Kelionės

Apie šmutkes

Kai pradedi kraustytis, nebūtinai iš proto, bet iš namų, kuriuose gyveni kad ir laikinai, pastebi, kiek prikaupei daiktų.

Tarkime, turiu savo striukę, dvi darbines striukes ir puspaltį. Na, dėl puspalčio suprantama – būna, kad atšąla šitoje amžino rudens šalyje, tad striukės gal per maža. Nors kažkada turėjau odinę su išsegamu kailiu – tiko ir rudenį, ir žiemą. Ypač muštis, bet čia kita istorija. Juokinga kažkuria prasme, šiaip jau.

O va vasarą tai vis tiek netiko, bet čia, kaip sakiau, nebūna žiemos, nebūna ir vasaros. Būna tik soliariumas su lenkėmis, kas irgi ne ta istorija.

Ta istorija, kad gal pakaktų vienos odinės – dabar gi tokios vėl grįžta į madą. Sako, kuo labiau prieš gėjus kovojama, tuo jų mada tampa populiaresnė liaudyje: visokie rankinukai, rausvi marškiniai, aptemptos kelnės nukarusiu klynu, va ir odinės striukės. Nors muštis gerai – ypač, kai pamušalas storas.

Bet aš ne apie tai – o kad dvi striukės dar atlieka. Darbe lauke nedirbu, jokio patruliavimo lauke irgi nėra. Sėdžiu biurų pastate, rumunas snaudžia prieš šildytuvą, o aš rašinėju čia jums niekus kumpio užvalgęs. Sako, pažadink ketvirtą, jei ką, eisiu po aukštus pasitąsysiu. Kaip ir gaunasi Kunigaikščio Drakulos ir Hanibalo Lekterio komanda. Kitąkart atsinešiu gitarą, nes pirštą besikraustydamas įsirėžiau ir groti dengtais akordais ne kažką. Geriau šuns balsas, nei zombių apokalipsė.

Šiaip išsikrausčiau į Londono pietus arčiau pad thai. Rose gaminamas pad thai yra nuostabus. Iš pradžių manai, kad toks ir turi būti – na, pagamino gerai, ir tiek. Kol neparagauji kitų ir supranti, kodėl jos išties puikus. Vakar gavau dvigubą porciją – negi leis nuomininkui badu numirti?

O daiktų išties turiu per daug. Dalimi atsikračiau bedėliodamas juos, bet reiks imtis radikaliai juos naikinti.

Kiek reikia išties žmogui? Suprantama, turiu darbinius ir turiu savo drabužius. Dar ir šliūbinį kostiumą. Ir batus prie jo. Ir batus darbui. Ir batus šiaip sau. Ir sportbačius. Ir aulinius. Ir seifbačius. Ir… Ir kam tiek? Gerai, kad atsikračiau basutėmis ir jachtbačiais. O jei dar guminių botų prireiktų? Arba bėgiojimui. Arba… Šiaip gerai, kad karate gali basas praktikuoti. Blogai, kad negali kaip hipis basas vaikščioti. Šiaip gali, aišku, bet gal ne Londone?

Galbūt ateis diena, kada laive viso to nereikės. Nes paprasčiausiai bus šilta ir šiaip ant denio ne ta avalynė. Ir drabužių tiek nereikės. Arba išvis nereikės, jei su pakrančių apsauga nesusitinki popierių tvarkyti. O vanduo šiltas, ir gali nerti be guminio aptempto kostiumo. Kurį, beje, irgi turiu savo krepšio dugne. Dėvėtas, tai galėčiau ir išmesti – čia lyja, bet gi ne tiek. Juolab, arba po stogu, arba pakeliui traukinyje arba autobuse irgi po stogu. Kaip nekeista, turiu ir skėtį. Radau besikraudamas daiktus. Pasirodo, kad turiu. Kad ir lyja, o vis apsieinu.

Trys švarkai. Kam man, varguoliui, trys švarkai??? Ir kostiumas, kurio man darbe nereikia, o į oficialias šventes niekas nekviečia?

Marškiniai kone visi su sąsagomis. Kada reiks savo kolekciją jums parodyti. Poros sąsagų vis dar trūksta: su kaukolėmis ir geležiniu kryžiumi (nusižiūrėjau, ir taip – su inkarais turiu).

Šiaip diržą su kaukole turiu – kitoje sagties pusėje parašyta, kad gimęs kelti velniavą (born to rise hell). Marškinėlius irgi su kaukole turiu – kažkodėl po ja parašyta Šv. Paulius (St. Pauli). Va marškinėlių gal irgi per daug turiu. Gal užtektų po vieną kiekvienai savaitės dienai, o kitus – išmesti. Tada bent jau polo marškinėlių kiekvienai… ir taip marškinių kiekvienai… ir…

Va taip ir prisikaupia šlamšto. Negi tokie daiktai daro žmogų?

