Muzika

Making of… (1): apie muzikavimus

Rašau vis mažiau, nes kaip ir suprantama – vasara gi. Ko čia smaksoti prie kompiuterių ir jums?

Juolab, kad tomis naktimis, kuriomis nerašau, tai reiškia, kad atsiboginu sau gitarą į darbą ir groju. Nors gal irgi išties rašau, tik rašau gitara ir dainas, bet čia kita istorija, nereikia užbėgti už akių.

Gal ir tema ši nebus daugumai įdomi, nes absoliuti dauguma žmonių yra tik populiariosios muzikos vartotojai, o ne muzikuotojai (muzikantai – man yra tie, kurie groja profesionaliai, t. y. už pinigus).

Taip, anksčiau, kuomet nebuvo technologinių galimybių, žmonės muziką sau atgamindavo per liaudies dainas arba saloninius muzikavimus (padoriuose prakutėlių namuose stovėdavę pianinai) – kai nebuvo garso atkūrimo prietaisų, tiesiog pirkdavai natas ir bandydavai sau su chebra pasigroti vieną ar kitą dainą. Arba dainuoti sutartines, ir nebūtinai prilakus užstalėje, o gal dirbant kokį monotonišką kaimietišką darbą (jūreivių sutartinės, vadinamos shanty – išvis yra atskiras kultūrinis paveldas ir atskira tema, apie kurią jau esu rašęs ir dar rašysiu!).

Po to atsirado technologinė galimybė dainas parduoti per įrašus, ir taip muzikos vartotojas atbuko – nunyko būtinybė mokėti pačiam dainuoti arba groti. Nors trims tautoms geriau alkoholio nepilk, bet tik duok padainuoti – airiams, gruzinams ir italams. Ten namų muzikavimas ir dainavimas yra iki šiol gyva kultūrinė tradicija. Gal todėl, kad ir alkoholis ten tapęs kultūros dalimi (graikai tai priliuobę sirtakį šoka), o gal iš to, kad įsigyti garso aparatūrą neleido kišenė, bet gyvenimas buvo vertas gerklę laidyti?

Beje, muzikalumas yra išugdomas – nėra gabių ar negabių “nuo gimimo“.

Visi tie vėliau “gabūs ir talentingi“, kiek domėjausi jų biografijomis, nuo mažens iš tikro augo muzikalioje aplinkoje, ir jei muzikalumas yra puoselėjamas iš kartos į kartą ne tik vien išskirtinių vaikų atskirose muzikos mokyklose, o bendrai tautos kaip jų papročiai, tai niekur ir neprapuola, o tik tobulėja.

Tarkime, Lietuvoje dzūkų raudos yra kraupus rap, bet kad ir jų sutartinės dabar jau, deja, klaikiai iškraipytos visokiuose Duokim Garo TV šou. Kažkada buvo Dainavos šalimi ne dėl dz ir dzūkavimo, kaip dabar Dzūkija tapo, o dėl savo išskirtinio dainavimo.

Vakaruose irgi nemažai muzikinių žanrų radosi iš gatvės ar atėjo iš liaudies: biuzas, džiazas, rokenrolas, ska, gogo, funky, grunge ir punk, rap ir hiphop, ir t. t. – o country muzika išvis savo esme net pavadinime yra liaudiška (liaudiška ne duokimgariška ar sovietine folkloro puoselėjimo tradicija ir ausų bei sielų žaginimo metodu, kuris nužudė ir dzūkiškas sutartines, kaip VLKK žudo lietuvių kalbą). Ir kad visa eilė roko žvaigždžių arba dabartinė popmuzikos scena irgi yra nesantuokiniai šios country muzikos vaikai (tiek rokenrolo karalius Elvis, kuris išvis norėjo religines giesmes gospel tik dainuoti, tiek pop dievaitė Taylor Swift atėjo iš country).

Bet aš ne apie tai noriu pakalbėti, o apie muzikavimo atradimo džiaugsmą. Kaip hobį.

