Užjūris

Apie tujinimą ir etiketą

Žinote, mane anksčiau erzino, kada amerikiečiai, kuriems dirbau bemaž 14 metų, į visus kreipdavęsi vardais, ir dar mažybiniais arba trumpiniais: vietoje William jiems Bill, vietoje Richard jiems Rick, Rich arba, iš bėdos dėl pun – netgi Dick, ir iš viso, tai patys paprato dalinti savo vaikams iškart netgi trumpesnes vardo formas.

Po to su tuo familiarumu apsipratau. Na, ir šuo kariamas pripranta.

Mane dar vaikystėje erzino, kada mano vardą trumpino: šamanai sako, kad taip trumpinamas žmogaus gyvenimas arba atimamos gyvybinės galios, nes žmogui yra brangiausia jo vardas, o tu paimi ir – čiaukšt pjautuvu per kankolus žirklėmis per jo gyvenimo versmės giją! Ne fengšui kažkaip šita kungfu, žodžiu.

Ir kaip neerzins, kada vienas bendravardis dainininkas pilnu vardu, kurio sesė Eglė, į diskoteką ratais atvažiuodavęs, o kitas sutrumpintu vardu ir ant “ratų“ policijos “diskotekas“ paskui savo automobilį sukeldavęs?

Pradėjau trumpinti angliškai kalbantiems pats po to, kai supratau, kad ne visi graikai su italais, kad vardą ištartų, nors mano karalystėje tai jo angliškas atitikmuo Giles (tariama Džaaaaaaaiilllzzz), nors ir turi ne vieną vietos įžymybę, skamba per daug posh kaip tokiam imigrantui iš low paid jobs ir žemos socialinės klasės.

Tada siūlau sutrumpintą, ir duodu rinktis, kaip vadinti – man visaip gerai, bet visokių Jobtautų su Pismantėmis tėvai turėtų gerai pagalvoti prieš vardą savo naujagimiui duodami, ar šiam po to nebus problemų siunčiant CV emigracijoje, nes vien iš vardo ir pavardės identifikuos ne čiabuvį, kurio galimybės ženkliai bus apribotos išankstine HR atrankos nuostata – kad ir kokius antidiskriminacinius įstatymus kas bepriimtų, bet žmonės yra tokie, kokie gali būti.

Nors kažkada Britanijoje imigrantai ir į lordus prasimušdavę, ir barono titulus nusipirkdavę. Štai tūlas lietuvis arkliavagiais ir čigonais rumunus vadina, o būtent jų tautietis valdo kone visą Canary Wharf rajoną, kuris dabar perstatomas – įsivaizduokite, kad koks Kirtimų taboro moldavas supirko jums visą Vilniaus Žvėryną ir ten dabar dangoraižius stato, nebodamas kudakuojačių drėmaičių.

Ir dar aš atkreipiau vieną dalyką, ir dėl to pasakysiu, kad lietuviškas etiketas vis tik savo esme yra… tarnų tautos etiketas, o anaiptol ne šeimininkų ir laisvų žmonių.

Net nekalbu apie kreipinį tu ar jūs. Irgi netiesa, kad anglų kalboje nėra familiariojo tu – buvo thee, bet perėjo prie you bendrai visose formose, nes thee skamba intymiai, kada nori prisipažinti meilėje: I love thee (kaip rašydavęs senovėje toks Bardas, kurio 600 metų mirties metines mini mano karalystė šiemet).

Aš kalbu apie oficialias kreipinio formas.

Na, taip: kvailių apstu, kuriems laiške “laba diena“ yra kreipiniu. Dar juokingiau, kad kvailystės toliau tiražuojamos. Netgi kvailiai nepastebi, kad skaitydami naktį laišką vis tiek turi labą dieną – kai lietuviai, anot Simono Daukanto (kur ant šimtinės buvo) laiką skaičiuodavę naktimis, o ne dienomis (dabar moka paromis po to, kai už girtuoklystes administracine tvarka sovietai primokė), tai kitaip ir nebus.

O gal nenori gerbti savo pašnekovo, tai nerašo gerb.? Arba nemato jame jokio pono, tad jokio p.?

Galite kreipinyje p. sau šifruoti kaip pyzdukas arba pinda, nelygu damai ar džentelmenui adresuojate – ypač, kada rašote jums jau įsiskolinusiam klientui arba nepareigingam tiekėjui.

m1sz_yos

“Jūs, gerb.p., eikite basi ražienomis, prašau“ (iš p0kerface.wordpress.com)

Klausimas, ką po to titulo po to dėti – vardą ar pavardę?