Užtektų vieną marškinėlių ant kūno, kitų pakeitimui. Vienerių džinsų, gal dar šortų. Striukės prie motociklo, batų – kaubojiškų. Free as a bird!

f044a0d2245dcaceb053a989b695d644

Asociatyvi nuotrauka iš pinterest.com

Bet va, žiūrėk, jau ir vėl pradedu netgi čia svajonėse kaupti turtą.

Kuris anoks čia turtas – šlamštas. Daiktai. Niekas. Reikalingi tiek, kiek gali jais avėti, o kiek turi subinių kelnėmis apaunamų? Kiek turi kūnų aprengiamų? Kiek turi galvų?… Skrybėles irgi trejas turiu, nors galva nepilnos komplektacijos. Ir dar megztą kepurę šaltam sezonui. Ir dar šiltam sezonui kepurę. Kuri daugiausiai su manimi buriavusi. Nuo saulės išblukusi iki baltumo. Bet kad tos saulės čia nelabai.

Vis tik norėčiau tokios veiklos, į kurią ateinant nebūtina persivilkti darbiniais drabužiais, uniforma arba kostiumu. Bet neturiu. Turėčiau talentą groti – gal būčiau koks gitaristas, kuriam nebūtina persirengti, bet šiaip dėl stiliaus tik apsikarstytų visokiu šlamštu prie tų pačių drabužių.

Bet turiu šlamšto, o ne talento. Nors gal gerai, kad neturiu talento labai kaupti šlamštą irgi. Todėl su draugo pagalba persikraustėme gana greitai – viskas tilpo vienu reisu į jo kraislerį, įskaitant ir mano gitarą. O juk dar noriu vienos gitaros, sakiau?…

Kaupkite turtus danguje – sako šventraštyje. Kažkaip jiems anuomet tame regione dviejų paklodžių užtekdavę: apsijuosti strėnas ir apsigaubti pečius. Galėčiau ir aš apsijuosti rankšluosčiu ir apsigaubti paklode, bet tai argi toli nueičiau? Išties, daiktų teturi būti tik tiek, kiek numato aviacijos taisyklės. Tie vis arčiau dangaus ir žino, kiek materialių gėrybių Žemėje leidžiama prikaupti, o kada turėsi mokėti už viršsvorį, bet gal ir to neleis į bagažą priduoti.

O kai iškeliausi pas Abraomą, tai aprengs išvis paskutiniu kostiumu ir gausi tik šešių lentų dėžutę. O kažkam teks tavo paliktą šlamštą atrūšiuoti. Arba tiesiog išmesti.

Nes jiems gal nieko reikš, kad antai tas sąsagas gavai iš mylimo žmogaus lauktuvių proga (vadinasi, galvojo apie tave!), o anas, kad pasirūpinai kažkokiu svetimos supervalstybės galva (vadinasi, galvojai apie jį!). Kad gal tas kaklaraištis dabar nemadingas ir jo neryšėsi, bet jis turi įdomius prisiminimus. Ir kad tas diržas pamesta kilpute primena, kur tą kilputę pametei. Ir kad ta nublukusi kepurė sugrąžina tave į vėją burėse ir purslus ant veido. Ar kad ta skrybėlė mena meilės miestą Paryžių ir maudynes seniausiame to miesto fontane apsvaigus nuo kaitros ir vyno, o kita – kada grįžai iš Frankfurto toks prašmatnus ir užkalęs pinigų vestuvėms.

O šešios didžiulės dėžės knygų rūsyje, kurių jau nebegali su savimi gabentis? Kurių kiekviena perskaityta, kai kurios ir po keliskart, ir kurios padarė tave tokiu, kokiu esi?

Visa tai sentimentai. Iš esmės, juk netgi medinės dėžės užkasinėjimui nereikia. Išvis, ir kam užkasinėti? Sentimentai, kurie išreikšti akmeniu kažkokiame žemės sklype, apkraunant rūpesčiu gyvuosius – kaip kerštas, kad jie dar pasiliko?

Išbarstykite mano pelenus Nisyros saloje – ten vulkaninės kilmės juodas paplūdimys, niekas neįtars. Mano sentimentas už tai toks, kad tai – viena iš mano svajonių salų, kurioje buvo nerealiai gerai. Nepaisant to, kad nusivožiau, patempiau petį, o po kone metų, skausmui nepraeinant, išvežė greitoji, kai netekau sąmonės ryte ir nusivožiau ant grindų. Tad toks tas irgi sentimentas čia.

Parduodu baltą Opel Ascona iPhone 5 32GB.

Reklama
Standartinis

7 thoughts on “Apie šmutkes

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s