Užjūris

Apie AK (2/2)

Apie pradinį karinį parengimą ir AK ardymus jau pasakojau, o dabar prasukime laiką į antrus mano tarnybos metus sovietiniame durnyne, vadinamu “armija – vyriškumo mokykla“.

* * *

Kuopoje vyksta teoriniai užsiėmimai apie kiekvienam kariui priskirtą AK, o mūsų būrys įsikūręs buitinėje patalpoje (rus. bytofkėje – čia paprastai siuvamasi apykaklės, ištrūkusios sagos ir lyginamasi uniforma prieš budėjimus).

Mums priskirtas praporščikas (liet. puskarininkis) skaito kažką iš statuto ar AK instrukcijų knygelės, dūchai (pirmų tarnybos metų kariai) stengiasi neužmigti, seržantai akylai prižiūri, kurie per šitą mentalinį išbandymą užknapsės, kad prižadintų netikėta komanda “miegantys – stot!“ ir taip rastų kandidatų į neeilinį paros budėjimą, o seniai (antrų tarnybos metų kariai) nuobodžiauja, galvodami apie laukiančius pietus trumpoje perspektyvoje arba dembelį (paleidimą iš kariuomenės) ir laukiantį civilioko gyvenimą ilgoje, mintyse primesdami, kiek gi dar liko dienų iki prikazo (dembelis – tai taip pat ir senis, sulaukęs Gynybos ministro įsakymo eiti į atsargą, po kurio dar neiškart ir paleidžia, o etapais pagal nuopelnus).

Aš drybsau pusiau gulomis prie išėjimo (durų nėra, tik Santa Barbara stiliaus arka), viena ausimi klausydamasis a-la Sklifasofskio (frazė iš Šuriko nuotykių) paskaitos.

Tumbočkė (prie įėjimo esantis postas su spintele ir laidiniu kuopos telefonu, prie kurio stirkso budintis karys, vadinamas “dnievalnyj – huj palivalnyj“, pasidabinęs AK durklu prie diržo, taip parodant jo statusą) rėkia “kuopa, ramiai!“

Kas jau rodo įėjus kuopos vadą ir aukščiau rangu, nes karininkams šiaip jau šaukiama tik “kuopos budėtojau, prie išėjimo!“ – po šių abiejų komandų budintis seržantas arba  jefreitorius su raiščiu atskuodžia raportuoti atiduodamas karininkui pagarbą, kad jo budėjimo metu jokių įvykių nenutikę, ir prisistato laipsniu ir pavarde, kas toks išvis esąs su durklu ir nuzulintu raudonu raiščiu ant rankovės.

Komanda gi, girdžiu, tučtuojau seka “palikt, tęsti užsiėmimus“, o aš akurat – matau, kaip koridoriumi pražirglioja mūsų naujasis kuopos vadas vyr.leitenantas Avotin (pramintas rus. Bliuvotin – Vėmalu). Mato jis, aišku, praeidamas ir mane, abejingai drybsantį “senį“ atsegta viršutine apykaklės saga (kas privaloma buvo vasarą, bet draudžiama kitu sezono metu, ir dar kabliuką privalu susegti, kad apykaklė sueitų po smakru prūsokiškai!).

Jo statutinė saldofono dūšelė šio vaizdo pakelti niekaip negali, todėl jis apsigręžia ir ryžtingai užeina į mūsų patalpą.

husarai

Husarai prieš kiaulystes! (iš survincity.ru)

Pagal statutą, pirmasis pamatęs turi duoti visiems komandą “būrys/skyrius/grandis, [atsi]stot!“, o vyriausias tarp esančių laipsniu pritarti “ramiai!“ – ir raportuoti, kas tokie, kiek tokių, ką veikia, ir kas toks čia raportuoja laipsniu ir pavarde.

Laikas tarsi sustoja, kol jis stovi mano kojūgalyje ir žiūri į mano akis.

Už tas mano gražias, be abejo, akis, tai ne vienas dar Maskvoje tarnaujant norėjo į snukį duoti, bet nedrįsęs – vis tik karatistas, ir dar dūchu būdamas išbandytas kiečiausio karatekos batalione, bet istorija ne apie tai.

Mano naglame snukyje™ nesujuda nei vienas raumuo, nė nemirkteliu ir įbedęs buką žvilgsnį stengiuosi bent jau ne taip atvirai pašaipiai žiūrėti jam atgal į akis.

Aišku, visada atsiras koks hoholas (ukrainietis), kuris pirmas paskubės “išsilenkti“ pataikaujančiai (sodomitinis rusiškas išsireiškimas, reiškiantis nuolankumą), tad jefreitorius (!) Gusaruk rėkia, atsistoti, o praporščikas meta knygą ir jau ruošiasi bėgti raportuoti, ką skaito šitai kaliausių grupei.

Aš tuo tarpu lėtai lėtai tystu į aukštį, pakeliui įgudusiu judesiu susisegdamas apykaklę. Ir lygiai taip pat iššaukiančiu abejingumu žiūrėdamas kuopos vadui į įniršiu jau tvoskiančias šio akis.

Juk formaliai, aš jį mačiau dar koridoriuje, bet kas dabar įrodys, kad aš buvau pirmiau, kai ukrainietis jau paskubėjo duoti komandą? Net prikibti nėra ko – diržą timptelėjau atgal, taip atrodo statutiškai sujuostas, o ne kabantis, gi ir apykaklė užsegta, prikibti prie išvaizdos sunku. O kas matė, kad aš net nekrustelėjau apsimestinai išsigasdamas tokio demonstruojamo neprideramo atsipalaidavimo “sunkiame tarybinio kario, esančio taikos sargyboje ir kelyje pakeliui į komunizmą“?

