Užjūris

Jau ketvirtis amžiaus

1991 metų sausio 13-oji įsirėžė į šiuolaikinės lietuvių tautos atmintį kaip aiški takoskyra: mes ir jie, kurie anuomet pagal SSRS televiziją buvo “savi“ – savi okupantams.

Išties, nelabai ką herojiško galiu atsakyti į klausimą, kur aš buvau 1991 metų sausio 13 dieną. Atsakyti, kur galėjau būti, man asmeniškai labai paprasta, nes jau per Pučą buvau prie Parlamento, o po to ir jame savanoriu gynėju, kol mes išties laimėjom.

O anuomet per Sausio 13-ąją aš dar buvau Komi ASSR – maždaug 300 kilometrų iki poliarinio rato, kas netrukdė matyti Šiaurės pašvaistę, taigą be pradžios iš kairės ir be galo iš dešinės, būti graužiamam uodų vasarą (penkiems metams imunitetas – realiai po to nepastebėdavau nei vieno Lietuvoje!), klampoti sniege iki juosmens (mažiukai jame tiesiog skendo – ypač, jei į kokią duobę užtaikydavo), spangti nuo poliarinės baltos nakties vasarą ar juodos dienos žiemą, leipti nuo +35-40C karščio vasarą ir patirti, kas yra -47C.

Komi – stebuklų šalis, kaip sakydavome. Beje, rusų dainininkas Valerijus Leontjevas yra komiakas, ir Komi gerbiamas labiau nei Arvydas Sabonis pas mus.

Ačiū tau už tą ekskursiją iš Maskvos, seržante Irmantai Barkauskai iš Mokolų kaimo, Draugystės g. 21 – sovietmečio koloborantai turi vardus ir adresus, žinote. Ir jei jie įsidarbina mentūroje, negali jiems paprastai grįžęs namo bent snukį išmalti, nes juos saugo uniforma. Bet net Nepriklausomos Lietuvos pareigūno uniforma menkystos, kuris pavogė mano dantų šepetuką, šūdinos esmės nepakeičia.

(komentaruose mane informavo, kad karma is a bitch ir Irmantas yra 22 metus kaip velionis jau – turėčiau gal kaip ir džiaugtis, bet liūdna pasidarė, ir tiek)

Ganėtinai mišrioje (citatos pradžia!) “pochujistų, karatistų ir razpyzdiajų“ (citatos pabaiga) kompanijoje mes kariavom kiekvienas savo karus, sėkmingai griaudami sovietinės armijos drausmę ir kovinę dvasią dėl asmeninių paskatų:

  • aš – razpyzdiajus politiniams klausimams, galintis pagrįsti bet kokį bullshit bet kokiu absurdišku klausimu, ir privesti prasmingiausią veiklą iki absurdo vien iš vidinio dvasinio polėkio;
  • Giedrius iš Kazlų Rūdos, neištariama rusams pavarde ir visišku užkalimu ant Sovietijos, prie Kremliaus jau dembelyje ėjęs mušti milicininko, kuris mojavo KGB karininko pažymėjimu;
  • fotografas ir kovinių scenų choreografas Sania Karter iš Čerepovieco, padovanojęs man savo parašyto kung-fu nuotykinio romano Long Snake rankraštį (sakiau, kad jį iliustruosiu, bet taip rankos ir nepriėjo);
  • jaunesnysis seržantas arba, kaip juokavome, dvigubas jefreitorius Igor Ferko, pravarde Gogayama, ukrainiečio tėvo ir motinos latvės antitarybinis produktas, žlugdęs ne tik savo vadovaujamo būrio kareivių tarpe sovietinį referendumą dėl Konstitucijos savo agitacijomis;
  • plovo ir taiklių pastabų meistras korėjietis Vitalij Šagaj (dieve, kokios jo rankos sparinge greitos!), kurio brolis Taškente organizavo vieną pirmųjų Sovdepijoje taekwondo pasirodymą su rinktine iš Korėjos;
  • Saša Ivanov iš Donecko, pravarde Pyzdiukas (dėl ūgio), kairiakojis Kyokushinkai karateka;
  • Vitalij Salichov iš Kazanės, ne tik mergoms gitara skambinantis nešvankias dainas apie linksmakočio nuotykius, bet turintis ne mažiau patirties ir iš “kazaniškų kontorų“ (taip vadinti organizuoto nusikaltimo gatvės gaujų susivienijimai).

