Seeadler – burlaivis drednoutų kare (2/3)


Pradžia čia

* * *

Bet grįžkime prie burlaivio dabar jau paskirtojo naujo vado, nes, mano galva, asmenybės dažnai nulemia, kiek vienam ar kitam laivui jo misija bus sėkminga, arba – nelabai.

Ir jei U-boot laivai gauna vadais kadrinius laivyno karininkus dažniausiai ne pačios aukščiausios socialinės kilmės (anokia čia romantika – kiurksoti medinėje skardinėje po vandeniu, kuomet, jei esi baronas, tai gali bent jau kokiu raudonai dažytu triplanu padangėje paskraidyti, o vakare bare ant kaklo kabinsis sudrėkusios nimfos), tai šiam kaizerio piratų burlaiviui vadu paskiriamas netgi grafas – Felix von Luckner (gimęs Dresdene, Vokietijoje, 1881.06.09, mirė 1966.04.13 Malmėje, Švedijoje).

Grafo Felikso prosenelis Nikolaus buvo garsus savo laiku žmogus: simpatizavo prancūzų revoliucijai, ir kaip Reino kariuomenės vadas pakilo tarnyboje iki Prancūzijos maršalo pareigų. Deja, 1794 metais, sulaukęs 72 metų ir atsistatydinęs iš pareigų bei sugrįžęs į Paryžių, čia, siautėjant terorui, buvo Revoliucinio Tribunolo, apkaltinus kenkėjiškumu karinuose reikaluose, giljotinuotas, tad dabar jo gimtąjame Bavarijos mieste Kame (vok. Cham – užrašymas įdomiai) kasdien penkios po vidurdienio miesto varpo kariljonas jo atminimui sugroja Marseljietę.

Su tokiu proseneliu, kuris savo karinę karjerą pradėjo (Septynmečiame kare prieš prancūzus, pas kuriuos pasisamdė jau būdamas generolu-leitenantu ir atitarnavęs prieš tai bavarams, olandams ir hanoveriečiams, o danų karalius jį už nuopelnus nobilitavo į grafus) vadovaudamas husarams, sakyčiau, kitos išeities ir giminės vyrams po to nėra, kaip tik tarnyba kariuomenėje, o jei tokia kilmė ir prosenelio karjera – tai būtinai tik kavalerijoje.

Nicolas_luckner

Herojaus senelis – grafo titulą iš danų karaliaus giminei pelnęs vokietis Nicolas, Prancūzijos maršalas (iš vikės)

Bet jei grafiukui kokie arkliukai ir rūpėjo, tai tik jūrų arkliukai – to galva buvo pramušta jūra. Kas ganėtinai keista, turint omeny jo vaikystės geografines vietas, ganėtinai nutolusias nuo jūros, o ir šeimoje nebūta, kiek suprantu, sąsajų su jūra (mano vaikystėje mane irgi ne jūra, o miškai supo, kas netrukdė galvą burlaiviais užsikvaršinti). Ir jaunėlis grafas geras pramuštgalvis bei vėjavaikis buvęs – susimovęs stojamosiuose egzaminuose į ne vieną gimnaziją, trylikamečiu pabėga iš namų su apsėdusia jį idee fixe tapti kaizerio jūrininku, ir tik taip garbingai grįžti į namus. Pasakytum – ant balto žirgo, bet, kaip sakiau, šita kavalerija buvusi ne jo pašaukimas.

Tačiau realybė galėjo sužlugdyti svajones joms dar gerai neprasidėjus.

Užsirašė neapmokamu stiuartu (už maistą) kaip Phylax Lüdecke į prekybinį rusų laivą Niobe, kursavusį tarp Hamburgo ir Australijos. Vidury vandenyno išsivertė už borto. Kapitonas rusas atsisakė gelbėti tokią pigią ir nekvalifikuotą darbo jėgą, nenorėdamas rizikuoti įgulos narių gyvybe, tačiau pirmasis padėjėjas, grasindamas harpūnu, privertė nuleisti gelbėjimo valtį su savanoriais. Banguotoje jūroje vaikio, nuo kurio burlaivis jau turėjo būti nutolęs, nelabai ir būtų radę, tik tas iš nevilties pastvėrė vieną per arti priskridusią žuvėdrą už kojos – nors ir gerokai tos apkapotas, bet buvo todėl pastebėtas ir išgriebtas.

Kažkuo šitas epizodas man priminė ir vieno produktyviausių rašytojų Jack London, irgi jūreivio ir buriuotojo bei austrių pirato ir piratų gaudytojo, kuris girtas nepataikė į valtį nuo prieplaukos, įkrito į vandenį San Francisko įlankoje ir buvo srovės ištemptas į atviresnius įlankos vandenis, kur šaltame vandenyje pagaliau išsiblaivė ir nusprendė, kad dar ne laikas jaunam ir gražiam jam mirti, tai kapanojosi, kol pro šalį plaukęs graikas žvejoti išgriebė.

