Užjūris

Apie dvasingumą

“Ох, нехило быть духовным – в голове одни кресты,“

t.y. “Ai, kaip kieta būt dvasingu – galvoje vieni kryžiai“, kaip dainuoja rusų folk-rock bobasdylanas Bė Gė.

* * *

Per Užgavėnes, kai atjungi tuštybių mugės foną (pvz., facebook), kartais kyla tokių keistų minčių. Na, kad ir apie dvasingumą, tarkime.

Ne tai kad labai jau čia dvasingu patapau, bet noriu savo pasakojimą apie socialines visuomenės klases papildyti dar vienu tos visuomenės skersiniu pjūviu (susakiau ne dvasingai, bet kaip efektingai, ar ne?), nes tuomet aš rašiau apie demokratiją, o dabar šiek tiek apie žmonių kaip homo sapiens lygius.

Dėdulė Zigmas, kuris dr Freud, buvo iš esmės teisus, bet ir jums bet kuris net budulis pasakys ir be The Bloodhound Gang dainos Bad Touch, kad “brangute, savo esmėje mes visi esame primatais“. Esminis instinktas – pasikrušti. Esminiai poreikiai – paėsti ir pamiegoti. Po to pasikrušti. Po to pamiegoti. Paėsti. Pasikrušti. Ir t.t.

Tai viskas, ką jums reikia žinoti apie žmogų kaip žinduolių būrio atstovą.

Šitame pirmame (primatų) būties lygyje gyvena ne tiek ir mažai žmonių, ir jų atstovų apstu žemesnėse visuomenės klasėse, tačiau gali rasti ir aristokratijos tarpe.

O ką sau manot, lordui nereikia paėsti, pamiegoti ir pasikrušti? Vieną čia pas mus pernai žurnalistai pričiupo su dviem prostitutėmis, prisilakusį viskio, su liemenėle ant nuogo kūno ir bėdavojantį, kad per dieną gauna £300, o jos abi jam kainavo tik £200.

Taip, tai buvo Lordų Rūmų parlamento narys nuo vietinės Darbo Partijos, kas savo esme labai nuo Lietuvos nesiskiria. Nors lordų Lietuvoje nerasi, už tai pilna vietinių kniazių, carų ir kitų kunigaikštukų, ar ne? Aristokratija, my ass. Elitas, aha.

Eat. Fuck. Sleep. ©

* * *

Antrasis lygis yra sąlyginai homo sapiens – žmogus mąstantis. Ne tiek protingas, bet kažką jau sau galvoja dėl tų bazinių poreikių ir instinktų.

Paėsti jis jau šiaip sau nenori. Pavalgyti nori. Skaniai.

Žemesnio sluoksnio atstovai nori daug ir riebiai, kad sočiai (juose vis dar tūno primato genai). Kiek prakutę nori pavalgyti gurmaniškai, prabangiai, poniškai (kaip aristokratai, tik ne tie, kur iš Darbo partijos ar socdemai), ir kad gražus selfiukas nusiinstagramintų ar nusifeisbukintų. Estetai gi jei jau, todėl ir siekia daugiau (nes per teliką kažką gražaus ta tema rodė, kaip pas žmones būna). Bandos žmonės žino “kaip reikia“.

Jei primatai laka viską, kas dega, tai čia jau skiria alkoholio rūšis (nors iš vyno, tai kahoras skaniausias, a-ne?).

Tiesa, dažniausiai vis tiek prisilaka finale kaip kiaulės, bet juk taip viskas gražiai prasidėjo! Balius, trali-vali. Girtų trepsėjimai užskaitomi irgi šokiais. Kurie yra toks formalus patelių viliojimo ritualas, nes nebe primatiškai čiumpi už kuodo ir atkruši, ar ne?