Viename sovietiniame filme “Meri Popins“ ši auklė su veltėdžiu šeimininkų giminaičiu, kuris brazdina gitara ir rašo dainas apie 33 karves, randa bendrą kalbą per muziką – ji snobiškai prisipažįsta, kad nemėgsta įjungiamos muzikos, o vertina tik gyvą. Nepagroji gyvai – nekelk triukšmo, maždaug. Bičas ją tiesiog įsimyli. Nors šiaip viskas turėjo būti atvirkščiai, bet kai veiksmas Anglijoje, tai ir eismas priešinga puse.

Aš nežinau, kokia dabar muzikos pamokų programa mokyklose. Bet jei vaikai tik atrūšiuojami prievartine tvarka mokyklos chorui (mane nurašė kaip netinkamą – gi ir mano artimoje aplinkoje vaikystėje gi niekas nedainavo ir nemuzikavo, kaip aš galėjau atskirti la nuo do?), o visa kita tėra tik teorija apie seniai mirusių kompozitorių gyvenimą be jokio kultūrinio sąryšio su vaikų aplinka, tai turėtų būti pačios nuobodžiausios pamokos iš visų įmanomų. Gal matematikoje netgi gyvybės daugiau. Bet kad ir tos penktokų lygiu abiturientai neišlaiko, kaip parodė valstybiniai egzaminai.

Mane muziką pamilti paskatino du žmonės: pasikeitusi muzikos mokytoja, kurią pravardžiavome Betovenu (nes taip ji tarė pavardę Beethoven), ir kuriai šitas kompozitorius patiko (per ją – ir mano mylimiausias klasikas); ir mano draugas Laurynas, kuris ne šiaip lankė muzikos mokyklą (paprastai pamokas joje jis sabotuodavo įlūžęs ant ledo prūde prie mokyklos ir visas šlapias išsiunčiamas mokytojų namo), bet partempdavęs ir angliškų dainų tekstus, pvz., originalų Elton John diską su lyrics (jo mama buvo anglų kalbos vertėja, kas buvo big deal sovietmečiu), įskaitant ir roko operos Jesus Christ Superstar libretą – taip aš ir anglų kalbos mokiausi, kurios mokėti “kaimiečiui“ kaip man, anot anglų kalbos mokytojos Tamošiūnienės, nepriklausė (aštuonias klases baigiau visais 5 iš 5, ir tik anglų buvo 4, nes vat daugiau ji man niekada ir nerašė – yeah right).

Pirmoji išmokė suprasti, ką muzika nori pasakyti kompozitorius. Nors, išties, tai pirmąkart aš jai ten prirašiau visokių blėnių per atsiskaitymą, tačiau kaip visi klasėje nustebo, įskaitant ir mane patį, kai ji pasakė, kad jai ypač patiko viena išskirtinė (!) kūrinio interpretacija. Visi bakstelėjo pirštais į Rimantėlį – kas gi daugiau, juk jis lankė muzikos mokyklą ir grojo trombonu, be to, kad dainavo chore.

Aš sau nuošalyje kaip intravertams ir būdinga drybsojau sau ant rudeniškos žolės ir abejingai spoksojau į bobų vasaros dangumi slenkančius debesis – rinkome kolchoze kaip visi mokinukai įpratę sovietmečiu bulves privaloma tvarka. Ir kai ji pasakė, kad čia aš toks visas “išskirtinis“, tai gulėjimas apsaugojo nuo nusivožimo be sąmonės iš netikėtumo – kur jau čia krisi, kai ir taip guli?

Kas dėl Lauryno, tai turėjome smagumo įrašyti ir minėtą roko operą acapella dviese (mes išvis turėjome savo “radijo“ stotį Kometa 212 M Stereo – taip vadinosi juostinis magnetofonas, kurį laidų įrašams naudojome). Gavosi juokingai – iki šiol prisimename plakimo sceną, kuri kažkodėl įraše skambėjo kaip snukdaužis bare: trenkus pagaliu per mano odinę striukę ant kėdės, įraše gavosi duslus smūgio į snukį garsas, pagalys netikėtai nulūžo ir amžinai linksmų plaučių Laurynas nusivertė iš juoko raitytis ant grindų, o aš, bandydamas išsaugoti rimtą veidą, tęsiau įrašą ir veiksmą, kol jis ištisai priepuolyje griuvinėjo. Nusprendėme palikti kaip įrašėme. O šią roko operą aš paauglystėje galėjau kone ištisai visą mintinai cituoti. Jis, beje, irgi.

