Užjūris

Skausmo klinika

Įprastai žmogus nejaučia nuolatinio ir nepakeliamo skausmo.

Tai yra gerai. Visus kitus laikinus ir vienkartinius skausmus galima blokuoti nors ir vaistais, o po to gyventi toliau pasišvilpaujant.

Toks žmogus gali tik suprasti protu arba užjausti empatiškai (svetimo skausmo nebūna, sako) kitų žmogų, kuris kenčia nuolatinį fizinį skausmą. Tokį skausmą, kada leidžiami stiprūs ir jau narkotiniai nuskausminamieji (morfijus), ir kada norisi tiesiog nors kartą ramiai ir be skausmo išsimiegoti.

Nesvarbu kokia kaina. Tiesiog pailsėti nuo to fizinio ir kūną žudančio visaapimančio skausmo.

Šiuolaikinė medicina gali tiek apmalšinti tokį skausmą, bet laikinai, tiek ir pratęsti kitaip numirsiančio žmogaus agoniją. Labai dažnai žmogus vis tiek miršta (deja, tokie skausmai yra ne šiaip negalavimų pranašai), nors ir kabinasi visomis išgalėmis į gyvenimą (ir tai nereiškia, kad jis to neturi daryti!). Va dėl šitos valios ir stengiamasi pratęsti jo egzistavimą, nors tai ir reikš tęsti gyvenimą nuolatiniame fiziniame skausme, kad ir apmalšintame.

Jūs galite kiek norite diskutuoti apie eutanaziją. Bet nei vienas nesate pajėgus priimti sprendimą nužudyti artimą žmogų, kuris kabinasi į gyvenimą instinkto lygyje.

Medikai to sprendimo irgi nepriims – jų pareiga yra palaikyti gyvybę visomis prieinamomis medicinai priemonėmis, ir visi tie svarstymai apie eutanaziją iš esmės yra bandymas atsakomybę dar už kito žmogaus mirtį, ne tik jo gyvybę, perkelti tiems, kurie gelbsti gyvybes, o ne jas atima. Manote, kodėl tiek daug ginekologų ir akušerių atsisako daryti abortus?

Nes bent čia eutanaziją visuomenė įteisinusi ir tarsi prievolę primetusi medikui, kuri prieštarauja ne tik Hipokrato priesaikai, bet ir jo, kaip profesionalo, prigimčiai. Nors artimiesiems būtų taip patogu – medikai, ne artimieji, nusprendė, kad stengtis jiems neverta, tai jie “žino geriau“ (šiaip smalsu, kaip čia kyšiai veiktų Lietuvoje – duodi kyšį, kad nuspręstų, ar tiesiog sutaupai, kad nuspręstų?).

* * *

Ir yra dar vienas skausmas, kuris vadinasi dvasiniu skausmu. Kada ir kūnas gali būti visiškai sveikas (tiesa, tai yra labai sąlyginis ir gana laikinas dalykas – dvasinis skausmas labai greitai ims naikinti ir fizinę sveikatą), o žmogus kenčia nežmoniškus skausmus, kuriuos tie patys medikai link įvardinti psichosomatiniais, nes pasakymas, kad skauda širdį, iš esmės lengvai paneigiamas bet kurio kardiologo, nes nėra ten kam skaudėti.

Bet juk skauda. Kitąkart taip nežmoniškai, kad dvasinius skausmus kenčiantis žmogus renkasi arba save naikinti palaipsniui, arba iškart – savižudybę (savi-eutanaziją?).

Esu jau keletą kartų ir čia rašęs apie tai: čia ir čia – ir manau, kad temos dar nebaigiu.

Tiesiog per daug Lietuvoje žudomasi, nemanote?

Ir neviauksėkite čia man refleksiškai dabar apie alkoholizmą – eilinį kartą supainiojat priežastis su pasekmėmis ir lendate su savo šventeiviškumu, kai alkoholizmas dažnai yra lėto žudymosi metodas ir savidestrukcinis antidepresantas (nors ir yra depresantas per se, tai galite vadinti analgetiku).

Ir niekas nemato priežasčių, kodėl taip įvyksta.