– Per kiek laiko reikia išardyti automatą?! – staiga pratrūksta jis rėkti man į veidą, nenusukdamas savo įniršusio į mano akis įsmeigto žvilgsnio.

– Per 18 sekundžių penketui, drauge vyr.leitenante! – nė nemirktelėjęs išpoškinu, nors nei jis man draugas, nei ką (bet tovariščiumi vadinti įpareigoja statutas).

– Netiesaaaa!!! – klykia kone trepsėdamas, tuo labai man kažkodėl primindamas kaučiukinį generolą iš “Šveiko“.

– Kaip aš, tai išardau per 8, – šaltai konstatuoju į tą įraudusį apsiputojusį snukį, tuo tik patvirtindamas mūsų batalione pagarsėjusios šutvės reputaciją (rus. “šaika pohuistov, raspyzdiajiev i karatistov“).

– Hhhhhh!… – sugniaužęs kumščius vos nevožia, bet išskuodžia nieko daugiau nepasakęs lauk kuopos vadas Vėmalas.

– O tai per kiek reikia? – lemena praporščikas, davęs komandą laisvai ir karšligiškai drebančiais pirštais vartydamas savo knygą.

– Per 18, drauge praporščikai, – konstatuoju darkart jau sėsdamasis ir vėl pakeliui atsisegdamas senio statusui prideramą apykaklę.

–  O tai ko kuopinis, nu, čia taip, tipo, a? – balsu dabar jau stebisi praporščikas.

– Ai, linksmakotis jį žino, – užbaigiu necenzūriškai, bet suprantama armijos kalba šį bereikalingą erzelį, mintyse dar ir sau fraze iš “Muchtaro“ filmų anekdoto “…drauge majore, šuo pėdsako neseka“, ir mūsų būrys po šio netikėto sujudimo palaipsniui grįžta į savo pradinę abejingumo būseną, iki tumbočkinis pradės rėkti “kuopa, rikiuotis ant placo pietums“, pavymui seržantams rėkalojant “pirmas/antras/trečias būrys/skyrius, laukan rikiuotis!“

Nervus vienas kitam su kuopos vadu dar paėdėm iki mano tarnybos galo, ką jis žadėjęs įvykstant tik paskutiniu etapu po įsakymo ir tiesiai iš hauptvachtos (daboklės), ir apie atostogas negalėčiau net svajoti, aišku.

Bet apie jas svajoti nustoti įsakė dar iki jam atvykstant ir prie senojo kuopos vado, buvusio desantininko, kapitono Soimos – karatisto ir “Dinamo“ (ne, ne CSKA, čia kita istorija) sporto draugijos karinės apygardos rukopaškės (rus. grumtynių metodai, kartais vadinami koviniu sambo) čempiono, man mūsų bataliono štabo viršininkas Boronin, džk “kakoj takoj varona?“, mūsų nevidonų kompaniją pažinojęs pavardėmis ir nuolat pateikinėjęs nedisciplinuotumo bei abuojumo pavyzdžiu, griaunančiu sovietinių karių moralinį įvaizdį.

Tiesa, vat dėl karybos ir fizinio parengimo priekaištų niekada negalėję niekas turėti, nes tą mes išmanėme ir gebėjome puikiai, normatyvus pasišaipydami vykdėme visada įvertinimui 5/5 (arba “puikiai“, bet jei reikia, tarkime, 12 prisitraukimų, tai ir padarom 12, nors galim ir daugiau) – tiesiog vat pankiškai buvom ant visos tarnybos uždėję.

Ir kai mūsų kuopos vado pavaduotojas politiniam parengimui (suprask, indoktrinacijos karininkas), vadinamas zampolitu, stebėdamasis dėl šito neatitikimo, kodėl taip karyba man patinka, o su drausme sukeliu nuolatinių problemų ne tik jam, aš paprastai atšoviau:

– Man su jumis grįžus dar kariauti reiks, drauge leitenante.

Paleido atitarnavus lygiai dvejus metus be atostogų – 1991 metų birželio 12 dieną, įsakyme data 14-ta. O į Lietuvos kariuomenę, kaip sakiau, savanoriu užsirašiau kitądien po Medininkų – 1991 metų rugpjūčio 1d. Bet tai – visai kita kariuomenė, visai kitokia tarnyba ir visai kita epocha.

Reklama
Standartinis

8 thoughts on “Apie AK (2/2)

    • Gal verčiau rytoj bus apie mūsų valstybę kaip Vakarų forpostą – esu parašęs anksčiau, tiesiog taip sutampa, kad karybai pastaruoju metu daug skyriau dėmesio.

      Patinka

  1. prowler parašė:

    Jei is rusu verciant “rotnyj“ tai butu ne kuopinis,o kuopvadis,bent jau mes taip vadinom kuopos vada.Ir ne praporscikAI, o praprorscikE.
    Dabar klausimas:
    Kodel toks smarkus patriotas isejot tarnaut 1989 vasara?Tada jau drasiai buvo galima issisukti.
    Dabar prasymas:
    Dalinio nr. ir tarnybos vieta,jei aisku ne paslaptis.

    Patinka

    • – praporščikEU. 😀

      Ir bullshit – 1989 metais niekas be kyšių ir ryšių neišsisukinėjo, nes išsisukti kitaip ir negalėjo. Pas mus bėgimai iš dalinio prasidėjo tik po Kovo 11 dienos, kada supratom, kad nepaleis gražiuoju. Bet tada mane jau į Komi išsiuntė.

      Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s