Užjūris

Apie dantistus

“Ką rovė, neišrovė!“ – iš dantistų liaudies dainos “Zūbai žemčiūgo, žabtai ant lenciūgo, leliūmai“

* * *

Trys dalykai kaip Apokalipsės raiteliai gyvenime neišvengiami: mirtis, mokesčiai ir dantistai.

Kai nuskilo danties gabalas, filosofiškai pagalvojau, kad kaip varguoliui emigrantui dabar yra du variantai: pasiimti lombarde paskolą, užstačius inkstą, ir skristi į Lietuvą dantų taisytis neišsikalinėjus, kaip ir visi emigrantai, sukiojantys čikenams galvas fektuoriuose čia daro, arba būti kaip buduliui ir nesukti sau galvos, nes pakankamai ir taip čikenams galvų prisukiojama, nes patys anglai, kol nepradėjo kopijuoti jankių, pasaulyje išsiskirdavo kreivais dantimis (sovietukai užsienyje auksiniais).

Labai ir nesimatė – krūminis ir nuskilo iš vidaus. Liežuvis žinojo, o kiti pirštų kišti man į burną nebandė kaip išsižiojėliui, nes nesu pirštu penimas.

Penimas lašiša ir kitomis japonų virtuvės gėrybėmis pas Violetą pasibėdavojau Pauliui, o tas ir pasiūlė įkišti savus, stomatologinius, nes tuo ir verčiasi, kad dantis rauna, kaip prisipažino (aš tai tik mavašiu išbarškinti galiu, bet čia gal nesiskaito kaip toje pačioje gildijoje būtume). Tad negi neši savo naktiniais blakutinėjimais uždirbtus svariukus vietos medicinos įstaigoms? Geriau geri žmonės pasiims, nusprendžiau.

Po darbo net ir autobusu iki buvusių olimpiečių rajono atvykau valanda anksčiau – Pauliaus dar nebuvo, o priėmime pasitiko Agnė, kuri kalba bent jau 4 kalbomis, kaip ir aš: lietuvių, rusų (kažkam aiškino telefonu, kas yra H raidė – ruskiai savo kalboje tokios raidės juk neturi, nebent būtų ukrainiečiais), lenkų (tų antras aukštas klinikoje)  ir, be abejo, vietine čiabuvių. Nors kai dvi lietuviškos komercinės iškabos klinikai iš abiejų pusių, tai imtum abejoti, kas čia čiabuviai ir kokia prokalbe šprechina vietinė fauna.

Užpildžiau anketą ir skaičiau knygą apie blogus jankius prieš gerus britus 1812 metais kare jūroje, kol pastarieji gi dar su prancūzais ir taip kariavo. Scenose buvo kraujų ir heroizmo, bet, ačiūdie, šįkart be to, kaip laivo gydytojas pjausto triume galūnes sužeistiesiems be narkozės.

Paulius atėjęs įjungė kondicionierių, o aš savo baimingą virpulį nurašiau šaldymo aparatui, o ne kažkur link kulnų nukritusiam kraujo varinėjimo įtaisui, paprastai dailininkų vaizduojamam kaip raudona šikna. Svarsčiau, ar nualpti iškart, ar geriau atsigulus ant tos stomatologinės kėdės, kuri šiaip jau gultas.

Nusprendžiau prieš tai išsitiesti – taip kojas pakratyti smagiau, juolab, Paulius iškart prirakino grandine su seilinuku, kad niekur nepabėgčiau. Ir uždėjo akinius. Kurie įžiūrėti jo žadėtos gražuolės asistentės vis tiek nepadėjo, nes ji šiandien į darbą ir neatėjo – teisingai, ko čia pirmadieniais dirbti? Paulius ir pats atėjo tik todėl, nes pas dantistą irgi sugalvojo eiti. O ką? Gydytojai irgi kažkur gydosi, nes čia tik batsiuviai basi vaikšto (dar hipiai ir karatistai – vieni dėl stiliaus, kiti dėl pontų).

Mano neišpasakytas jautrumas, pakeltas kvadratu su stomatologų baimėmis, įgytomis dar nuo vaikystės per tokį mėgusį gerai kaukštelėti dantistą pravarde Barmalėjus, į kiekvieną prisilietimą netgi apžiūros veidrodėliu reagavo kaip į nervų tikslinį smaigstymą bukomis adatomis. Bandžiau prevenciškai pats nualpti, bet Paulius apžiūrėjęs padarė išvadą, kad čia viskas greitai sutaisoma – aš maniau, kad darys kaip Lietuvoje: nubrūžins dantį iki pagrindo, o po to priklijuos, jei ne įsriegs varžtu, protezą.

Nereikėjo net narkozės, o anestezijai gavau paskaitą apie kompozito iš Lichtenšteino privalumus ir tyrimo bei tobulinimo peripetijas. Neatpasakosiu. Kodėl? Nes smegenys turi tokią tendenciją prisiminti tai, kas turi didžiausią dirginamąjį poveikį.

