Vandenų pasaulin?


Straipsnis Delfyje užkliuvo net ne dėl pavadinimo “Kodėl mieste vyrams neliko vietos“, nors gal ir iš dalies, aišku (nes atsakymas yra grubus ir banaliai paprastas), tačiau spustelėjau, perskaičiau ir… sakysite, o ką tai bendro turi su buriavimu?

Atvirkščiai netgi: kaip pasakytų Dėdė Romas – arba esi Mičiurinas, arba Magelanas. Čia gi ir be toka-tokos aišku – apie daržus ir sodus kalbama, ir nieko bendro su jūreivyste ar buriavimu nerastum. Ir, ko gero, būtumėt teisūs.

Tačiau aš savo RSS skaityklėje (naudoju feedly – puikiai veikia tiek telefone, tiek ir kompiuteryje, jei ką) stebiu nemažai buriuotojiškų tinklaraščių (lietuviai neberašo, ką padarysi), iš kurių nemažai yra būtent kruizerių, o ne sportininkų, kas suprantama, kaip man. Aš ir į buriavimą žiūriu kaip į eskapizmo formą ne atitrūkti per adrenaliną, o apie pažinimo ir atradimų už horizonto skonį. Tad ir požiūris susiformavęs atitinkamas, ir straipsnį, be abejo, aš savaip perskaičiau, todėl ir tarp daržininkystės atradau dalį jūreivystės.

Pamenate filmą “Vandenų pasaulis“ (Water World) su Kevin Costner?

Kada jau turite šitai omeny, pradėsite suprasti, kodėl aš skaičiau savaip, ir kodėl įstrigo bei verta cituoti ir paplėtoti.

* * *

Pirmasis, matyt, yra klausimas pats svarbiausias – ko ten į tą jūrą iš viso gyventi grūdamasi:

Tiesa, jis pripažįsta, kad žmonės savo noru paprastai į gamtą nebėga, juos paskatina sveikatos bėdos ar slegianti tuštuma. Vis dėlto natūralios gyvenvietės Maciūnuose atstovas neragina miestiečių masiškai sekti jo pavyzdžiu. „Kiekvienam savo…, – tarsteli jis ir papildo. – Tačiau man gyvenimas arčiau gamtos yra perspektyvesnis“. Tokiomis mintimis V. Žaltauskas dalijosi viešoje paskaitoje „Natūralios gyvenvietės. Natūralus ugdymas. Darni visuomenė“.

[…] Jis pats asmeniškai pasakoja susidūręs su sveikatos problemomis. „Dabar aš tikriausiai geriau jaučiuosi negu 20-ties metų, kada gyvenau mieste, valgiau bet ką. Mano pažįstami, kurie iš pradžių atvažiuodavo pas mus į sodybą, po kelių dienų nebepaeidavo, sakydavo, kad pavargo, nors nieko dirbti nereikėjo. Prisimenu savo tėvo pasakojimus apie tai, kaip senelis su kartimi perkėlė vežimą su šiaudais arba kaip kaime visi didžiuodavosi, kai koks nors kalvis perlauždavo pasagą. Darydamas iš to išvadas, manau, kad greitai apie tuos, kurie nubėga tris kilometrus, visi pasakos lygiai taip pat, kaip apie mano minimus pavyzdžius pasakojo prieš 60 metų“, – viešoje paskaitoje dėstė V. Žaltauskas.

Kaip čia neprisiminsi to sklandančio anekdoto, kada žmogui diagnozavo vėžį, tai jis spjovė į viską ir išplaukė paskutinįsyk į jūrą, nusprendęs ten ir numirti, bet už tai savo svajonę pagaliau atsiburiuoti iki soties taip įgyvendinęs. Gydytojai davė pusmetį, diagnozavo prieš 3 arba 5 metus, nelygu anekdoto pasakotojas. Grįžti į krantą nebenori. O kam, sako, gi ten vėžys?…

O ir šiaip – ko tie žmonės išplaukia jūron? Ką ten pametę?…

Labai aiškiai pajaučiau, išsikėlęs į mišką, kad mieste vyrui vietos iš principo nėra. Ten viską atlieka „Siemens“, „Bosch“ ir kiti dalykai, ką anksčiau atlikdavo vyrai.