To netgi nesupranta tie, kurie kenčia nežmonišką fizinį skausmą (jį galima nesunkiai įrodyti medicinos tyrimais – tarkime, išplitusiomis metastazėmis) ir kabinasi iš paskutiniųjų į gyvenimą: juk kaip galima atimti sau gyvybę, kai esi visiškai sveikas???

Galima. Nes žmogus nėra organizmas. Žmogus yra siela kūne.

Dar kartą: tai yra siela, kuri yra kūne.

Sveikame kūne – sveika siela yra paprastai sveikos sielos išdava, o ne siela, suprask, sveika, kai ir kūnas sveikas. Tai tik sveika siela verčia kūną sportuoti ir sveikatintis, ir dar truputį sunegalavusi siela liepia savo (tavo!) subinei keltis ir traukti prasiblaškyti arba bėgti krosą. Nesveika gi siela nepajėgi netgi sveikiausio kūno atkelti iš apatijos.

Kitiems, aišku, taigi sielos nėra išvis. Na taip – juk negali jos išmatuoti, pamatuoti ir kažkaip moksliškai prietaisais parodyti jos egzistavimo, tai, suprask, jos ir nėra. Tik va kad ir laiko negali pamatuoti – laikrodis gi realiai nieko nematuoja, o tik atskaito laiko sutartinius laiko vienetus (netgi atominis laikrodis yra sutarimo reikalas, susietas su tuo mechanizmu su rodyklėmis, kuris gali absoliučiai jokio laiko neskaičiuoti, kada suges).

Nors laiko poveikį jaučiame visi, nepaisant to, kad laikrodžiai nieko nematuoja, o tik nurodo ar parodo. Kaip ir sielos buvimą jums bet kas patvirtins, kas išties patiria sielos skausmus, nors gal ir sako, kad “skauda širdį“, tiesa?

* * *

Dar bėda, kad sielą netgi atsidalino tarpusavyje dvasininkai ir medikai.

Apie dvasinį sielos pasaulį ir kur ji keliaus kūnui numirus kalba religijos, kunigai, guru ir visokie sektantai bei tikėjimo ar parareliginio pakoučinimo šarlatanai – nelygu marketingo poreikis dvasinio nušvitimo ar ramybės ieškantiems, o gal ir susiduriantiems su visiems gyviems organizmams būdinga fizinio kūno mirties baime.

Tai jei dalį iš to žmogaus organizmo gali išgelbėti (bent jau sielą, kada kūnas neišvengiamai mirs), tai galima labai neblogą paguodos industriją pastatyti. Ir kuo daugiau sielos skausmo aplink ir jis ignoruojamas – tuo pelningesnis verslas gaunasi.

O dvasines ligas diagnozuoja ir ima gydyti psichoterapeutai, psichiatrai (šie dar ir protines negalias bei nukrypimus – matote, ne tik nuo sielos atskyrė dvasią, bet jau ir protą) ar psichologai su visa govėda “populiariosios psichologijos“ (ar tiksliau – masinės primityviosios) koučerių, sėkmės mokytojų ir kitokių parapsichologų bei optimizmą sukeliančių šarlatanų.

Tiesą sakant, abi nuo sielos atidalintos sferos dabar jau turi visą ne mažesnę net ne vien paguodos, o korekcijų (religijos tam turi moralės ir etikos kodeksus), motyvacijų, sielos gyvybinių funkcijų palaikymo, naujojo aš kūrimo ir t.p. industriją, kuri puikiai dera su aukščiau minėta. Paprastai netgi pacientai/klientai yra tie patys, tik vienus apkoučina vieni, o po to perima jau kiti.

Gali nueiti į gym kūną pasitobulinti ir spa jį (kaip ir sielą?) pamaloninti netgi būdamas visiškai fiziškai sveikas žmogus, gali ir pasimotyvuoti kokiame koučingo guru seminare, po to nusipirkti raudoną piniginę arba visą žalią pinigų medį, sėkmę nešantį talismaną ar zodiakinį totemą, gali skrupulingai vykdyti finansinio 101 praturtėjimo metodiką step-by-step, nors gali ir šiaip melstis be jokio aukščiausių galių užsakymo skyriaus apsunkinimo savo materialiais troškimais, o gali ir save kasryt įtikinėti prieš veidrodį, koks esi šaunus ir kaip tuoj visą pasaulį iškruši pralobsi.

