Muzika

Muzikinis penktadienis (3): dainuojantys lemūrai

Šiuolaikinės muzikos pasaulyje pirmos dvi vietos, kas rinkas ir pramonę valdo, yra aiškios: JAV, o po to JK – abi jungtinės, tiesiog antroji dydžiu nepatempia, kad pirmą aplenktų, nors American Pie dainoje tą neslepiamą jankių skausmą dėl britų roko invazijos atspindint rasit.

O va kuri būtų trečioji, tai ginčų yra, nes nelygu kokie parametrai pasirenkami: Europoje rinka bus Vokietijos, Azijoje valdo japonai, o į juos vėpso korėjiečiai (Gangnam Style!). Australai be konkurencijos, nes jie patys sau žemynas, o ir iki mūsų atsirita in da locomotion, kartais kaip amerikietiškas produktas, o kartais kaip britiškas kolonijinis palikimas.

Aš apie kokią indų, afrikiečių ar kitokių aborigenų (taip, čia ruskiai irgi įeina) muziką nekalbu – tie negroja niekaip savo įtaka, no pun intended. O ispaniška muzika yra gal irgi prie pastarųjų – ten visi žemynai ir šalys bei rasės taip persimaišę, kad imi džiūgauti dėl kokio lotyniško motyvo, tai paaiškėja, kad kontinentinis vos ne iš flamenco, o groja čigonas. Gi Amerikose latinos muzika išvis atskira paralelinė visata, ko gero, su savo salsomis, sambomis, rumbomis ir kitais užpakalio erotinių pasikraipymo leitmotyvais.

Nors vienas žanras ir viena kalba yra tokia savotiška: lyg ir populiarioji muzika, tačiau visiškas JAV ir JK pripratintos ritmikos off beat, akcentavimas silpnųjų dalių arba kirčiavimas žodžio gale, ir todėl dainavimas irgi ne angliškas (paprastai anglų kalboje tvirtapradės priegaidės, o ne trumpagalės), kaip ir žanras poetiškai ateina ne iš airiškojo (ar keltiškojo) “čia dabar įkalėm samanės, padainavom, pastraksėjom tarsi mietą prariją ant bačkos visišku resting bitch face, eikime bulvių užkąsti, kol dar anglai neatėmė“, bet ateina iš trubadūriškojo europinio valkatavimo ir atsipalaidavimo bei ministrelių poezijos paveldo, kur “lia lia lia, vynelio prilakiau, man jau gana, nuo jo skauda kam užpakalis, o kam ir galva“.

Taip, prancūzų kalba, apie kurią aš čia kalbu, išties yra ne tiek diplomatijos, kiek meilės l’amour kalba. Na, dėl sekso juk irgi reikia susitarti. Galima kulinariniu užmoju tą pastiprinti, nes visa meilė eina per skrandį.

Bet pati kalba juk yra tokia burkuojanti murkianti kaip katukų (lemūrai irgi iš esmės katukai, tik ant kokso), ir kaip tuomet galima prancūzų nemylėti? Net Adamsas susileisdavęs ir imdavęs bučiuoti rankutes savo gotiškai Morticijai, vos ta ištardavusi porą žodelių prancūziškai.

Tik piktas širdyje žmogus gali nemylėti prancūzų ir nenorėti vėl prisilakti vyno Paryžiuje, skambant makaulėje akordeono akordams, slampinėdamas Senos pakrantėse tarp Senojo tilto kažkur pro Orli link Sen Žermeno, arba smaksoti apspangus prie Šv. Jėzaus Širdies katedros laiptų ir spoksoti į naktinį Paryžių, mon amour, cheri!

Tai ko aš jums dar galvą kvaršinu tuomet?

Pradėkime nuo žvirbliuko ir garsiausio, mano galva, prancūziško balso – Edith Piaf, kuri sako, kad nieko gyvenime nesigaili, velniop, ir dar šampano, garson!

Galite įsivaizduoti, kad šią dainą atliko Svetimšalių Legiono elitinis Pirmasis parašiutininkų batalionas, palikdamas kareivines po nepavykusio pučo prieš diktatorių ir valdžios uzurpatorių de Gaul? Juos išformavo, aišku, bet ir dabar jei išgirsite legionierius dainuojant, nenustebkite – ginklo brolius ir naujoji karta prisimena, kaip ir laisvės poreikio bei nemeilės valdžios autoritetams iki šiol prancūzai kupini.

Tai va dar viena mergina ZAZ (nepainioti su ansambliu ŽAS), iš gyvųjų dar, ir kuriai irgi nesvarbu, kad meilei dovanosi brangias dovanas, nes vat jai kaip tai pa-pa-pa-param:

Ir kad visai jau taip nebūtų vien tik dainos apie merginas, tai pabaigai vienas iš šansono, kiek lyriškai liūdnoko žanro, grandų – dainininkas ir dainų kūrėjas a.a. Joe Dassin, kurio daina lietuviškai maždaug skamba “be tavęs vakarai bus nuobodūs, be tavęs nebus sodžiuje dainų“:

Dar vieną buriuotoją prancūziškai kūrusį ir dainavusį turiu galvoje, bet jam gal bus atskiras išvis įrašas.

Au revoir, iki kito muzikinio penktadienio!

Reklama
Standartinis

3 thoughts on “Muzikinis penktadienis (3): dainuojantys lemūrai

  1. Rasa T. parašė:

    Oi, pamačiau, kad kalba eina apie prancūzus, ir šypsena veide iš kart 🙂 Kai apie juos kalbi, kyla natūralus klausimas, why French are so good at things? Imam bet ką: (oi, visą prancūzišką dvasią pertraukė labai žemiškas ir paprastas, malonus, bet prakaitu trenkiantis šiukšlininkas iš Ecoservis-surinko mūsų išrūšiuotas šiukšles). taigi, apie ką aš čią? aaa, prancūzų gėrį: ar tai bus maistas, ar mada, ar manieros, ar pilys, ar šiaip tarpusavio santykiai. Pamenu ir niekad neužmiršiu, kaip viešbutuke Paryžiuj kažką vienas tvarkė ant kopėčių pasilipęs, o aš norėjau praeiti, tai jis galantiškai “attention, mademoiselle”. Norėjosi pabučiuot, garbės žodis. O ir šiaip gatvėj-pažiūri į mėlynas (mano, aišku) akis koks rudaakis franzūzas, ir šypsosi… flirtas, flirtas, šypsenos visur… noriu… Ačiū, Egidijau, už fainą penktadienio rytą

    Paspaudė "Patinka": 1 person

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s