Užjūris

Istorinis veidrodis

Sako, nekaltink veidrodžio, kad paties snukis kreivas.

Bet pasakyti nieko nekainuoja – sunkiau tą yra iš tiesų pripažinti. Tada renkamasi kreivi veidrodžiai, kurie tiesų – sukreivina, bet kreivą – patiesina. Taip kuriama melo ir saviapgaulės aplinka tarsi jauki sau komforto zona.

* * *

Jūs atkreipėt dėmesį, kad labai nemėgstama viešumoje ir ne vien istorikų nagrinėti 1940-ųjų metų Lietuvos istorijos tema, kaip ir aplinkybės bei priežastys, vedę į valstybės griūtį?

O taip, yra ir oficiali versija – okupantai sovietai. Kitaip tariant, aplinka kalta, nes mes esame mažiukai, ir ką jau čia prieš tokią jėgą, aha.

Juolab, kad jau iki tol nusileista tiek lenkų ultimatumui sudaryti pagaliau taikos sutartį ir atsisakyti teritorinių pretenzijų į Vilniaus kraštą 1938 metais, tiek ir vokiečių ultimatumui 1939 metais, kuomet dar 1923 metais atkrymnašintas Klaipėdos kraštas sugrįžo (sic!) į Trečiojo vokiečių Reicho sudėtį. Tad dar kažkoks trečias iš eilės ultimatumas iš SSRS 1940 metais, vargu bau, ar ką nors tuomet, suprask, stebino prie visiškai kapituliantiškų elito nuotaikų – o kai jau paaiškėjo ir slapti Ribentropo-Molotovo pakto protokolai, tai jau išvis ramu jau ir mums ant širdies tapo, nes kaltininkai aiškūs, taip vat ir likime prie šitos nuskriaustųjų tautos versijos.

Ribbentrop-MolotovSovietų-nacių pakto teritorinės dalybos (iš wikimedia.org)

Taip pat tautininkai labai nemėgsta fakto, kad jų Tautos Vadas ir tuometinis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona pabėgo į Vakarus nuo sovietų. Na, jei nebūtų taip padaręs, tai, suprask, juk supūtų Sibire ar kokioje Gulago sistemos belangėje, kaip estų ir latvių prezidentai.

Bet juk ponas A. Smetona pabėgo ne pirmą kartą, o jau antrą. Ir pirmąkart buvo 1919 metais, kada bolševikai slinko į Lietuvą paskui besitraukiančią vokiečių kariuomenę. Anąkart dar aiškino, kad išvyko rinkti vokiečių paramos pasipriešinimui (gal todėl taip jam ir jo partijai ir nesisekė demokratiškuose rinkimuose?).

Antrąkart jau nieko neaiškino, nes pasitraukė netgi ne kaip egzilinis šalies vadovas, o kaip privatus asmuo, jau ir raštiškai įsipareigojęs JAV, kad nedalyvaus jokioje politikoje ir galimame pasipriešinime okupantams.

Na, o ir pažiūrėkime, ko derėjo tikėtis iš tokio pono tuomet, kai jis perversmo būdu 1926 metais valdžią uzurpavo?

Vieni sako, kad gerai – antai net keturis (!) komunarus sušaudė, tai užkirto kelią komunizmo plėtrai (vat prie Landsbergio nei vieno nesušaudė, tai AMBą su pervadinta LKP į valdžią sugrąžino).

Kita vertus, VSD ir šalies jėgos struktūros per tą laiką labai irgi prižiūrėjo, kad nebūtų neigiamos informacijos spaudoje prieš SSRS, iš kurios pasiuntinybės iki tol šis ponas ir jo partija, panašiai surinkusi rinkimuose balsų, kaip ir dabartiniai tautininkai, nesibodėjo imti finansinę paramą.

Ir šio fakto niekaip nekeičia, kad jis anksčiau ir jo premjeras Voldemaras po perversmo labai žavėjosi Vokietija, kuri tuomet buvusi mūsų “mažos agrarinės valstybės“ pagrindine eksporto rinka (beje, Didžioji Britanija buvo ne mažiau svarbi, bet šiedu ponai kažkodėl tokių šiltų jausmų jos atžvilgiu nejautė – gal dėl dalybų su lenkais Vilniaus, kuomet Antantė buvusi lenkų pusėje, o vokiečiai ir rusai Vilnių mums pripažinę?).

Su nacionalsocialistais draugavo iki 1941 metų juk ir bolševikiniai socialistai Rusijoje, 1939 metais dalinęsi kartu ir Lenkiją.