– Makaule, ką mes šiandien veiksim?
– Kaip ir kasdien, bandysime užkariauti pasaulį, Pinki!

(iš “Pinky and The Brain“ – dviejų laboratorijos peliukų animacinio)

Žinote, netgi organizuotos religijos kulto tarnai nuo Evangelijų parašymo laikų jau išmoko gražiai nukreipti “demonų apsėstuosius“ pas galvos daktarus, suprasdami, kad kas ciesoriaus – tas ne sinagogos. Svarbu, kad sielos (sic!) kančias kenčiantis nesugalvotų kūno nužudyti (lol), prieš tai jo su visa siela nenunešęs į psicho-medikų rankas. Tie juk profesionalai (sic!), ir jau žinos, ką daryti. Amen.

Ir netiesa, kad kas nenužudo, padaro mus stipresniais.

Kas nenužudo, nors gali, tas išties suluošina. Kaip suluošina kūnus, taip ir gali suluošinti sielas. Jei sielos nesuluošino, ji ras išeitį kaip toliau gyventi ir prie suluošinti kūno – apstu motyvuojančių pavyzdžių aplink, kada neįgalūs žmonės nepasiduoda ir dar įkvepia kitus, sveikesnius kūnu už save.

Bet jei va suluošino, ne šiaip tik sužeidė, sielą… You’re done, baby.

Neradusi ne šiaip medikų ar dvasininkų pagalbos, o tiesiog kitos sielos ištiestos rankos (jei efemerinius ir metafizinius dalykus galima apibrėžti kūno žodžiais), tokia siela niekada neatsities. O dažnai ir užbaigs savo kūniškos buveinės kelionę šiame pasaulyje. Kaip ir kūno gyvybės palaikymo atveju, šiuolaikinė medicina pajėgi pratęsti ir sielos agoniją. Bet tik tiek – pratęsti agoniją.

Todėl nestebina, kad kartą bandę žudytis tą vėliau pakartoja. Sėkmingiau, jei tai galima laikyti išvis sėkme.

Ir ne, jie nėra nevykėliai.

Nevykėliai yra tie, kurie nesuprato, kas yra išties sielos skausmas. Siela paprastai šaukia taip garsiai, kad jei būtum ne kūnas su siela, o bet vis tik siela kūne, tai apkurstum nuo to šauksmo. Apie tai kartais kalba kokie nors Tibeto dalai lamos, o tu su visa govėda apsitorčinusių hipsteriukų kartu irgi galvoji: ah, kaip gražiai ir vaizdingai šitas plikis spalvotose paklodėse postringauja! Ommmmm…

munkas

Edvard Munch “Šauksmas“ (iš skrastas.lt)

Nes norint girdėti kitos sielos skausmo šauksmą, reikia visų pirma išmokti klausytis.

Bet kaip nepatyrę beprotiško nuolatinio fizinio skausmo nesupras (kai mane išvežė “greitoji“ po to, kai nuo skausmo netekau sąmonės ir atsibudau žiūrėdamas į keistai sueinančias grindų ir sienų plyteles, tai ne vienas karate treniruočių kolega iki šiol yra įsitikinęs, kad mečiau treniruotes dėl tingulio, motyvacijos stokos ar kad atsibodo – aha, kada iki tol kone 20 metų karate ir kovos menų studijų stažą turi, tai čia va būtent tos priežastys!), taip ir nepatyrę dvasinio skausmo negirdės ir kito sielos šauksmo.

Muzikinę klausą juk irgi ugdyti reikia, niekam mocartizmai nenukrito tep sau ir savaime.

Ir matyt, Lietuva nėra dvasiškai jauki šalis gyventi, kad tiek nusižudo?

Ir labai daug joje dvasiškai kurčių.

Reklama
Standartinis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s