Nes kai tau panosėje pakiša naują blizgantį vokiečių Gestapo GmbH gamybos kablį dantims rauti ir sako, kad diena praėjo veltui, jei danties kam neišrovei, o čia gerai iki kaukuolės įsisriegia, pažiūrėk, ir tada dviem rankomis paėmęs ir koja į apatinį žandikaulį įsirėmęs gali lupti, tai sutiktum ir su danties nubrūžinimu dilde rankiniu būdu bei varžtu su numuštu sriegiu, kad tik ne tai!

Bet miklios rankos mikliai ir sulipdė viską be jokių didesnių brūžinimų. Pabrūžinti tik po to reikėjo, kad sukandimas būtų geras, bet tai čia logiška visų lipdymų pabaiga. Aišku, dilinamo kaulo dulkių kvapas patinka gal tik plytelių keramikos lipdytojams, bet aš kiek lipdęs, tai man vis tiek cementas kvepia skaniau. Ypač, kai tu brūžini, o ne tau ir dar tavo panosėje tikrąja to žodžio prasme! Brrrrr!…

Ta proga, kad dar nebuvau praradęs, o gal vėl tarpe atgavau sąmonę, pasiūlė ir priekyje nuskilimą, kurio iš esmės nesimatė, pataisyti: dalis buvo praleisto vieno atbulinio mavašio pasekmė (durni karatistai gi nenaudoja capo kaip buki boksininkai, o aš capo naudoju dabar gitarai), o kita dalis vienų vestuvių Vilniaus centre prisiminimas, valgant kažkokius ypatingus vieno kąsnio sumuštinius su penkių žąsų kepenų paštetu.

Žodžiu, ilgai gulėti neteko, galėjau atsikelti svaigstančia galva, linkstančiomis kojomis ir su to Gestapo kablio vaizdiniu prieš akis. Nepanaudojo. Galėjau išduoti visas paslaptis – netgi tas, kurių nežinau. Į pogrindininkus nesu tinkamas, polinkio į mazochizmą nepastebėta. Man svetimo skausmo nebūna, man visas skausmas kaip savas.

Aš sakiau, kad sadistai – šventi žmonės? Na, tiek pastangų vien tam, kad kitas jaustų malonumą iš suteikiamų kančių ir skausmo kitiems, kuriems gal dar ir malonu turi būti!

Tai va dantistai iš esmės irgi prie cherubinų. Šaknis ne rusiška, bet poručikas Rževskis pasiginčytų.

paul

Kūdikiai dar nesupranta, kur atsidūrė… (Pauliaus nuotrauka iš FB)

Grįžęs smigau miegoti. Paulius sako, kad, sprendžiant iš dantų nebedilinimo griežiant naktimis, tai streso irgi nebepatiriu, kokį, suprantama, turėjau daugiau nei prieš metus.

O vakarop prabudęs patraukiau ieškoti čikenų jau nusukiotomis galvomis į KFC. Kur supratau, kad gyvenu. Ir kad nusipelniau poilsio prie jūros kitą dieną. Kas gi žinojo, kad Gatwick kils gaisras ir dings elektra traukiniams į Brighton ir iš jo? Virš dviejų valandų praleidau stoties perone – skirtumas tik toks, kad čia ir kavinės yra, ir wi-fi.

O šaldytuve šąla proseco, kurį ketinau su Pauliumi dantų proga iššauti ir juos apsemti, bet Violetai teko išbėgti iš darbo, tai mes taip ir kablio ar grasinimo jį panaudoti pagalba ir nesužinojome, su kuo ten ji susipiršo ir ta proga dar kartą proseco. Nes ta tema vis tik būtų kiek jaukiau už Pauliaus profesines apie dantų rovimą.

Dėl ko aš jam dėkoju, ypač, kad neišrovė, nors galėjo, ir už visą rūpestį bei sutaisytus dantis, ir už švelnias rankas (husarai, tylėt!), ir atsiprašau tų, kuriuos nuvyliau, kad kaip čia taip, ne kaip visi emigrantai, ne į Lietuvą skridau dantų taisytis – nebus jums džiaugsmo, nes juk galima dantis tvarkytis netgi Londone, ir jei man tai su nuolaida, bet ir be nuolaidos Lietuva darosi brangi Tėvynė kainomis (gi sakiau, kad taisiau apatinį, galiu lyginti- manote, iš kur žinau, kaip dilina ir ką klijuoja?).

Būsite Londone ir suskaus dantis – jums UK Smiles Stratforde. Čia visi savi.

Reklama
Standartinis

One thought on “Apie dantistus

  1. Atgalinis pranešimas: Apie jus, mus ir politikus | skipper_ltu

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s