Gal todėl laivėje mano stebimi kruizeriai ir jaučiasi “tikrais vyrais“, nes ten vis dar reikia vyro, o ne Siemens ar Bosch? O mieste ką? Na, gerai – vinį gali įkalti, bet tai kiek tų vinių kalinėti į sienas reikia?

Gi laivėje darbo yra kasdien. Netgi tokius “moteriškus“ darbus, kaip plovimas, kuopimas ar skalbimas, vyrai čia daro kaip “savus“ darbus, o ne buitinius, nesgi “šeimoje darbais reikia dalintis“ ir pan. Tiesa, ir mieste vyrai aplink mašinas dar nuo sovietmečio ilgiau ir mieliau tupinėja, nei buityje, nieko nepadarysi – laivėje buitis ir agregatas yra du viename.

Nors, žinote, vyrai, bet ir be jūsų kai kas laivėse apsieina – suprantantiems galimo Lietuvos priešo Nr. 1 kalbą ir kvadratines raides verta paskaityti šią nuorodą, tad, sakyčiau, tas nepamainomas vyras ir laivėse jau užleidžia vietą “visokioms emancipuotoms feministėms“.

O aš ta proga atsimenu interviu su pensininke, kuri turėdama 85 ar 87 metus, viena perburiavo per Atlantą. Tai jos klausia, ar ne sunku gi buvo, močiut, jūsų metuose? Į ką toji atšovė, kad kas čia sunkaus yra visą laiką sėdėti, kai virvutės per gerves tik papildomomis apvijomis apmetamos, o sunkiau yra tik krante jau vaikščioti jos metuose…

Bet gerai, grįžtame prie temos:

Miesto šurmulį iškeitęs į natūralią gyvenvietę, kurioje vienintelis įsipareigojimas miestui– susimokėti už elektrą, skulptorius Vytautas Žaltauskas sako jaučiantis tokią laisvę, kokios niekada nėra patyręs anksčiau.

Už elektrą reikia susimokėti, kuomet tavo laivė stovi prie krantinės ir tau tos elektros reikia. Kitu atveju, manau, gali pakakti ir akumuliatorių, įkraunamų netgi saulės energija. Dar kiti savo laivėse ir gyvenantys kruizeriai, pastebėjau, tą elektros poreikį sumažina iki minimumo (tai mes civilizacijoje turime begalę elektros prašančių prietaisų, be kurių galima apsieiti).

Antrina autorius:

Menininkas pasakoja, kad persikėlus gyventi į natūralią gyvenvietę, natūraliai kyla klausimas, iš kur bus imama energija. Kai kurie persilaužia sąmoningai ir apsieina be mieste neįsivaizduojamų patogumų – mobilaus telefono, kompiuterio, televizoriaus. Kiti ieško alternatyvių energijos šaltinių, kurie galėtų patenkinti asmeninius poreikius.

Bet ir šiaip iš civilizacijos gyventi į gamtą pabėgę sugeba panašiai apsieiti be elektros tinklų: kas pasistato generatorių, kas paleidžia vėjo arba upės malūnėlius.

Trečia, tai jau apie maistą, kad jau savo laptopus ir tabletus su smartfonais pasikrovėt – kalba eina juk apie natūralią gyvenvietę, arba, jei taip teisingiau, iš tiesų natūrinį ūkį.

Natūralių gyvenviečių atstovai patys apdirba žemę ir iš jos užsiaugina maisto savo namų stalui. Gamtinę žemdirbystę teigia išbandęs ir V. Žaltauskas. Jo teigimu, tai vienas nuostabiausių jo išgyventų potyrių.

„Kai pamačiau, kaip žemę galima įdirbti ir koks rezultatas būna – nežinau, kaip įvardyti tai, ką mes matome atlikta su traktoriais. 

Jūroje nereikia traktorių, o ir žemės neapdirbsi – vanduo aplink gi. Tačiau tame vandenyje knibžda gyvybės, jei tik moki ją pasiimti. Retkarčiais užsukdamas į krantą miltų, kad galėtum išsikepti savo duoną, gali netgi savo laimikį į tas žemdirbių ir civilizacijos gėrybes išmainyti. Visas kitas racionas galėtų būti ir “nuosavų“ jūros gėrybių. Jei moki pasigauti, aišku.