DavidlowrendezvousSusitikimas, autorius David Low, atspausdintas Evening Standard 1939-09-20 (iš vikės)

Jeigu pažiūrėtume į 1918 metų vasario 16 dienos aktą, jame aiškiai išreikštas atsiskyrimas nuo bet kokių valstybinių saitų (o Antanas Smetona buvo ryšių su Vokietija šalininkas, monarchistas, palaikęs ir stūmęs Mindaugo II idėją), o ir sudėliota esminis, manau, principas – ne tik luominės santvarkos, kuri buvo žlugusi de facto dar prie rusų, aišku, panaikinimas, bet ir valstybės sąrangos bei tolimesnės raidos planas, kalbant apie respubliką, kaip atstovaujamą demokratiją, o ne kokią nors konstitucinę monarchiją, ir būtinus demokratinius rinkimus jau artimiausiu metu.

Dar pridursiu – galime didžiuotis, kad kol aplink siautėjo autoritariniai režimai ir karinės diktatūros, o Britanijoje dėl moterų teisių kovojo sufražistės (dabar jas vadina aršiomis feministėmis arba femi-nazi), tai Lietuva surengia sėkmingai ir rinkimus į savo parlamentą, ir moterys turi lygią balso teisę, ir jo patį pirmąjį posėdį atidaro irgi moteris – Petkevičaitė-Bitė.

womens_suffrage

Neregėtas to meto dalykas: moteris jau ne tik vairuoja, o ir dar balsuoti nori! (iš http://collguides.lib.uiowa.edu)

Deja, demokratiškos valstybės raidą nutraukė tie patys angažuotieji tautininkai 1926 metais, kurių ainiai ir dabar pramarširuoja Brodu, mosuodami “baltišku simboliu“ bei “olimpiečių pasisveikinimu“.

Tada buvo lietuviams diegiama tvirtos rankos ir tvarkos idėja – Antanas Smetona pasivadina Tautos Vadu. Galop, ar tai ne valstybės silpninimo pradžia ir kelias į 1940-uosius prasidėjo jau čia?

Taip, estai irgi vėliau išsirinko prezidentą – į galą savo valstybės, ir patogiau buvo sovietams po to su valstybe tvarkytis. O gal ir polinkį į tautos konsolidaciją tomis aplinkybėmis taip suprato. 1936 metais, t.y. visu dešimtmečiu vėliau už mus, Karlis Ulmanis Latvijoje irgi uzurpuoja valdžią – bet atkreipkite dėmesį, kad jo partijai ir jam visai neprastai sekęsi ir šiaip rinkimuose, ko nepasakysi apie mūsiškį.

Latviai Ulmanio valdymo metus laiko latvių tautos aukso amžiumi – neilgai tetrukę, bet per tuos trejus su puse metų buvo palaikoma ne šiaip tautinė politika, kurią tik deklaravę mūsų tautininkai. Latvių tautai suteikiama pirmumas, bet prezidentas tuo pat metu draudžia bet kokį kitų tautų persekiojimą ir spaudimą, pelnytai manydamas, kad kiekviena tauta pati turi atsiskleisti, jei netrukdysi (vietinis tautininkų vadas sėdi kalėjime dėl keliamos grėsmės latvių valstybei ir nacionaliniam saugumui).

Latvių BVP auga, nepaisant pasaulinės Depresijos. Latvių valdoma dalis šalies finansuose nuo 20 proc. išauga iki 90 proc. Visa tarpukario lietuvių karta traukia uždarbiauti ir į Latviją, dainuodama “į Rygą, į Rygą, į kaliošų/tabokos/cukierkų fabriką“ (todėl iki šiol latviai nedraugiškai žiūri į dabar prakutusius lietuvius, kai mes juos vadiname “braliūkais“).

Karlis Ulmanis irgi neketina šitaip ilgai autoritariškai vadovauti – jei ne 1940-ieji, būtų ir vėl laisvi demokratiniai rinkimai, perduodant valdžią visoms tautoms vienodai, nes Latvijos valstybės starte latviai neturėjo geresnių pozicijų už vokiečius bei žydus, o dabar susilygino, tačiau vieni kitų neužgožė – veikia tiek vokiškas, tiek žydiškas bei rusiškas verslai ir organizacijos.