Beje, čia seksas jau tampa komplikuotas – kažkaip norisi ne šiaip patelės (skylutės), bet bobos. Na, kad ta, kur ūkyje naudinga, ir kad vaikai ten, na, kaip priklauso. A, šeima vadinasi gi! Moteriai irgi reikia ūkio ir ūkiško vyro, kad būtų. Nes taip reikia: namas, medis, vaikas.

Toks vidurinės visuomenės klasės žemesnis sluoksnis. Baziniai poreikia yra apmąstyti, ne kaip pas gyvuliukus jau.

* * *

Trečiasis sluoksnis yra civilizacinis – čia yra žmogus kūrėjas, kuriantis technologijas.

Beje, nebūtinai visą technologiją nuo iki, bet iš skirtingų technologijų gebantis sukurti išvestinį produktą, nebūtinai technišką, bet galbūt kultūros (estetinį vaizdą, dizainą, interjero jaukumą, stilių, skonį, pojūtį), kulinarijos (ne šiaip paėsti pagaminti ar šašlykus su steikais pačirškinti, o pagaminti ką nors gurmaniško ir sudėtingo, netgi jei tik pagal receptus, o ne “improvizuojant“).

Čia žmogus geria ne dėl apsvaigimo, o dėl kultūrinio ir civilizacinio bendro poreikio – taurės viskio gali užtekti ir vakarui, ir reikia jos ne kiekvienam vakarui, ir ta viskio taurė yra verta tiek, kad kitas tiek už grynus prisipirkęs pigesnio alkoholio nebepajėgtų išgerti.

Seksas? Ne šiaip šeima – partneriai. Netgi jei ne šeima, o tik seksualiniai partneriai, bet – partneriai. Rafinuotas seksas. Nebūtinai 50 atspalvių pagal kokį grėjų ar gėjų, bet čia jau mylimasi – tad meilė atsiranda, ne šiaip lytinis ar dauginimosi poreikiai.

Tai yra vidurinės klasės aukštesnis sluoksnis (nes intelekto ir išsilavinimo tam reikia) ir, aišku, aukštesnioji klasė, apie kurią nelabai ką ir išmanau – ten nebuvau.

* * *

O toliau žmogus materialusis baigiasi, kaip ir baigiasi visas skirstymas žmonių giminės pagal socioekonominius veiksnius ar finansinius rodiklius.

Ir tuomet klausiate: o tai pala-pala, kur dvasingumas?

nun1

 

Pamaldi būtybė iš pinterest.com

O kam jums jis?

Pasiekite trečiąjį lygį – ir turėsite puikiai išvystytą ir sutvarkytą visapusį pasitenkinimą materialiniais civilizacijos pasiekimais. O dėl dvasios – partnerį, kurį mylite ir su kuriuo mylitės. Argi to mažai?

Jei per daug, tai laimę galite rasti bet kuriame iš šių lygių – nelygu išsilavinimo ir suvokimo lygis (vienas gali šlamšti dešreles tiesiai iš pakuotės, kitam reikia jas pavirti, o man nuo pastarojo ir tos šutinamos makulatūros kvapo žiaukčioti norisi, todėl suprantu pirmąjį, kuris ir ryja jas tiesiai iš pakelio šaltas).

O gal manote, kad budulis ir jo varšafkė yra kažkaip nuskriausti ir mažiau laimingi? Jis laimingas, kad jums nereikia snukio malti už tai, kad jo bobą bandote savo intelektualiniais išvedžiojimais nuvilioti, o ir jums gal jo partnerė net nepatraukti seksualiai (ne pagal socioekonominį suformuotą etaloną?).

Gal jūsų naujausia BMW nebedžiugina estetiškai ir technologijos išsemtumo prasme, o jam ir 10 metų senumo bemsas yra laimės šaltinis artimiausiems keletui metų, kol nesupils girtas į kokią stotelę ar pakelės stulpą. Gal jūs sukate galvą, kaip čia tą vieną ar du vaikus žmonėmis padaryti, kiek reikia ne šiaip aprengti, bet ir ugdymui išleisti, o jiedu su savo patele ir be sargio greituką kur vonioje nuo bamblių pasislėpę pavarys, ir paskui galvos, kaip pramaitinti (valstybė pašalpą duos, galūgale).