Tada paauglystėje aš dar iš mamos gavau dovanų ir pirmąją savo gitarą – septynstygę “rusišką“, nes kitokios buvo Sovietyne deficitu. Ištrauki viršutinę stygą, suderi EADGBE (standartiniu) būdu ir groji sau kaip šešiastyge, kas iš esmės yra gerai pratintis groti po to akustine, kurioje tarpai tarp stygų mažesni nei būtų klasikinėje šešiastygėje.

Suderinti pradedi nuo ploniausios, kur penktame skirtuke (rus. “ant penkto lado“) yra la nata (arba A, jei taip “angliškai“), kuriai yra jau kamertonas (net nepamenu, iš kur gavau – gal Laurynas padovanojo kokį nukniauktą iš muzikos mokyklos?), ir kas yra 440 Hz dažnis, jei taip fizikams – tais laikais gitaros išties buvo derinamos iš klausos (maniškę derindavęs Laurynas, nes jis vis tik lankė muzikos mokyklą, ir jo tėvas grojo gitara – esu neseniai persiuntęs jam nuotrauką iš vieno ES finansuoto kraštotyros leidinio), todėl būdavę dažniausiai prastai suderintos. Kas muzikavimui netrukdė, kada moki akordus – išmokti akordus buvo svarbiausia, o visa kita ateidavo “savaime“. Mediatorius (angl. picks) pasidarydavome iš naujų marškinių apykaklės plastikinės pakavimo juostelės.

Laurynas jau vėliau yra grojęs ir dainavęs tiek įvairiuose metal projektuose (pvz., Dissection garsiame ir tiesiogine prasme underground festivalyje Death Comes), tiek pradžioje ir ŽAS, tiek dabar groja vėl sau Kings of Leon Tribute.

O aš muzikuoti mečiau, kada grįžau po tarnybos armijoje (pirmiausia iš traukinio nuvykau ne namo, o pas jį, kur iškart buvau supažindintas su thrash metal kaip muzikos naujove, nes išvykau tik prie heavy ir speed metal: Slayers, Metallica, Testament – ir tai buvo žingsnis man pirmyn, nors meilė Iron Maiden ir nesumažėjo). Ir kur supratau, kiek aš atsilikau (!) per tuos dvejus metus negrojimo, ir kaip toli jie su chebra jau paėjo (taip natūraliai ir iškrenti iš tūsofkės).

Vien po to jau jo bute “kaime“ klausytis Raimio grojant Testament žaisline (!) gitarėle (kaip ukukele, tik stygos ne 4, o 6) – buvo man vau! Ir kad neduota man muzikuoti. Ir kad mano gitara sulūžo ne veltui (nukrito pakabinta ir vožėsi į grindis, kad suskilo deka nesuklijuojamai).

Bet šitie “saloniniai metalistų muzikavimai“ išties buvo krūčiau už visokius to meto pankus, kurie, lochai, gi groti nemoka ir net trijų akordų nežino! Gana ironiška, kad aš visai neseniai sau gitaros muzikavimui atradau grunge stilių (kitas mano vaikystės draugas Vilmantas, kuris yra mano sūnaus krikštatėvis, vis tik buvo deep into Nirvana, o su jo Guns N’ Roses kasete jo ausinuke tai aš Lietuvos Nepriklausomybę ant Parlameto stogo gyniau).

Gitarą paėmiau vėl tada, tik kada dukrai nupirkom, nes ji ketino mokytis vietoje pianino (mokytojos pasikeitimas Yamaha mokykloje labai atsiliepė nenorui toliau mokytis), o aš jai parodžiau akordus – per savaitgalį išmoko iš “bemokslio“ tėvo daugiau, nei po to muzikos mokykloje pačioje pradžioje mokė, tai pusmetį išvis ten bimbinėjo, tik apsimetė man, kad mokosi (nu mano vaikas, nieko nepadarysi – sunkių kelių neieško, ar ne?). Retkarčiais jos gitara ir pagrodavau namuose, kai ji tingėdavo groti (nes “kad ten repertuaras toje mokykloje lievas!“).