Zampolitą (taip vadinamas už ideologinį karių smegenų krušimą karininkas) aš įvardinau dūchu, nes buvo tik ką po savo karininkų (nors kadriniai karininkai politines karo mokyklas už rimtas nelaikė irgi) mokyklos, todėl aš realioje karinėje tarnyboje tarnavau ilgiau ir buvau jau “senis“. Toks požiūris ir buvo: jis ieškojo progos prikibti, o aš jį, kaip dabar sakoma, patrolinti – nes kuopos vadas kapitonas Soima buvo karate lobistas, ir puoselėjo viltis, kad jo sūnų mokysiu karate (o aš ciniškai naudojausi proga nusiplauti nuo tarnybos, o mano šaika naudojosi proga dėl mano progos).

Beje, ne legenda, o faktas, kad vieną senį kuopos vadas, buvęs kažkokios apygardos VDV (oro desanto) rukopaškės čempionas, iš savo kabineto išspyrė yoko-geri spyriu su visomis durimis, išlindęs į koridorių ir užrikęs:

– Viršila, kodėl mano kabineto durys voliojasi?! (necenzūriniai jungtukai praleisti)

O tą vakarą zampolitas mus prieš vakarienę suvarė visus (ir mūsų šaika nusiplauti nespėjo) žiūrėti TV. Jo Češyro katuko šypsenėlė slėpė pasitenkinimą, kad kažkas šįkart agitacinį politkrušystės darbą atliks geriau, nei jis, paprastai pertraukiamas mūsų pašaipių replikų.

Įjungė TV. Prasidėjo A. Nevzorovo mėšlafilmiai “Bokštas“ ir “Savi“…

Nelabai pamenu, kuriuo momentu aš jau nebenusėdėjau.

Pašokau.

Kažką rėkiau, ką galvoju apie visą šauniąją imperiją ir jų kariuomenę bendrai bei zampolitą ir gal jo penkias protėvių kartas konkrečiai. Nenoriminė leksika, manau, kalbą darė sklandesnę ir giliau smingančią į paprasto sovietų kareivio jei ne širdį, tai nubukintą makaulę.

Žodis pohuj – ne visai tiksliai nusakytų mano būseną, o afektas – per daug mediciniškai skamba. Ir jei iki tol juokavau zampolitui į tojo virkavimus, kodėl va būtent karybos dalykai man sekasi puikiai ir jais domiuosi, bet turiu problemų dėl drausmės, kad, žinote, drauge leitenante, man dar su jumis grįžus kariauti reiks, tai šįkart iš tiesų karas su jais prasidėjo man čia ir dabar.

Rusai draugai nuščiuvo. Pažinojo mane (juk 24 val. per parą trynėmis kartu – nelabai teapsimetinėsi, koks esi iš tiesų), todėl suprato, manau, kad kažkas jau “tautų šeimoje“ peržengta. Ir mano užsispyrimas nedainuoti kuopos žygio dainoje “Rossija – rodina moja“ (šiknon ji man tėvynė!), buvo ne šiaip “labuso fašizmas“.

Ištempė mane pas kuopos vadą į to kabinetą, nes tik jis turėjo visą valdžią kuopoje. Seansas buvo sužlugdytas, visi išsiskirstė taip ir nebaigę žiūrėti nevzorovščinos. Tą aš suvokiau jau vėliau, kai adrenalinas atslūgo, bet už tai užplūdo pikdžiuga, kad rėkiau ne veltui.

Kuopos vado kabinete kalbėjomės iki vakarienės. Ir per ją (blemba, likau neėdęs – dabar kaip koks disidentas esu). Ir po jos. Ir per vakarinį patikrinimą, hoholui viršilos pavaduotojui žybsint piktai akimis į mane (vat pasakykite dar, kad visiems ukrainiečiams “Slava Ukrainie – Herojam slava!“, aha), kai kuopos vadas įsakė patikrą daryti be jo ir… be manęs. Už presuoto kartono durų aiškiai girdėjosi patikrinimo metu viršilos pavaduotojo demonstratyviai tariama mano pavardė – šyptelėjęs kuopos vadui atsakiau “ja“ (rus. aš), kas jį irgi pralinksmino.

Ir visi ėjo miegoti, o aš dar kalbėjausi. Ir kalbėjausi.

Nuėjau miegoti tik prieš vidurnaktį, kai iš štabo pavietė kuopos vadą atvykti. Tad nieko disidentiško ir didvyriško neįvyko, niekas manęs į jokią haupt-vachtą už ne šiaip chuliganizmą, o “tėvynės išdavimą“ nesodino, ir jokių nuobaudų negavau. Gavau pagal pareigas savotišką paaukštinimą, ir buvau kažkaip atlaisvintas nuo pareigos mokyti jo sūnų, kas iš tiesų suteikė man daugiau laisvo laiko.