Kaip ir Jack London, taip ir grafui Felix von Luckner, teko patirti jaunystėje aibę nuotykių ir išbandyti daug egzotiškų profesijų: jūreiviu įvairiuose laivuose, taip pat ir žveju, knygų pardavėju Gelbėjimo Armijoje, švyturio prižiūrėtojo padėjėju Cape Leewin Australijoje (išmetė iš darbo, nes buvo užtiktas su prižiūrėtojo dukterimi tos tėvo), kengūrų medžiotoju, cirko darbininku (pasakojama, kad išmokęs nemažai fokusų, dėl ko jį, neva, mėgęs į savo privačią jachtą kviesti ir kaizeris Vilhelmas aukštiems svečiams pramogą suteikti), boksininku (mušėsi ringe už pinigus, nes turėjęs nemažai jėgos ir drąsos), sargybiniu Meksikos prezidentui Diaz to armijoje, geležinkelio statybininku (XIXa. pab. ir XXa. prad. JAV tokius darbus dirbę kinų imigrantai, tad, kur bebūtų statęs tą geležinkelį, labai didelė praraja tarp titulo ir tos padėties turėjusi būti), barmenu ir tavernos savininku.

Sėdėjo kalėjime Čilėje už kiaulių vagystę (Jack London sėdėjęs už valkatavimą), dukart susilaužęs kojas, išmestas iš ligoninės Jamaikoje, nes neturėjęs pinigų gydymui. Vat kažkoks “ne toks“ tas grafas?…

Po septynerių metų tokio įdomaus (hm?…) gyvenimo, sulaukęs dvidešimties, Feliksas grįžo į Vokietiją ir įstojo į jūreivystės mokyklą, kurią baigė ir išlaikė kapitono padėjėjo (iš esmės, pas mus labiau priimtina sakyti – šturmano arba navigatoriaus) egzaminus. 1908-aisiais devyniems mėnesiams pasisamdo vardan stažo į keleivinį lainerį Petropolis, kursuojantį iš Hamburgo į Pietų Ameriką, nes ketina savanoriškai bandyti įstoti į Vokietijos imperatoriškąjį laivyną metams, kad gautų čia reikiamą karininkui stažą – anuomet nebuvę taip jau paprastai viskas ir su paskyromis, tekdavę, kaip matote, konkuruoti darbo rinkoje netgi specialistams, ką dera prisiminti dabar virkaujantiems studenčiokams, kad jiems universitetų diplomai darbo, matai, negarantuoja.

1912 metais jį pakviečia į karo tarnybą, gauna paskyrimą į karo laivą SMS Panther – tokio tipo laivai, vadinti angliškai gun-boat (kanonierės arba kanonierių laivai) paprastai tarnavę Vokietijos kolonijose (o Feliksas puikiai buvo susipažinęs su gyvenime ne tėvynėje), o skirti jie buvo pakrančių bombardavimui. Dabar jau garbingai gali sugrįžti į šeimą, kaip ir sau prisiekęs, su karo laivyno uniforma ir turima tarnybos vieta – tie jau manė, kad tas sūnus palaidūnas prapuolęs su visam.

SMS_Panther_(1901)

Pirmoji grafo Felikso karinės tarnybos vieta – SMS Panther (foto iš vikės)

Iš tiesų, pati tarnybos vieta pramuštgalviui Feliksui tiko ir tuo, kad laivas jau prieš metus pasaulyje buvo pagarsėjęs per vokiečių piliečių, o iš tiesų komercinių ir teritorinių pretenzijų, gynimą užjūriuose, žinomą kaip Agadiro krizė (arba antroji Maroko krizė), per kurią Vokietijos imperija, jau pradėjusi varžytis po truputį laivynu su britais, čia matavosi linksmakočiu su Prancūzija kolonijose, kas tikrai prisidėjo ir pasekoje prie Pirmojo Pasaulinio karo, ir ką anglų spauda pakrikštino kaip gun-boat diplomacy – kanonierių diplomatija. Kadangi vokiečiai tame tarptautiniame konflikte laimėjo, tai nuotaikos ne tik laivyne, bet ypač šiame laive, atėjusiam naujai keptam karininkui su tokia avantiūristo praeitimi, turėjo būti kaip žibalas ugniai, ir karo tarnyba tikrai nežadėjo tapti nuobodžia rutina.

