Knygos, Marinistika

Žalgiris?

Rašiau prieš dvejus metus, tai verta palyti ant Žalgirio parado vėl.

Žalgiris, ir būtent taip išsivertėm 1410 metų liepos 15 dienos mūšį tarp Tanenbergo ir Griunvaldo Prūsijoje, yra vienas stipriausių prekinių ženklų Lietuvoje per visą sovietmetį ir iki šiol: jei tik kokio patriotiško pavadinimo prireikia – taip ir Žalgiris, jei ne Vytautas. Lituanica gerokai atsilieka, nepaisant oro linijų ar degtinių.

Kas tas Žalgiris, paprastai užsieniečiai sunkiai suvokia, nors koks gamintojas netgi ir pagudrautų, sudurtinį žodį išskirdamas į girią ir žalią. Na, žalias miškas, ir ką? ©

Lenkai skaitę savo Šapoką, vardu Dlugošas, be abejo, mūšį žino – tik ne Zelionoliasu, o Griunvaldu, ir tai, kad ten dabar Lenkija, jiems originalas geriau tinka, nes, suprask, nuėjom ir į kaulus davėm, ir net aišku kam.

Be abejo, tuo mūšiu jie didžiuojasi pagrįstai ne vien pagal lenkų kibuco supračių: vis tik Ordinas gerokai jų geopolitikoje tuomet nervus gadino, tai susimetė per karaliaus “švogerizmus“ su anais kailiniuotais laukiniais iš miškų, ginkluotais kuokomis (anot Dlugošo) ir nuėjo razborkių pas šarvuotus tarakonus daryti. Kas Lietuvai iš to, kuomet po krikšto Lietuva nebe “atversdinėta į teisingą tikėjimą“, o Trakuose saloje valdovui rezidenciją statė mūrininkas (dabar sakytume – architektas) iš Ordino sostinės pagal tos sostinės pilies pavyzdį?

Vokiečiai, kurie tuomet gavo į kaulus (ir kurie gali pasakyti, kad ten net ne vokiečiai, o teutonai, kurie dar vėliau virto į prūsokus, ir iš viso ilgas virsmas ten į vokiečius dar per šimtmečius vykęs), žino Tanenbergą. Bet metai visai kiti – 1914-ieji, kuomet jie rusų veržimąsį į Rytprūsius ten užkirto.

Šitas Griunvaldo mūšis jiems nei kelia nacionalinį kompleksą ar kokią gėdą, nei ten kažkaip liūdesiu kamuoja. Galop, nudaigioję visą Ordino vadovybę ir perėmę jų reketo infrastruktūrą (vadinamą pilių ir komtūrų sistema), ne ką sąjungininkai tepešė, nes per metus visi nugalėtojai į namus išsivaikščiojo. Tiesa, ekonomiškai Ordiną dėl kontribucijų pasekoje sužlugdė (teko dar porą žalgiriukų pakeliui pakariauti) – bent jau šis planas išdegė geriau, nei prancūzams su vokiečiais po Pirmojo Pasaulinio.

Didžiausias Europos mūšis viduramžiuose neturi jokių asocijacijų ir kitų europiečių makaulėse – jie iš Šimtamečio karo privardintų gal tuziną “didžiausių“.

Bet aš ne veltui paminėjau sovietmetį – būtent sovietai pasistengė lietuvių tautai rasti iš praeities einantį pasididžiavimą, kuris atitiko jų ideologijos strateginius tikslus: čia ir “vokiškieji okupantai“ (aktuali tema po karo šalyje-nugalėtojoje), čia ir trys Smolensko pulkai (suprask, rusai, nors ten tokie ir tebuvo rusai, kai šis miestas buvo vartais į LDK ir didelis Maskovijos galvos skausmas karuose prieš LDK), kurie atlaikė vokiečių spaudimą (ciniškai žiūrint, antrarūšiai kariai, kurių mūšio vadams sutartinai nebuvo gaila paaukoti kaip “patrankų mėsą“ – netgi ir be tautinių gliukų, nes, turėkite omeny, kad generalisimusas Jogaila buvo toks “čistokrovnas lietuvis“, kuris lenkų karalius, o jo motina bei močiutė abi jei ne rašė, tai kalbėjo gimtąja kalba, kuri dabar užrašoma kvadratinėmis raidėmis), čia ir būtinybė “atlietuvinti“ nuo lenkų Griunvaldą į Žalgirį.