O sau gitarą nusipirkau tik čia, jau Londone pernai. Užėjau susimokėti nuomą, pamačiau su nutraukta apatine styga, ir taip užsimaniau groti!… Tad po mėnesio maždaug ir pirkau už mane 7 metais senesnę, kaip vėliau paaiškėjo.

Bet kažkas joje buvo tokio, kas prilipo prie rankos iškart, nors šalia kabojo daug padoresnė Yamaha akustinė. Pakeitus stygas kaip parekomendavo Linas Pečiūra, kuris moko groti gitara Kaune (rekomenduoju!) ir kuris padėjo atrinkti per gitarų fetišistus, kokį čia aš modelį įsigijau lombarde viskio butelio kaina, gitara davė begalę balzamo mano sudaužytai širdžiai. Vieną dieną pagalvojau, kad jei padėsiu dabar vėl gitarą į šoną, tai iš esmės padvėsiu padėsiu ir šaukštą, so to speak, šaudė tu šaudė, ai em seitan.

Visiškai nesvarbu, mokate jūs groti ar dainuoti, ar ne. Svarbu, ką muzika daro jūsų sielai.

Tada sakau – grokite.

Ir nekreipkite dėmesio į kritikus (kritikai paprastai pataria, ką reikia patobulinti ir kaip, o visi kiti yra tiesiog pagiežingi menkystos, net neverti jūsų klausos). Na, pasakys, kad nemokate nei groti, nei dainuoti – ir ką?

Nemokate.

Bet juk kažkada ir genijai nuo kažko pradėjo: pirmų 1000 valandų duoda tik suvokimą, kuria linkme reikia eiti, o meistriškumas (kuris nereiškia genialumo, o tik gebėjimą gerai vidutiniu lygiu atlikti ką nors), ateina po 10000 praktikos valandų. Taip sako japonai mano karate, tam pritars ir vakariečiai – ir taip yra bet kokioje veikloje, kurią ketinsite užsiimti. Ir nesvarbu, kokiu lygiu: kaip hobiu ar eidami mokytis to amato profesionaliai (aš neturėjau galimybių mokytis muzikos profesionaliai nei anuomet, nei dabar turiu, bet tai negi dabar verksiu apsikabinęs gitarą, užuot ja tiesiog grojęs sau ir bandęs kaskart išmokti kažką arba patobulinti tai, ką pabandžiau praeitą kartą?).

Ne valandas skaičiuokite iki “rezultato“ (ar kaip mano kolega rumunas tik pinigus, kuriuos, jo supratimu turėtum uždirbti iš muzikavimo, o jei neturi talento iškart, tai mesk viską, nes nebus pinigų – “neapsimoka“ gi, nu!), o malonumo minutes tuo užsiimdami. Rečiau junkite muziką, dažniau bandykite ją atkurti gyvai patys arba sukurti.

Procesas svarbiau už galutinį tikslą. Kurio, beje, nėra tokio išvis. Sakau kaip žmogus, atgrojęs jau 1000 valandų.

Apie dainų kūrimą kaip hobį gal kitą kartą – jau rašiau apie tai, kas svarbiau dainoje, muzika ar žodžiai, o dabar galvoju, kad kažką ta tema daugiau sugalvojau, bet ir taip ne visi jau šį tekstą įveikėte. Tai pasiklausome geriau muzikos (taip, aš moku važinėti riedlente, kurią iš mano paauglystės atrado besikraustydama garaže dukra ir nudžiugo, nes tai yra old skool long board!):