Apie tokius dalykus Smetonos Lietuvoje net nėra ko kalbėti, nes užsienio kapitalas čia valdo ir toliau. Tiesą sakant, visa pramonės plėtra yra veikiau socialistinio pobūdžio arba dėl monopolio įteisinimo, arba dėl valstybės vaidmens steigiant ūkio šakas, tačiau visiškai nesocialistinė dirbančiųjų atžvilgiu, tad formuojasi tautinis oligarchinis elitas, suaugęs ryšiais su valdžia – labai jau dabartinei Rusijai būdingas vaizdelis, sakyčiau.

smetona jaunoji lietuva

Tautos Vadas apdovanoja užaugusią jo patriotų kartą, taip ir neišovusią 1940-aisiais – Jaunosios Lietuvos narius dešimtmečio proga Kaune 1937-06-27; beje, pilotės fašistų stiliaus – tokias mėgo frankistai Ispanijoje ir italų diučė (iš LCVA. A75-P64)

Apie tai irgi mažai kur rašoma, nors gal jau reiktų?

Gal tuomet nekiltų klausimų, kodėl atsirado anuomet tiek daug sovietinių kolaborantų, kurie dar iš pradžių tokiais ir nebuvę – nuvertus Antano Smetonos režimą, dar vyksta kažkokie rinkimai į vadinamą Liaudies Seimą, o su juo ateina ne tik anksčiau užgniaužta opozicija, bet ir visiškas prosovietinis gaivalas, paskui už rublius vykęs į Maskvą parsivežti “Stalino saulės“.

Tad be demokratijos nuo 1926 metų gyvenus – demokratijos farsas priimamas kreivų veidrodžių karalystėje ne kaip parodija, o už gryną pinigą (jei rublis yra pinigas, aišku).

Ir apie tai nemalonu viešumoje ne tik istorikams diskutuoti – gali paaiškėti, kad kalta ne visai aplinka kaip sovietai, o kalta aplinka ta, kurią sukūrė savi tautininkai, vedini Antano Smetonos. Ir tas režimas, prie kurio kažkam juk irgi buvo gerai, tiesa?

Kaip apie išsunkiančias arba atviras institucijas to meto Lietuvoje, ką?

Oi, pamiršau – Lietuvoje politekonomija užmušta iškart taip Kovo 11 dienos euforijai atslūgus, kada apsižiūrėta, ką čia lengviausia nudobti ir sugriauti, jei jau taip reformuotis reikia. Na, kaip genetika bolševikų Rusijoje – nepaisant to, kad patys reiškiniai egzistuoja, tačiau mokslo apie juos nebėra. Nėra – ir nereikia, ar ne?

Ir gal tai taip pat paaiškina, kodėl Lietuvos aukso amžius gali būti laikomas Sąjūdžio metas (demokratiški rinkimai, Parlamentu tautoje praminta Aukščiausioji Taryba, paskui pagal kreivų veidrodžių principą pervadinta į Atkuriamąjį Seimą, nors niekad prie jo taip nevadinta, bet nors veikianti demokratiškai, Kovo 11 dienos aktas ir t.p.), ir kodėl tokiu triuškinančiu rezultatu laimi 1992 metais persivadinusi į LDDP ta pati komunistų partija, o dar po pusmečio ir jų generalinis sekretorius Algirdas Mykolas Brazauskas, tapdamas demokratišku būdu išrinktu jau šalies vadovu (tik neaišku kurios – Lietuvos Respublikos ar persivadinusios LTSR, nes juk jis “ir tuomet dirbęs Lietuvai“).

Kaip ir apie A. Smetoną, taip ir apie A.M. Brazauską nemėgstama viešumoje irgi diskutuoti, nors gal metas kažkada pradėti, gerbiamieji istorikai? Ar lauksime, kol jūs visi išmirsite, ir tuomet naujai kartai bus lengviau vėl mistifikuoti tai, ką mes dabar dar pamenam kaip gyvieji liudininkai?

klaipeda
Persitvarkymo (arba Antrojo) Sąjūdžio pradžia Klaipėdoje (iš klaipeda.diena.lt)

Daug klausimų bent jau man kyla, ir nematau aš nei diskusijos viešumoje, nei atsakymų. Nes iš tiesų atsakymai gali būti skausmingi mūsų tautinei savimeilei. Bet gal naudingi būtų mūsų tautinei savimonei?