Tik va sovietiai totorius pamiršo – mat su jų didžiarusiška istorijos propaganda kirtosi (mongolų-totorių jungas ir visos patarlės apie šiuos blogiukus), o juk totorius sąjungininkai išnaudojo daug svarbesniam manevrui (ištąsyti neįveikiamą vokiečių “kiaulę“ – pleištą), nei kad rusus pagal iki šiol “obosramsia, no nie sdamsia“ vykdomą karybą. Po to, aišku, gerai apmokyti lenkų ir lietuvių profesionalai (team work!) iš šonų subirbino pakrikusius vakariečių profus, dėl to meto netobulos komunikacijos nebeišnaudojusių to, ką pritaikė ant jų sąjungininkai (genialu, kas paprasta?).

Šiukštu gi sovietmečiu buvo prisiminti Oršos mūšį, per kurį Ostrogiškis lupo rusus! Beje, Ostra Brama – Aštrieji vartai, vadinami Aušros, yra, pagal vieną iš teiginių, pragmatiškų vilniečių perdaryti į miesto vartus, kuomet Vilnių siena apjuosė, iš šio karvedžio vardo triumfo arkos, pastatytos po šio mūšio (kadangi iki tol ir po to tokių arkų niekas nestatė, tai šio mūšio reikšmę, matyt, sunku pervertinti). Įsižiūrėkite gerai – visa struktūra iki šiol išlikusi, o kodėl toks pavadinimas prigijęs, tai Abiejų Tautų Respublikos tautos iki šiol nesutarė, kaip ir to, kaip Aštrieji (Ostro-) tapo Aušra.

Nors galėjo minėti, bet sovietmečiu, matai, buvo nekomilfo minėti didžiojo brolio lupimo faktą. O va Batka savo šviežiai keptiems karininkams antpečius dalina būtent per Oršos mūšio metines – kas atrodo gana ironiška, ar ne?

Kirkholmo mūšis prieš švedus irgi pamirštas, o juk ten – iš tiesų būta neeilinės pergalės! Karlomachija – poema lotynų kalba, išplatinta kaip ATR ir konkrečiai LDK karvedžių talento išaukštinimo PR žinutė. Dabar šis mūšis irgi ne komilfo: ir dėl noro gyventi kaip Švedijoje, ir dėl iš esmės švediškos bankų sistemos, ir dėl dar visokių kairuoliškų gliukų. Švedai dabar “geriečiai“, tai kaip čia taip?… Žiū, dar IKEA nebus atidaryta!

Apie Griunvaldą-Tanenbergą reikalo plėstis nebuvo tuomet (nors italė Bona Sforca ir išaukštino Vytautą, vardu Aleksandras), nėra ir dabar – turime filmą apie vienos prūsų genties partizaną Herkų Mantą, bet neturime apie, neva, svarbiausią Lietuvos mūšį. Tada rusai, beje, irgi leido tik šitą statyti – nes gi vėl tuos vokiečių okupantus mušė. Savotiškai, tiesa, ir skiepino lietuviui nepilnavertiškumo kompleksą, kad prūsas sukilti prieš teutoną gali, bet lietuviui prieš sovietą gi nevalia. O lietuviai žiūrėjo ir paslapčiomis kaifavo – na, nors ir Ezopo kalba, suprask, bet vis “ir tuomet mes buvome disidentai“.

Tad man šitas reivas dėl Žalgirio yra toks savotiškai hipokriziškas, kaip ir iš sovietmečio einanti ta liaudies kultūra (nepamirškite saviveiklos, kultūrnamio ir panašiu renginių), pagonybės reanimacija, ar teiginiai, kad negali būti ideologinio meno, net jei jis darytas pagal ideologinį užsakymą (pvz. bronziniai balvonai ant Žaliojo tilto).