Ir čia vėl grįžtu į savo karalystę ir joje užsikonservavusias (sic!) etiketo tradicijas.

Esu rašęs, kad demokratija galima tik tarp lygių žmonių – jūsų respublika, kaip atstovaujamos demokratijos forma, išties yra mirusi ir galvose, nes jūs visus jūsinate.

Taip išties kreipiamasi į karališką personą arba gerokai aukščiau už tave esantį, bet ne lygiavertį sau asmenį (kad ir kokie galantiški prancūzai, bet lietuvių kalboje šita manieras juos siutintų). Gaila, kad šitas serviliškumas kalboje atspindi serviliškumą ir galvoje, o tai tarno, bet ne savo gyvenimo šeimininko mentalitetas – nors būtinai man kažkas dabar dievagosis, kad tai ne pataikavimas, o, suprask, toks pagarbos rodymas (with a tongue in cheek, o jaučiate šioje frazėje ironišką gaidelę?).

O taip, sakote, pradėk jį tujinti, tai “ponas“ gi iškart užsišiks – aš su tavimi kiaulių neganiau!

Keista, kad tas ponas jums vis tik sako apie ganiavą su tavimi, o ne su jumis, gerbiamasai (bent jau tamstą naudotų, kas yra smetoniškas trumpinys nuo tavo mylista – bet tavo, atkreipkite dėmesį, ne jūsų).

Ir va lygiaverčiai serai (riterio luomo asmenys) vienas į kitą kreipdavęsi vardais. Todėl ir titulas Sir visada eina tik su vardu. Pavardė dažniausiai reikšdavusi jų valdas, tad ir titulai eidavę pagal rangus: count, baron, lord, duke, ir t.t.. Kai prasčiokui pavardė – geriausiu atveju, jei ne tėvo priminimą, tai bent jo amatą, nes nieko jis neturėjo, kas būtų realiai jo aktyvai (finansinis turtas), išskyrus savo pavardę, tokia virtusia per protėvius iš pravardės.

Todėl į prasčioką serai visada kreipiasi kaip ir į savo tarnus pavarde su kreipiniu: Mr Smith, pvz. – kai patys yra Sir John.

Dabar suprantate, kad kreipdamiesi pavarde vienas į kitą iš esmės žmogų žeminate (nebent tai yra valstybės tarnautojas), o ypač tada, kada kreipiatės pavarde išvis be jokio kreipinio? Nieko panašaus į oficialumą tame nėra – tai pasišlykštėtinas familiarumas, iki kurio mano aukščiau minėtiems jankiams labai toli. Ir todėl mano reakcija visada būna iškart – eik lapkritį rentgeno (pagal buriuotojišką etiketą), tamsta gerbiamasai pone.

Nors jei jums taip neatrodo, tai reiškia, kad tarnų etiketas gal per giliai sėdi makaulėje, neleidžiantis įžvelgti esmės, o esmė tame, kad į savo draugus juk kreipiatės vardais ir be kreipinių netgi, ir tujinate juos kaip lygius su lygiais, ir tai nei jūsų, nei jų nežemina, o atvirkščiai – rodo garbę, nes juk jie yra draugai, o ne prašalaičiai.

Bet man paprasta dabar taip kalbėti: man nereiks lietuviukams aiškinti elementarių etiketo tiesų ir principų dėl kreipinių, ir stebėti išpūstas kukulakes, kaip čia taip, kai viskas atbulai.

Neatbulai. Viskas logiškai, kai supranti, apie ką kalba eina.

Nes, ponas Pričkau, ponas Edmundas jus pasamdė prievaizdu ant visų ofisinių planktonų baudžiauninkų, kurie nei vardų, nei pavardžių, nei kreipinių nenusipelnė, o tik… ei, tu, kam sakau!

Detalės, tiesa? Bet detalėse ir slypi visa velniava.

Ir taip, mane prašome tujinti, aš esu vienaskaita, ir čia internetas, čia ir šunims per blakstienas trankyti gali pasiųsti.