Kaip negali nepapiktinti, kada parašiau apie kvazi-karą, kad dvi okupacijos ir karas išvedė į priekį ir į LLKS dar tarpukaryje augusią jau po 1926 metų, bet tik po A. Smetonos nuvertimo subrendusią kartą, permalus atėjūnams visą mūsų visuomenės nusistovėjusią per tuos metus struktūrą (ir sugriovus establiškmentą grubiu būdu – karu, o ne revoliucija), nes kaip gi taip, ir dar ant Tautos Vado negražiai parašiau, nes vat ir latviai, suprask, ir dar kitur ne ką geriau, o graikai yra šiaip tinginiai, kaip ir lenkai yra sukčiai, aha, tai ne lygis čia su jais lygintis, nes tai mus žemina, jo. Apie Žalgirį tai išvis tabu – ten gi lietuviai laimėjo, kol totoriai pabėgo (arba čia taip gudriai apgavo, suprask – vatnykai taip argumentuoja, kada rusų nėra Donbase, bet čia Rusija prieš Ameriką kovoja, tik vat ta Amerika kažkaip į mūšio laiką neatėjo), o lenkai išvis nuošalyje iš esmės nieko neveikdami tik murksojo, nu.

fb

1946 m. vadovėlyje “Gimtasis žodis” – vis dar Tautiška giesmė po LTSR herbu (via dr Aušra Maldeikienė FB)

Ir tai taip pat vienas iš tautinės mitologijos stabų, ant kurių mes statome nepagrįstai išpūstą savo ego, nesėkmes visada nurašydami ne sau, o tik priešams. Vieni pasakys – psichologiškai nebrandi tauta. Kiti konstatuos – psichų tauta. Šizofrenikai – vieną matantys, kitą sakantys, trečia galvojantys, o darantys savaip.

Ir kada vėl ateis priešas, tai kalti būsime ir vėl ne mes patys, aišku.

Bet ar pirmiena?

Žydai turėjo išrinktos tautos ir pažadėtos žemės epą, kurį pavertė savo religija – dabar jie turi valstybę. Mes turime epus apie mūsų šlovingą praeitį, kuriuos saugome su religingu fanatizmu, užuot pagaliau subrendę ir pažiūrėję kaip suaugę žmonės, o kas toje praeityje taip nutikę, ir ką mūsų protėviai ne taip darę, kad tą valstybę vis iš naujo reikia atstatinėti, nes griūva ir griūva, vos tas pats atėjūnas pūsteli tarsi į kortų namelį? O gal tame ir yra atsakymas, kad namelis tai iš kortų – bandančių išlošti sėkmę ir pašuleriauti prieš lošimo partnerius?

Ir ši kelionė į tautos istorinės pasąmonės gelmes gali būti skausminga. Nes gali tekti susitikti akis į akį su tokiu savo tautos Aš, kurį matydami pasišlykštėsime ir norėsime bėgti nuo jo kuo toliau.

Bet juk yra ir kitas mūsų tautos Aš, kuriuo iš tiesų verta didžiuotis, ir iš kurio stiprybę semti, ir kuriuo remiantis tvirtai galima kurti ateitį!

Leokadija-Juskiene-Zinas-Kazėnas

Epinė Zino Kazėno nuotrauka su Leokadija Juškiene tada ir jie abu dabar (via Karolis Bartkus G+)

Tačiau norint jį atrasti, reikia irgi sukulti šituos kreivus veidrodžius. Visų pirma sau.

Reklama
Standartinis

7 thoughts on “Istorinis veidrodis

  1. TT parašė:

    Tai nieko naujo, gerbiamasis, kaip sakė vienas garbus istorikas, visa Lietuvos istorija yra ATR (na, tiek kiek su lenkais), o po to jau Šoa….
    Tiek tos Lietuvos istorijos…
    Lietuvos istorikai (ir šiaip viešieji visuomenininkai) jau 25-erius metus užsiima saviplaka ir “lietuviškos istorijos mito dekonstrukcija”…. ech, tas suknistas tautinykų samdinys Šapoka…).
    Žydai, sakot? Tai tada reikia elgtis kaip žydams. Dušanskis, sakot, kažkokius mužikus Rainiuose patvarkė? Na ir kas? Jis – mūsiškis, savų neišduodam ir naparduodam. Kaniūkų kaimas? O čia apie ką?
    Bendrai, ar turim vertų, nusipelniusių lietuvių ? O taip, Jerzy Giedroic ir Czeslaw Milosz…:)
    Teisingai, vytautai visokie, mindaugai ten, o dar, neduokdie smetonos ir ambrazevičiai su visokiais ten neaiškiais sukilėliais ir partizanais….
    Lengva mums, iš dabartinių pozicijų tarkuot visus, kad jie darė ne taip (nedemokratiškai, matot), ne tą ir ne tuos lyderius pasirinkom kažkada….

    Patinka

  2. Atgalinis pranešimas: London’s Callin’ (4) Apie konservatyvizmą iš šalies pažvelgus | Keverzonės kreida ant grindinio

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s