Tačiau juk bet kaip ir bet ką įkišus į dirvą, tai irgi nebūtinai maisto užaugs pakankamai, ar ne?

Vadinasi, ir maisto klausimas yra išsprendžiamas. Belieka, ko gero, tik pats būstas ant vandens, kuris yra laivė?

V. Žaltauskas kartu su žmona natūralioje gyvenvietėje savomis jėgomis pasistatė 16,5 kv. metrų namelį iš šiaudų ir molio. Jie savo pavyzdžiu įrodo, kad savi namai – be paskolų yra įmanomi, tačiau vyras pripažįsta, kad šiuo metu situacija šioje srityje yra sudėtinga.

Ko gero, kiekvienas savaip sprendžia, kaip tą laivę jam įsigyti, kokią įsigyti, kiek pasistatyti ar suremontuoti. Kapitonas Joshua Slocum, jau visiškai tapęs bedarbiu per krizę, susiremontavo apleistą šliupą ir iš dyko buvimo išplaukė aplink pasaulį.

Gal taip besivoliojančių laivų daug nerasite (girdėjau, kad ir Kosto Franko senienas iš Piliavietės išbogino), bet va viena rusų pora, kurios kelionė aplink pasaulį su GLONASS vietoje GPS, eina kaip tik į pabaigą, savo laivę rado… kažkieno sode, kur ji buvo naudojama pomidorams auginti. Susiremontavo. Panašiai kitas rusas neseniai apiplaukė jau – jo laivė buvo kone išmesta kaip nenaudojama Karibuose ar Floridoje, įsigijo bemaž už kišenpinigius (ir nuolat po to remontavo, be abejo).

Dar kažkas susitaupė ar pardavė nereikalingą nekilnojamą turtą. Dainius, antai, dar neplaukia aplink pasaulį, tačiau saviškę Galento parsibogino iš žuvėdų labai remontuotinos būklės – bet kai rankas turi, tai ir lūžena atgimsta naujam plaukimui (juolab, laivė yra tarpukario statybos).

Yra iš tiesų tų būdų, o kainuoja mažiau, nei butas sostinėje ar netgi kolektyvinis sodas užmiestyje. Kažkas renkasi sodybą, kažkas renkasi laivybą.

waterworld-trimaran-sailboat-2

Laivė iš Water World (foto iš pdracer.com)

Svarbiausia, kad ir pats autorius teigia, jog jam nereikėjo didžiulio namo. Tiesą sakant, kitoje laivėje gal vietos daugiau, nei jų namelyje rastum…

Anot V. Žaltausko, tai, kad daugėja žmonių, gyvenančių natūraliose gyvenvietėse, nereiškia, kad reikia masiškai sekti jų pavyzdžiu. Noras gyventi kitaip turi kilti iš žmogaus vidaus, o ne dėl aplinkos spaudimo.

„Nesakau, kad meskite visi miestą… Kiekvienam savo… Tačiau man gyvenimas šalia gamtos yra perspektyvesnis“, – paskaitą užbaigė natūralioje gyvenvietėje su žmona gyvenantis skulptorius.

Planas iš esmės svarstytinas išėjus į pensiją, nors jei mąstote apie vaikus, ir kad jiems dera į mokylą eiti, tai jau rašiau – išeitis irgi yra.

Kita vertus, žinant tarpukario istoriją ir prof. Kazio Pakšto perspėjimus bei patarimus, ir kokia politinė padėtis yra kone prie mūsų sienų (man panašiau, kad ne Hanibalas prie vartų, o Trojos arklys kieme) dėl Rusijos atgijusio koloradinio agresyvumo ir stiprėjančio rašizmo, tai išplaukimas kuo toliau nuo čia būtų irgi vienas iš galimų sprendimų.

Galbūt, ne visiems tinkama opcija, ne visiems, atrodo, taip iškart ir prieinama, nors kada pradedi svarstyti, kas ir kaip aukščiau parašyta, tai visai įgyvendinama, bet va iš esmės toks “ekologinis gyvenimo būdas“ yra ne vien tik nukvakusių hipsterių idee fixe.

Tikrai neatmesčiau, jūsų vietoje. O savo?

Ką gali žinot…

Įrašo “Vandenų pasaulin?” komentarų: 1

  1. Atgalinė nuoroda: 28 pėdos nirvanos | Laivai ir jūrininkai. II tomas

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.