Nepriklausomybės dienos buriavimas

Kažkaip Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo dienos (ne dieną, o Nepriklausomybę atkūrėm) išvakarėse pagalvojau, kad netvarkoje čia pas mus su tomis nepriklausomybių valstybinėmis dienomis.

Na, patys pažiūrėkite: ar Vasario 16-ta, ar Kovo 11-ta – o vanduo paprastai čia dar būna kietas. Ir ką daryti buriuotojui?

Juk burės – tai visų pirma laisvė ir, netgi pasakyčiau, nepriklausomybė. Ironiška, bet nepriklausomybė ir nuo naftos, tad – ir Rusijos energetinių išteklių (arabai irgi gali važiuoti į tą pačią dviejų sėdmenų susijungimo zoną, kaip ir ruskiai su savo gazoterorizmu).

Viskas būtų puiku: atėjo šventės – įlipai sau ir plauki, bures išsikėlęs. Ir dar ne tik Seniui pro bortą šliūkšteli, bet ir visai pelnytai admirolišką valandą sau pratęsi. Nes negi vandenį gersi, kai vandens tiek aplink?

Bet tai ne – nors eik ir tuos ledukus skaldyk savo stiklinei, kad būtų on the rocks gėrimas.

Mūsų didiesiems sąjungininkams amerikiečiams čia geriau nuskilo – pasidarė sau šventę vidurvasarį, liepos 4-ąją.

Tiesa, apie laivybą nieko nenuraukiančio istorijos profesoriaus mokytojas Edvardas Gudavičius kažkaip athoroskopino, kad galime dar sau švęsti ir kitą – Valstybės Sukūrimo dieną, nors ir neturime metrikų, kada Mindaugą karūnavę. Siūlė tai jis, kiek girdėjau, dieną kilojamą daryti, kad ilgesni savaitgaliai gautųsi (buriuotojai džiaugsmingai čia daro bangą!), bet kad pirmas džiaugsmingas jau aprobuotas šventimas išpuolė liepos 6-tąją, tai negi kilosi? Ne bažnytinė čia šventė, kad apskaičiuoti saulės kalendoriui reikia pagal mėnulio fazių kaitą tarsi moters vaisingumo kalendorių, tad iškart taip ir įsitvirtino paprastai vyriškai, nes pasakyta kada, tai ir tada.

Skųstis neišeina – galop, juk ir Tūkstantmečio Odisėja “Vienas vardas – Lietuva“ finale prie šios dienos prisirišusi, nors nuo lietuvių paminėjimo, mūsų braliūkams iš pietų nukneckinus šv. Brunoną dabartinio lenkų Gižicko apylinkėse, iki lietuvius į vieną (nors ir nuosavą) valstybę sujungusio Mindaugo karūnavimo gi daugiau nei keli šimtmečiai praėję. Tad paburiuoti ir per šventes pilnai galima, ir už Lietuvą, vyrai, galima paburiuoti irgi.

Man gal tik kiek gaila, kad tas buriavimo sezonas savo pradžia su Lietuvos Nepriklausomybės diena nesutampa. Kita vertus, tokiems belaiviams kaip aš, tai ir taip jokio skirtumo: susirask laiko ir pinigų, tai ir Vasario 16-tą, ir Kovo 11-tą vienais šortais galėsi buriuoti… nors ir ne Lietuvos vandenyse, aišku.

O Gegužės 1-ąją čia pradėti buriavimą yra kažkaip ne comme il faut. Tai štai ir kilojasi ta buriuotojiškos laisvės ir nepriklausomybės diena – pagal tai, kada savo laivę į vandenį įmerki.

Net prie globalaus atšilimo, tai abi mūsų Nepkriklausomybės dienos tinka gal tik pingvinams paburiuoti (iš flickr.com/photos/alicewood)

Tai va, dar pagalvojau, jei jau iš trijų valstybės gimtadienių pasilikti reiktų tik vieną, tai gal būtų ne vasaris ir kovas, o liepa. Nes mažai tikėtina, kad tuomet reiks ledrogėmis vėją pasikinkius lakstyti visaip tokiam laisvam ir nepriklausomam. O jei ir gimtinėje tą darysi, ne čarteriuose, tai irgi plaukti galėsi.

Tad sveikinu jus, kolegos buriuotojai ir prijaučiantys skaitytojai, Lietuvos valstybės atkūrimo dienos ir antrosios Nepriklausomybės dienos proga, ir linkiu kuo greičiau sulaukti to momento, kai jau ir burę kelsit.

Ahoy!