Knygos, Marinistika

Chris Stewart: Three Ways to Capsize a Boat

Sako, kad apie ką nuolat galvoji, tai tą nuolat vis ir matai. Kas galvoje – tas ir į akis krenta.

Čia kažkoks selektyvus matymas ar mąstymas. Skamba kaip retentive, bet gal ne – sakė per paskutinį seminarą, bet aš tuomet galvojau apie merginą baržoje, tai nepamenu.

Kaip ten bebūtų, bet akis užkliuvo lentynoje jau kartą skaitytų knygų už vienos, kurioje graikiškas akinančiai žydras jūros vaizdelis ir raudonos (beveik kaip iš Aleksandro Grino romano apie Asol, nors šiaip A yra la, o ne sol) burės. Kaip paaiškėjo pasiėmus, ten tikrai ir apie Graikiją ir buriavimą buvo, tai kaip knygos nepasiimti?

20160530_005424-1

Aišku, ten buvo ir ne tik apie jo darbą per vasaros atostogas nuo avių fermos Anglijoje jau burvedžiu (dzūk. škiperiu) krabų žvejybos laive, pritaikytame turtingos ponios po dubens operacijos poilsiui Egėjo jūroje (oh, buvau gi ten!), bet ir plaukimą iš Anglijos per Norvegiją į Islandiją ir pro Grenlandiją į Niufaundlendą, kitaip pagal vikingų sagas (ne guzikus, o legendas) vadintą Vinlandu.

Šiuo keliu plaukė ne tik Martynas su Olandu, Virgu ir kompanija, ką ir čia aprašyme rasite paspaudę nuorodą, bet ir autorius su savo buriavimo instruktoriumi Tom Cunliffe ir jau jo laive Hirta, ir vien ši pavardė besidomintiems sako nemažai. Beje, turiu vieną iš Tomo essay rinkinio apie buriavimą knygą telefone, kur Vamzdyje pasiskaitau.

O juokingiausia, kad instruktorius tai jam buvo tik Competent Crew kursui, o dar juokingiau – kad jis darbą gavo per pažįstamos rekomendaciją visiškai (!) nemokėdamas buriuoti ir nei karto net neburiavęs! Gal todėl knyga turi ir pavadinimo paantraštę: Optimist Afloat.

Šiaip pasakojimas gali būti ir ne pačios aukščiausios literatūrinės prabos (mano rašiniai irgi iki 585 gold ar 999 silver netraukia), bet kaip ir britams būdinga  – pilna jų saviironiško humoro ir žodžių žaismo. Nors kvailysčių autoriui netrūko (išsiversti pačiam per bortą, kad naujokas atliktų M.O.B. procedūrą ir išgelbėtų – ir be liemenių, taip, protelio nerasta!), kurios iš esmės yra pagrindu pasakoti po to istorijas.

Ar kaip variklis užsidega, o laive nėra net kibiro. Ar vien kaip Šiaurės Atlante per kelių parų Force 10 audrą reikia eiti nusičiurkšti per bortą – užima keletą puslapių vaizdingo ir linksmo teksto (“kažkur šitas myžtukas buvo, vakar pamenu, kur jis, negaliu rasti, susitraukė nuo šalčio?!“ ir pan.).

Arba apie viskio mainus su norvegų vikingais-girtuokliais į avienos kumpį vietoje menkių per obelų žydėjimo šventę fjorduose. Ar apie islandą, kuris augina vištukus fjordo pakraštyje, tad kad vėjas jų nenupūstų, tai pririša prie akmens – pakankamo dydžio, kad dar višta patemptų. Ar apie niufaundlandiečių pikapus vietoje mūringo inkarų. Ar…

Iš esmės, dabar tokie pasakojimai pilnai gali būti publikuojami kelionių tinklaraščio formatu, bet kalba eina apie 80-uosius praeito šimtmečio metus (knyga yra 2009 metų leidimo), kur nei GPS būta, nei taip lengvai prie Grenlandijos priplauktum dėl ledkalnių atplaišų (angl. growler), kas yra baisiau už ledkalnius (angl. iceberg), nes panašu į priskendusius konteinerius, kurie plūduriuoja kaip namas pagal dydį priskendę, bet vos kyšo viršus pora pėdų virš vandens – vošiesi taip laive į tokį ledą, ir kaip automobiliu į plytų sieną.

Kita vertus, sužinojau apie “žuvėdrų“ skirtumus (fulmar, skua, gannet, cormorant), ir kad yra tokia lietuviškai paukščių šeima, kaip padūkėliai, nors angliškai skamba kaip papai. Pasirodo, ilguose atviros jūros plaukimuose nori-nenori jūreiviai tampa ornitologais su jūrinių paukščių specializacija. Kaip Tomas pasakė: paukščiai yra jūros gėlės – čia tiems, kurie sodininkais gimę ir jiems trūksta jūroje augmenijos akims.

Viena iškarpa iš knygos, mano išversta (107 p.):

Be abejo, galėtum gerai apsvarstyti ir nuspręstum, kad tokia kelionė yra tik laiko gaišimas ir, paviršutiniškai žiūrint, būtum teisus. Ir taipogi brangi kelionės rūšis; per penketą dienų jūroje mes galbūt suvartojome pakankamai viskio, Marso batonėlių, arbatos, konservuoto maisto ir dyzelino už tiek, kad pakaktų kiekvienam nupirkti lėktuvo bilietus. Ir didumą laiko mes buvome greičiausiai šlapi ir sušalę… ir per pirmas 24 valandas beveik visi paveikti jūrligės.

Be abejonės, tai yra beprotystė. Ir vis tik aš prisimenu perskaitęs Antoine de Saint Exupery “Vėjas, smėlis ir žvaigždės“, kaip autorius kartą pasakė beduinui kupranugarių varovui, kad jis savo skraidančiu aparatu gali per dvejas valandas įveikti kelią, kuriam kupranugarių karavanui prireiktų dešimties dienų. Beduinas mąsliai pasikrapštė savo kumpą nosį ir pažvelgė giliai į lakūno akis:

“Kodėl? – jis paklausė tyliai, – žmogus norėtų tą daryti?“

Ir aš pritariu beduinui kiekvieną kartą. Aš atsiduodu kasdien grožio tyrinėjimui, kurį suteikia pasaulis. Aš pažįstu žmonių, kurie niekada nemiegojo po žvaigždėtu dangumi. Iš tikro, yra žmonių, kurie niekada nekopė į kalną, nei plaukiojo upėje ar ežere. Laikas jiems tą padaryti.

Tad gal ateis ir mano laikas, o kol kas – akys tik kliūva už tokių knygų.

Reklama
Standartinis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s