Reklama
Standartinis

17 thoughts on “Apie tujinimą ir etiketą

  1. Rasa T. parašė:

    Geras straipsnis 🙂 Pati neseniai turėjau situaciją: vienam veikėjui sakau, kreipkis, “tu“, o jis man “ne, “tu“ man reiškia artimumą“. Kokį, po velnių, artimumą? Kaip supratau, “INTYMŲJĮ ARTIMUMĄ“. Sakau, pasvajoki apie tai, net nežadu su tavim į tokį leistis… Na ir bendravom kurį laiką – aš jam “tu“, jis man “jūs“, nors bendraamžiai, Idijotizmas. Man “tu“ irgi visada asocijavosi su laisve ir vienas kito laikymą lygiu. Kitas reikalas, kai būna užkabinėjimo ir chamiškumo situacija, kai tau koks apsikarstes aukso grandinėm ir pasipuošęs išeiginiais treningais rėkia, “ei, tu, ar nenori pasi…“. Žodžiu, sere Egidijau, nuomonės sutampa tavo ir mano 🙂 P.S. mano varde nebėr ką trumpinti 🙂 Tai bent nebijau, kad maniškis gyvenimas gali būti “nurėžtas“ 🙂

    Paspaudė "Patinka": 1 person

  2. Kartą vienas klientas iš įmonės, kurios HQ irgi karalystėje (ten kur princas tą amžinąjį klausimą turi), gana nepagarbiai man aiškino (nors jau bendravome kurį laiką) emeilu, kad rašyti – … jums, vardas šauksmininko linksniu, …. – yra labai nemandagus tonas karalystėje ir kitur Europoje (bet itin populiari praktika Lietuvoje – really?) ir anas su manim nėra koks tai draugelis, tad neturėčiau rašyti vardo kreipinyje.

    Tai taip ir liko neaišku.

    Patinka

  3. Romualdas parašė:

    Iš karto apsidrausiu: nesupraskite manęs neteisingai – neginčydamas pripažįstu ir švenčiu autoriaus teisę vartoti žodžius, kuriuos jis geidžia vartoti, kad ir kaip ekstremaliai retai jie būtų vartojami, arba kad ir tuomet, kai jų nėra žodynuose, o goole paieška tepateikia septynis rezultatus, ir net tada, kai tiesiog paties išgalvoti. No problem. Aš tik noriu kukliai pasiūlyti autoriui apsvarstyti žodžio “serviliškumas“ pakeitimą į mano subjektyvia nuomone trumpesnę, grakštesnę ir patogesnę vartoti formą “servilumas“.

    Patinka

      • Romualdas parašė:

        Mano supratimu, žodžio šaknis yra servil (iš angl. servile), taigi, kadangi -izm(as) yra tarptautinių žodžių priesaga, tai žodį bet kokiu atveju nepaversčiau į “servizmas“. Priesaga -um(as), pasak http://www.lkz.lt/dzl.php?128 , skirta pažymėti ypatybės turėjimą, todėl, manau, yra tinkama pridėti prie šaknies servil, ko pasekoje gaunu, kaip jau minėjau, trumpesnį ir patogesnį vartoti žodį, nei su dviguba priesaga -išk-um(as).

        Patinka

        • Nežinau, visur mačiau serviliškas, serviliškumas. Nors gali būti tu ir teisus VLKK požiūriu, bet ten tokia glušpetrių kontora, skirtingai nuo LKI, kad retai pataiko. Esu apie tai rašęs jau.

          Patinka

  4. Mindaugas parašė:

    Pažįstu žmonių savo bendraamžių (30), kurie į savo tėvus kreipdavosi Jūs. Mano kalbotyros, lietuvių filologijos dėstytojas, turėdamas daug reikalų su Erasmus studentais ir mokęs juos lietuvių kalbos, pastebėjęs, kad užsieniečiai niekada ir niekur nevartodavo Jūs kaip vienaskaitos kreipinio. Dėstytojus ir dekanatą jie tujindavo lietuviškai be jokio sąžinės graužimo. Ir jau atvykus į Angliją prakutęs vietos lietuvis iš London pusiau juokais pusiau rimtai pastebėjo, kad anglų aukštuomenė valgydavo fazanus, kai prastuomenė – kiaulieną. Kaip ir lietuvių baudžiauninkai. Tad tas vergo mentalitetas lietuvio kraujyje nuo seno įsišaknijęs.

    Patinka

      • Mindaugas parašė:

        Pamiršau paminėti dar vieną dalyką. Kai prieš dvidešimt ar pan. metų mokykloj mokinausi vokiečių kalbos, buvo įvardžiai, kurių vienas SIE reikšdavo arba daugiskaitos jūs, arba vienaskaitos Jūs. Tad vokiečiai vis dar išlaikė tą kreipinį ir taip pat netujina visų iš eilės ar mokykloje mokytojos kažką ne taip aiškino? 🙂

        Patinka

  5. Rasa T. parašė:

    Kai perskaičiau šitą postą, iš karto buvau tikra, kad vieną dieną išlįs faktas, kad Egidijus ne šiaip sau koks eilinis Egidijus. Bingo 🙂

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s