Šiaip įdomiausia, kad organizuota religija išties yra tapusi visai gyva tradicija. Taip, kunigai gali juokauti, kada po krikšto šiems atneša dar ir zodiako ženklo pakabukus šventinti, ar kad bažnyčios durys negali užsidaryti per Velykas, kai net sekmadieniais apstu tuščių suolų.

Svarbu poterius moka. Vaikus paruošti Pirmai Komunijai? Užsirašome zakrastijoje. Sutvirtinimo sakramentui? Kaip tai kam to reikia?! Santuokos sakramento nori – marš Sutvirtinimo! Užsirašome klebonijoje.

O, tiesa, kursai jaunavedžiams prieš tai. Kursai sutuoktiniams. Kursai tėvams apie vaikus. Ir t.t. Kaip tai nereikia? Vyskupas per kardinolą nurodo – pri-va-lo-mai. Ne, negalima “tiesiog čia pasirašyti“. Ne, jau dviejų valandų, užrašius keturias, nepakaks. Laikas – pinigai. Gyventi tai juk reikia.

Vėl paklausite, o tai kur čia dvasingumas? Ir kodėl kritikuoju.

Nekritikuoju, o tik konstatuoju. Klausimas yra ne tame, ar Dievas yra, bet ar jo tau reikia – taip pasakė paauglystėje mano vaikystės draugas Deivis (vardas tinka, aha). Ir jis velniškai (sic!) teisus.

Aš nežinau, kas yra dvasingumas. Aš nesu dvasingas žmogus. Aš tik žinau, kad žmogus yra kiek daugiau, nei tie trys išsivystymo lygiai ir tų poreikių bei instinktų realizavimo lygiai.

Kad, jeigu norite, žmogus yra siela, kuri yra kūne, o ne kūnas su siela. Skirtumas esminis – bandymai kūną padaryti gyvu be sielos iki šiol yra bergždi, nors žmogus ilgus metus gali vegetuoti komoje palaikomas aparatūros, o atkurti išvis pačią sielą, “kurios nėra“, bet be kūno yra per sunkus netgi žmogui-kūrėjui uždavinys.

Ir kad yra materialusis arba fizinis pasaulis, ir yra metafizinis.

Ir į pastarąjį bandymai prisibelsti ritualais ir religijomis nebūtinai yra vaisingi, tačiau metodikų visose religijose rasi ir sėkmingų. Ne tų metodikų paieška skirtingose religijose dera užsiimti, o savo tradicijos religijoje rasti gilesnius klodus (a propos, mano krikščionybės suvokimas yra per dzenbudizmą – kaip jums tai?).

Kur irgi, matyt, yra savotiški lygiai, kaip ir anie trys išvardinti aukščiau.

Ir kur pirmame, ko gero, užtenka susirinkti visus privalomus sakramentus, kartą per metus prieiti išpažinties, papasninkauti triskart per metus (vieną iš jų prisiryjant ne mėsos, bet bent jau tuzino patiekalų, aha), nueiti kartą per metus į bažnyčią su visais (ne vien per Velykas buvai – o, tai tu išvis gal koks davatka?!), ir mokėti poterius (jei pamirši, tai bažnyčioje rasi dažniausiai atspausdinta – technologijų amžius) bei žegnotis.

Nors galima nors kasdien melstis ir į bažnyčią vaikščioti ir likti tame pačiame dvasingumo paviršutiniškame lygyje. Ne, blogiau tikrai nebus. Gal tokių išties yra Dangus, kaip ir sakoma? Nebuvau ten, negaliu nei paneigti, nei patvirtinti.

Nes jei eini į pamaldas patyliukais dėl kokios gražios choristės ir jos nuostabaus biusto balso, tai formaliai kaip ir ne apie dvasingumą čia kalba, tiesa?

Reklama
Standartinis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s