Reklama
Standartinis

4 thoughts on “Making of… (1): apie muzikavimus

  1. Rasa T. parašė:

    Prisimenu savo kelią į muzikas. Kaip žiauriai išlepintas vaikas augau gi apsupta senelių meilės pas juos, o ne kažkokiuose valdiškuose darželiuose. Tėvai tuo tarpu krimto mokslus universitetuose, atvažiuodami aplankyti savo vienturtės į provinciją pilnu glėbiu lėlių ir kitokių žaislų. Tipo, kompensacija už tai, kad ne su jais. Ir štai atėjo tas metas, kai jau laikas grįžt į sostinę eit i mokyklą ir tt. Parvažiavus radau stovinti naują, žvilgantį, gražų, kompaktišką Weinbach pianiną namuose. Įdomu baisiai, kaip čia reiks juo grot. Nuvedė 7 metų pyplę į muzikos mokyklą, kur visi užsiaikčiojo, oi oi oi ne vaikas, o atradimas muzikai… nu ok, atradimas tai atradimas. Viskas gerai ėjosi iki 4 muzikos mokyklos klasės. o tada…pasikeitė pianino mokytoja. Gavom rėkiančią, išsipusčiusią, nervingą fyfą. Tarp jos ir manęs iš karto užsimezgė baisi nemeilė. Ji aiškino, kad aš veltui trinu kėdę palei pianiną, nieko iš manęs vistiek nebus (kažkodėl kai rinko, kas gros vienai muzikinei laidai per TV, atrinko mane, tą veltui trinančią kėdę-mano isterikės mokytojos nuostabai). Teko sugrot toj TV. Pamenu tik tiek, kad studijoj buvo žiauriai karšta. Santykiai su isterike-išsipusčiusia asaba tik blogėjo. Atsidurta uždaram rate: ji man pila dvejetus ir rašo pastabas, tėvai paskaito, atskaito man moralę, liepia grot, aš agroju bele kaip, nueinu į pamoką, vėl tas pats-atrėkiama, kad nieko nemoku, vėl pastaba, vėl dvejetas, tėvų prieklaištai ir tt. Tais laikais bergždžias reikalas tėvams sakyt, kad mokytoja tavęs nemyli, ir tu jos nemyli, o kenčia pamokos. Bet egzaminus visada išlaikydavau gerais pažymiais. Tas pats ir su baigiamuoju. Dabar juokinga žiūrėt į nuotrauką, kur jau su muzikalkės diplomu stovim su ta isterike besišypsančios. Sulig ta diena užvožiau pianino dangtį ir viso gero, pasakiau sau. Pianinas iškeliavo iš namų. Po kieik laiko atkeliavo kitas, bo sesė pradėjo mokytis grot smuiku, buvo ir privalomas fortepionas. Ji grojo smuiku, aš akomponavau. Įsikišdavo tėvukas su savo patarimais (savamokslis muzikantas, kuris iki dabar gali grot bet kokiais instrumentais iš klausos, įskaitant Duokim Garo veterano, bandonisto Batavičiaus paskolinta bandonija). Per visokias gyvenimo batalijas ir perturbacijas Riga (pianinas) vėl stovėjo užvožtu dangčiu. Ilgai ilgai. Lekiant laikui jis patapo puikia vieta pastatyti vazonui, o vėliau dviejų Meino meškėnų veislės kačių laipyne, jų gultu ir peštynių vietą. Vieną kartą mano draugė, Ąžuoliuko mokyklos fortepijono mokytoja, manęs paklausė, o negalvoji vėl pradėt grot? Kąąąąą? Po šitiek laiko??? Sako, aš apsiimu atgal sugrąžint tą sugebėjimą. Sukirtom rankom. Stebuklas įvyko. Net chromatinės gamos ėjosi abiem rankom kaip iš pypkės. Išmokau vėl groti iš natų, mokytis atmintinai….gerai, kad yra tas pianinas, gerai, kad gali atsiverst natas ir pagrot. Nors svajonėse ir sapnuose kartais groju kaip virtuozas. Ir dabar-grojimas pianinu veža. Mano dideliam kaimynės iš apačios apmaudui, kuriai net mano kačių vaikščiojimas per garsus 🙂 kuri man rašė grasinančius laiškus ir sakė “kreipsis į instancijas“ 🙂 P.S. nuo vidurinės mokyklos nesąmoningų muzikos pamokų buvau atleista, savaime aišku 🙂

    Patinka

  2. Imesk savo gitaros foto – baisiai pasidare idomu, ka gi tu ten nukovei.
    Tos tavo paminetos pusines gitareles fingerboard’as ir ladai buvo plastiko monolitas. Tai bent instrumentus sovietai gamino!

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s