Jei manote, kad aš nuvertinu Žalgirio reikšmę, tai štai jums kad ir šis dokumentas – Lietuvos karo laivyno (ir karo laivo “Prezidentas Smetona“) vadas kpt.-ltn. Povilas Julius Labanauskas rašo vadovybei po Liaudies Seimo jau pasiūlymus, kaip derėtų laivą pervadinti, nes “Prezidentas“ yra nelietuviškas žodis ir skamba keistai:

labanausko-raportas

Jam Kirkholmas (pastebiu, kad ne Salaspilis, bet Griunvaldas jau išverstas) yra svarbiau už Žalgirį.

Nieko, prie Sniečkaus ir kitų patriotinių kompartinių bonzų po truputį Žalgiris taps tautų draugystės (fricai domėn neimami), o ne tautų mūšiu prie Tanenbergo. Tarpukariu labai Griunvaldas nereklamuotas irgi – suprantama, gi lenkas buvo priešas, o ne sąjungininkas…

Tai gal ačiū rusams, kad su lenku per Žalgirį sutaikė? Aišku, vis tiek savo kuoliukus atsismaigstėm: lenkams – Griunvaldas, o mums – Žalgiris.

Gana ironiška, kad Trakų Salos pilis atstatyta kompartijos sekretoriaus A. Sniečkaus, o Vilniaus Valdovų rūmai – jo pasekėjo A. Brazausko iniciatyva (matyt, todėl, kad buduliai rėktų apie lėšų švaistymą, jei tą darytų kokie dešinieji, bet jie patiria ekstazę, kai jų lėšas švaisto muliažams partijos, kurios deklaruoja rūpestį paprastu žmogumi; beje, Trakų pilis seniai atsipirko – be jos Trakai merdėtų kaip visiškas turizmo užkampis tarsi Medininkai, ir joks UNESCO statusas nepadėtų, jei pažiūrėtumėt į Kernavę).

Bet gana čia man lyti ant parado. Gaila, aišku, kad eksportuotino meninio filmo apie šį mūšį dar ilgai nebus (jei iš viso kada bus), Vytis vėliavoje dar ilgai nebus valstybės vėliava, o Žalgiris visų pirma asocijuosis su frankenšteinų komanda, mėtančia guminį moliūgą į rezgę palubėje.

Du kalavijai ir kietai virti kiaušiniai – čia yra pamirštas Žalgiris, kurio pamokas gal derėtų prisiminti, užuot šią datą stovėjus į krūtinę besimušančios sau gorilos poza, tikintis daugiau garbės ir žavėjimosi. Nes atrodo, kad nuo Griuvaldo mūšio, kurio laurais dalintis nematome reikalo (bet pykstame, kad kažkas savinasi juos), laikų nieko daugiau ir nepasiekėm.

Gal, sakau, paskelbti moratoriumą visiems “žalgiriams“? Šventa vieta ilgai tuščia nebūna, žiū, kažką atrasim dar semtis iš praeities stiprybę?

Nors man būtų smagiau, jei žiūrėtume į ateitį. Bent vieną kalaviją duos Europa, bet kiaušinius kietai išsivirti vis tik patiems reikia.

O, vos nepamiršau: derėtų lenkų ir lietuvių premjerams parengti bendrą komunikatą šios dienos proga – atsiprašyti vokietukų, kad atėjome į jų šalį nekviesti, tie ir su Europos paspirtimi apsiginti nesugebėjo, ir metams okupavom bei paplėšikavom per visą ekonomikos infrastruktūrą…

Nors ne. ES parama vis tik svarbiau. Nebent, kai nebeduos, o ims reikalauti patiems susimokėti, tada va ir priminsime, kad galim vėl ateiti. Nepamirškime Žalgirio, nu!

Reklama
Standartinis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s