O zampolitas ėmė vesti savo “paskaitas“ labai politkorektiškai – gal ne tiek, kad buvau fošystas, bet laikė po to psichu.

Šiaip radau tupykloje kažkokį mokslo-populiarinimo žurnalą, kurį prieš panaudodamas vietoje tualetinio popieriaus (šis buvęs deficitu visoje šalyje, todėl sovietukai buvo labiausiai skaitanti pasaulyje tauta, o mes labai mėgome pakeliui nugriebti statutus, kurių lapo formatas buvo kaip tik tinkamo dydžio – viršila paskui tuščius viršelius stende pakeisdavo nauju egzemplioriu), dar paskaičiau, o ten buvo Nostradamuso pranašystė, kad blogio imperija žlugus. Aišku, niekas tekste netaikė SSRS, kažkaip išvedžiojo, kad čia gal JAV ar dar kažkas (nepamenu), kai aš greitai paskaičiavau, ir man pagal metus gavosi akurat po Spalio revoliucijos 1991-ieji. Todėl aš zampolitui sakydavau, kad SSRS neliks, kai aš į dembelį išeisiu. Netikėjo. O be reikalo.

arvydo-anusausko-nuotr-66063112

Arvydo Anušausko nuotrauka iš Delfi

O paskui pasikeitė mūsų kuopos ir bataliono vadai. Pagal šlykštumą – į blogąją pusę (jei šlykštumas buvo matuojamas štabo viršininku majoru Boroninu, tai naujas bataliono vadas buvo belenkiek boroninų, nes ir pastarasis net pasirodė vienu metu mielas žmogėnas, kol jo neiškrušo už šitą “gerumą“ naujasis kombatas – bataliono vadas).

Mes gi gavome vyr. leitenantą Avotiną (o kapitoną Soimą paskyrė Maskvoje vadovauti kuopai, iš kurios aukščiau minėtas mokoliškis išrašė man siuntimą į Šiaurę), kurį greitai seniai pervadino pagal pavardę Bliuvotinu (rus. Vėmalu). Šis man nekart grasino, kad paleis paskutine partija į dembelį (rus. DMB – demobilizacija), o aš savo ironiška šypsena ir pašaipiai kaip Šveikas atšaudavau pagal statutą:

– Tikrai taip, paskutine partija, drauge vyr. leitenante!

Paleido birželio 1 dieną – šeštadienį, ir tai buvo pirmas kartas istorijoje, kai ką nors paleido štabo laisvadienį, bet štabo viršininko pavaduotojas, tvarkantis dokumentus, tiesiog buvo batalione budintis karininkas, tai sutvarkė iš neturėjimo ką veikti. Pametė ir mano VLKSM komjaunuolio įskaitos kortelę, labai nustebęs, kad aš juo formaliai buvau, nes nuolat gaudavau nuobaudas už ženkliuko nenešiojimą.

Domitės, ar būčiau galėjęs pabėgti ir grįžti į Lietuvą?

Abejoju – jau pakeliui kiekvienoje stotyje įlipdavo VV (vidaus dalinių) konvojus su šunimis ir tikrino dokumentus, o kito kelio, kaip geležinkeliu arba oru, iš ten nėra, juolab, žiemą ir prekiniais vagonais negrįši, nes mirtinai sušalsi. Laiškas iš namų po dviejų savaičių nuramino, kad situacija “normalizavosi“ ir, kaip žinodama, mama parašė, kad nesugalvočiau bėgti ar daryti kvailysčių. Reikėjo tad klausyti mamos (ar ne?) ir laukti DMB, o ne AWOL.

O sekančią dieną po Medininkų aš įstojau į SKAT. Bet tai – kita istorija.

* * *

O čia dar papildoma iliustracija iš Delfi, kurioje mano bendraklasis Giedrius Tamulevičius, džk Penketas, kuris dabar irgi gyvena Londone – kadangi visada turėjo problemų mokykloje kaip antitarybinis, tai nestebina ir jo atsidūrimas per Sausio 13 ten, kur ir turėjo būti:

5tas

Na, bent kažkas išties gynė, o ne čebatuose politrukus trolino.

Reklama
Standartinis

4 thoughts on “Jau ketvirtis amžiaus

  1. vaizdas ir garsas parašė:

    Tai, berods, neilgai Nepriklausomai ir betarnavo buvęs vyr. leitenantas:

    [html]http://promemoriam.policija.lt/index.php/19912000/5-4/41-irmantas.html[/html]

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s