Jau po kelių metų kyla Pirmasis pasaulinis karas – grafas dalyvauja pačiame pirmame to karo jūrų mūšyje 1914 metais rugpjūčio 28 dieną Heligolando įlankoje tarp Šiaurės jūrą patruliavusį britų ir uostuose iš esmės saugiai besibazavusių vokiečių. Mūšyje vokiečiai patyrė ženklius nuostolius, nors, objektyviai žiūrint, ir jų pajėgos buvo nusileidžiančios britams, kurie grįžo su didžiausiu triumfu į namus, įrodę, kad nuo admirolo Nelsono laikų Britanijos laivynas ir toliau valdo vandenynus ir jūras. Kaizeris Vilhelmas gi, bijodamas netekti taip savo laivyno, apribojo to veiksmus, uždraudė stoti į atvirą jūrų mūšį ir stengtis išnaudoti pakrančių įtvirtinimus apsaugai.

Nežiūrint to, grafas Feliksas spėjo sudalyvauti ir garsiausiame Pirmojo Pasaulinio karo jūrų mūšyje prie Jutlandijos 1916 metais gegužės 31 – birželio 1 dieną, kur vadovavo artilerijos bokšteliui karo laive SMS Kronprinz (1918 metais pervadintam į SMS Kronprinz Wilhelm). Iš mūšio laivas išėjo sveikas, ir dalyvavo praktiškai po to visuose Vokietijos jūrų mūšiuose tame kare.

SMS_Kronprinz_illustration

SMS Kronprinz – galingiausias karo laivas, kuriame teko tarnauti ir kariauti grafui Feliksui (iš vikės)

Bandydami kompensuoti savo menkesnius laivyno pajėgumus, vokiečiai ėmėsi ir asimetrinio jūrų karo – perdarydami komercinius laivus į savarankiškus jūrų reiderius (gavusius kaizerio piratų pravardę). Tačiau iki 1915 metų galo kone visi laivai buvo arba jau sunaikinti, arba internuoti neutraliuose uostuose, kuomet tiems baigėsi degalai arba atsargos.

Sučiuptasis JAV burlaivis Pass of Balmaha buvo vokiečių pertvarkytas į tokį reiderį jau stengiantis atnaujinti šią piratavimo programą, ir įrašytas į Vokietijos imperijos karinį laivyną pagalbiniu kreiseriu SMS Seeadler. Mat uostuose dabar jau blokuoti vokiečių karo laivai nebegalėjo pralaužti blokados, kad atnaujintų anglies, vis dar buvusios pagrindiniu didelių garu varomų laivų kuru, tiekimą iš kolonijų, todėl vokiečiams kilo mintis vandenyne išnaudoti burlaivius, kuriems to kuro nereikėję, o tų pagalbiniais varikliais, kaip ir U-boot atveju, buvę tuomet dar ne tiek ir galingi ir nedideli dyzeliniai varikliai. Tik, aišku, vokiečių laivyne karininkų, kurie gebėtų vadovauti burlaiviams, net ir nebuvo, išskyrus grafą Feliksą von Lucknerį, plaukiojusį tokiais jaunystėje.

Taip kapitonas-leitenantas Feliksas gauna paskyrimą kapitonu į karo (!) burlaivį, kažkuo primenantį ir jo karjeros pradžią kanonierėje, nes ginkluote (dvi 105 mm patrankėlės ir sunkieji kulkosvaidžiai) laivas grumtis su jūrų mūšiams, o ne apšaudymams, skirtais karo laivais, aišku, negalėjęs, tačiau kokius jūroje užkluptus civiliokus, kaip ir kolonijų aborigenus, savo “kanonieriška diplomatija“ buvo tinkamas priversti gana gerai “susiderėti“ pasiduoti, jei iš viso tokioje vietoje galima kalbėti apie derybas.

Tačiau grumtis mūšiuose ir neprireikę – per savo 225 dienų tarnybą nuo 1916 metų gruodžio 21 iki 1917 metų rugsėjo 8 dienos dviejuose, Atlanto ir Ramiajame, vandenynuose, kol laivas užplaukė ant rifo prie Prancūzų Polinezijos Mopeha salos, Seeadler teiššovė, padarydamas žalą, iš 15 visų sėkmingų piratavimo kartų vos vienąkart, ir tai, sakoma, tik per nesusipratimą.

Galop, jo ir taikiniais buvę komerciniai laivai, o ne kariniai kreiseriai, nors pastarieji britų ir JAV vaikęsi kaizerio piratus per pusę pasaulio. Bet va būtent už tą garbingą, jei taip galima pavadinti šį kaperį kaizerio labui grafą Feliksą, veikimą kare ir apsiėjimą be kraujo jūroje jam kariaujant, įvertino ir jo priešai.

* * *

(bus daugiau)

Komentarų: 2

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.