situacijoje galima buvo pritaikyti konflikto deeskalavimo metodiką. Ir pats būtum daugiau išpešęs info, kur ir kaip anas Tavo oponentas mokėsi, ir mums būtų puikus pavyzdys, kaip tokias (t.y., konflikto deeskalavimo) metodikas taikyti praktikoje.

    Patinka

      1. “Neneik, kad tai vyksta su tavimi.“ Tokia yra pirmoji Taisyklė. 🙂
        Na, o situaciją aš matau taip: kažkoks veikėjas, iš kažko gavęs neigiamų emocijų porciją, nusprendė tas emocijas išlieti Internete, ir jam atsitiktinai pasitaikė Tavo puslapis Facebook’e, kur jisai ir pasireiškė, parašydamas tai, ką parašė. Bet kokiu atveju tai nėra dalykinis ginčas, tai – to veikėjo emocijų pasireiškimas.
        Žinoma, aš to veikėjo nepažįstu taip gerai, kaip Tu, ir nežinau, ar jis taip piktybiškai nuolat Tau rašo, ar tokie atvejai kaip šis yra pakankamai reti. Bet jei tokie užsipuolimai yra gan reti, tai galima spėti, kad mano požiūris į šią situaciją yra teisingas. O tai reiškia, kad konflikto deeskalacija būtų buvusi veiksminga. Na, o jei tas veikėjas užsipuldinėja Tave nuolat, tada taip, Tu teisus – toks aštrialiežuviškas atsikirtimas yra pats veiksmingiausias būdas tokiam veikėjui nuraminti.

        Patinka

          1. Aš pats pradėjau rašyti tokią (gal netgi geresnę, nes apie “vampyrus“), tik paskui per baisu pasidarė. 🙂

            Beje, Athos buvo vampyrės Lady Winter auka – pirma literatūriškai aprašyta. Aha, knyga va tokia būtų įdomi, ne? 😉

            Patinka

            1. Na, tai laukiam nesulaukiam, kada gi bus Tavo knyga apie vampyrus. Juk sužinoti, ką apie tave galvoja kiti, t.y., paprasti mirtingieji, visai įdomu. 😀

              Patinka

              1. Perskaičiau “Tris muškietininkus“. Puikus romanas. 🙂 Ir mano mielajai kolegei pabaigoje nukirto galvą dėl to, kad jos veikla nepatiko pagrindiniams romano veikėjams. Man, ačiū Dievui, kol kas toks likimas negresia, nes mano veikla vis dar daug kam patinka . 😀

                Patinka

              2. Hm, Bet romane “Trys muškietininkai“ rašoma, kad už tai, ką ledi Vinter nuveikė prieš grafą de la Ferr’ą, grafas de la Ferr’as ją pakorė, tiksliau, bandė ją pakarti (tik, deja, nesėkmingai). O galva minėtai ledi buvo nukirsta už kitus netikusius darbelius, įvykdytus jau po (nesėkmingo) jos pakorimo. O apie grafą de la Ferr’ą gal yra kita knyga, kuri pasakoja apie įvykius iki “Trijų muškietininkų“? Mat man žinomi tik “Trys muškietininkai“ ir jų tęsiniai, tai aš jais ir remiuosi. 🙂

                Patinka

  5. Reikia sau pasakyt apie tokius: problema išimtinai jusyse, ne musyse 🙂 bet labai nemalonu, kai prisisiurbia ir viešai dergiasi. Abejoju, ar į akis išdrįstų tą patį pasakyt. Gaila tų krabų, nes jie pikti ir riboti 🙂

    Patinka

      1. Na kur jau-kaltė 🙂 Jei kažkas žeidžiasi, tai čia tų beįsižeidžiančiųjų bėda ir yra. Esu tavo nauja skaitytoja, o kiek naujo sužinojau. Ir kiek pati prirašinėjau komentarų 🙂 🙂 Sugebi pravirkdyt, prajuokint, užsisvajot ir įsivaizduot, duot naujų žinių 🙂

        Patinka

  6. Labai taiklus pavadinimas “krabai“. Jų turim kiekvienas savo aplinkoj. Visada patiko žmonės, esantys virš “krabų“, kurie nevisada skaičiuoja naudą sau už kitiems suteiktas paslaugas ar šiaip materialų ar nematerialų gėrį, kurie eina pėsčiomis, bet fanaberiją vežasi auksuotoj karietoj (geraja prasme) – t.y. važinėja “normalia“ mašina ir gyvena daugiabutyje, bet mintyse save regi rūmuose ir vežiojamą vairuotojo su livrėja vintažiniame RR, bei atostogaujantį kur nors Havajuose. Ir tokiems žmonėms kažkas gyvenime vistiek pasiseka. Na, vintažinio RR gal ir neįsigys (nors-niekad negali žinot), bet kažkokie improvementai gyvenime tikrai vyksta: kad ir mistiniame buities sąlygų pagerėjime, nors tu nė piršto nepajudinai dėl to, gyvenimas šiaip pamėtėja kokių tai bonusų (pasiseka kas nors, kas šiaip kažkodėl kitiems neišeina (dažniausiai tiems “krabams“), arba nelauktai gauni kokį didelės vertės nuolaidų čekį kad ir apsipirkt mylimoj rūbų parduotuvėj, o įdomiausia-sutinki gyvai arba “negyvai“ kokių nors labai įdomių žmonių-šita bonusų dalis maloniausia). Pabuvus užsienyje būtent ir krenta į akis tas mandagumas, vienas kito nekandžiojimas (bent jau išoriškai). Pas mus tų kandžiotojų daugiau, nes daugiau ir pavydo. Kartais nesupranti, kodėl tau kažkas kanda, nes nei tu turtuolis, nei tu pripūstai-susiūta pupitė, po kurios kojom sukritę visi nusikaltėliai. Bet tau kanda visaip ir į visas atviras vietas. Tada sugalvoji, kad kažko tau vistik pavydi, tik nesupranti, ko. Na ir tegul. Reiškia, toks “krabas“ yra žiauriai nelaimingas gyvenime. Mano galva, kai žmogui viskas gerai (o net jei ir nelabai gerai), jis nesidomi kitų “valgymu“. Neseniai teko eiti savo pasirinktu keliu, nors absoliučiai visi tą kelią bandė užkirsti pykčiu, gasdinimais, reikalavimais, šantažu. Ėjau bukai į priekį, ir viskas. Oi kaip buvo nelengva. Rezultatas po gana trumpo sėkmės laiko vistik gavosi nulinis. Nė kiek nesigailiu. Įgijau labai didelės patirties, pasitikrinau save. Ir supratau galų gale, kodėl man “krabai“ pavydi. Ir tai ne materialūs turtai. Įdomiausia tai, kad tas, kurlink taip bukai buvo eita, dabar patapo “krabu“, kandančiu ypač žiauriai ir skausmingai. “Dievas atima sidabrą, kad duotų auksą“. Tas galioja visiems “nekrabams“ 🙂

    Paspaudė "Patinka": 1 person

    1. Šiuo konkrečiu atveju tai gana juokingai man viskas atrodo. Dar suprasčiau, jei aš būčiau užsipuolęs: nei buriuotojo vardo, nei jachtos, nei mokyklos, nei keturių knygų. Why oh why??? 😀

      Patinka

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.