2013-iesiems baigiantis


Kaip ir pernai, taip ir šiemet, baigiantis 2013-iesiems metams, dera apžvelgti, o kiek jie buvo geri, ar kokie, man ir mano tinklaraščiui.

Nes pasakyti, kad įdomūs – nebus tikslu. Kad išgyvenom – per kuklu. Kad…

Bet nuo pradžių.

* * *

Man buriuoti šiemet pavyko ne ką daugiau, nei pernai – lygiai vieną kartą Galvėje. Aišku, būta ir kitų kelionių ant vandens, ir šiaip kelionių per jūrą (tačiau tik keltu), ir kelionių į visokius svajonių kraštus (Legoland Bilund ir Paryžius – čia kaip kam tos svajonės, aišku), tačiau ant vandens ir su burėmis – vat tiek, kiek va ir būta.

Tai anaiptol neatitiko mano planų, ir patarlėje juokaujama, kad jei darbas trukdo buriavimui, tai metas pasikeisti darbą. Kuomet aš jį pasikeičiau, tais metais turėjau nuostabias buriuotojiškas keliones – patarlė iš tiesų veikia, tvirtinu. Tačiau ne visada norai sutampa su galimybėmis, ir savo šansą, matyt, pastaruosius dvejus metus buvau išnaudojęs. Ir kaip doras (k-hm…) katalikas, tai nusprendžiau labai čia ir nepriplanuoti, nes anas Kikentojas aukštybėse turi dievišką humoro jausmą ir mėgsta pokštus.

Kita vertus, tas vienas kartas padėjo porą nekaltų sielų įvilioti į buriavimo žabangas, tad pasėjau tą sėklą romantiniam burių polėkiui, ir tikiuosi, kad ji kitąmet gal sudygs. Galima už tai pasimelsti, bet Dievo niekais nėra ko trukdyti, pabandysime gundyti beigi vilioti galeromis tiesiai per aplink.

Tuo pačiu metu noriu padėkoti abiem Dainiams, Kuršmarių ir Trakų, bei Dariui, kuris dar ir Olandas, už kvietimus lipti ant jų laivių denio. Nuoširdžiai sakau (ir per paskutiniąją metų patiltę vienas Dainius suprato, kad nesimaivau išsisukinėdamas – tarsi man būtų kokia prasmė išsisukinėti nuo aistros?), kad širdis krauju apsipila, o bet tačiau – deja. Netgi kuomet galėjau, tai nesutapo su jūsų, o ir aš gi prie jūsų planų turėčiau taikytis, ne atvirkščiai.

Metų gale – šiai trijulei, kaip šio tinklaraščio burvedys, reiškiu padėką su įrašymu į asmens bylą. Ir nuo savęs sakau: ačiū! Gal kitie metai bus sėkmingesni, nes projektas (ir rubrika šiame tinklaraštyje), yra numatyti, tik buvo atidėti.

O taip, keičiu kitąmet profesiją (vėl!), nes iki amžinojo gyvenimo Šviesoje nėra ko šiame gyvenime kiurksoti ašarų pakalnėje, ar ne? Duos Dievas, prarasiu protelį (anoks čia praradimas, kai nedaug tesurasta) ir įlipsiu į laivelį! – kaip lietuvių liaudies dainose pasakyta, o iš dainos žodžių neišmesi.

Amen to that.

* * *

O kokie gi metai buvo šiam tinklaraščiui?

Ne-pa-kar-to-ja-mi!

Ir čia nei kiek neperdedu! Spręskite patys:

Keturi įrašai, ir pusė jų – Valdo Japerto nuopelnas, kuris mums suskaitmenino tarpukario buriuotojo ir poeto Salio Šemerio dienoraščio ištraukas. Man atrodo, būtų smagu turėti visą knygą – skaitmeniniu ar popieriniu variantu, ir Valdas tuo pažadina susidomėjimą.

Iškart: ačiū Valdui už tikrai svarų ir svarbų indėlį į tinklaraščio rašymą!

Trumpiausias mėnuo, tačiau įrašai šeši! Šurmuliuoja Knygų mugė, ir istorikas bei buriuotojas Romualdas Adomavičius pristato savo knygą “Jūrinis savarankiškumas. Lietuvos prekybos laivyno kūrimosi istorija 1921-1940 metais“. O vat latviai švenčia Vėjo dieną, kurios mes neturime, nors galėtume (tekstą lydi romantiška iliustracija, kam neįdomu tarpukario garlaiviai).

Ačiū Romui ir už kvietimą į pristatymą, kurio metu su Eligijumi Masiuliu priimta deklaracija ateityje sostinę perkelti į Klaipėdą, kur jai ir vieta normalioje Baltijos šalyje.

Vėl šešetas įrašų, ir Valdas pristato pas Bitlą tarpukario jūrų skautus budžius, kuomet sužinau ir apie tokius “žinybinius“, buvusius Smeltėje. Ištempiu į dienos šviesą lochatroną pagal Rusliką ir Ko. Vyksta vakaronės pas Bitlą, be abejo, ir be Valdo, tai dar Rimtautas Rimšas pristato savo receptų knygą vyriškam tortui. Toks rimtas mėnuo, manyčiau, vyriškas.

Balandis turi mažiau dienų mėnesyje, kuomet nebuvo įrašo, nei kad jie buvo: 16, tiek jų čia yra, ir tai yra antrasis pagal įrašų gausą mėnuo!

Istorikas ir muitininkas (bei archeologas) Gediminas Kulikauskas pristato “Apelsinų kontrabandą“ – knyga, kuri siejasi ir su mūsų tema (visaip siejasi). Prie Valdo prisideda Deltos nindzė Simas Knapkis – mus džiugina pasakojimu apie lietuvišką laivadirbystę ir istorinę laivybą, ir čia ne vien kuršlaiviai su vytinėmis, tuo pačiu supažindindamas su pamiršta savoka dzimka. O aš darau eksperimentą ir kožną mielą pėdnyčią dedu įdomesnių įrašų vertimus į anglų kalbą.

Toliau sukasi lochatronas, sukčiai vaizduoja ungurius. Aš stebiu vitrinas sostinėje, analizuodamas, kiek jos atspindi jūrinę valstybę. LBS pradeda keisti diplomavimo taisykles, aš esu pakviestas į darbo grupę. Miršta legendinis Mangė, amžinąjį atilsį. C’est la vie savu jūrkeliu, kaip sako dzūkai.

Mano ačiū – ir Simui su Gedu!

Dėl globalinio atšilimo, tai kone ankstyvasis navigacinis sezonas prasideda, todėl ir įrašų perpus mažiau, nei praeitą mėnesį – tik (arba – net!) aštuoneri.

Istorinė sovietmečio jūreivių kontrabandos ir spekuliacijų apžvalga – pristato Brigita Tranavičiūtė, kuri žodyną papildo maklakais. O Saulius Trumpaitis pasakoja, kaip jie su laive Gipsy Girl įveikė upių tėvu kelią nuo Lietuvos širdies iki Kuršmarių. Gi Dainius, Vilius ir Valdas diskutuoja apie merdinčią uostamiesčio dvasią.

Ir, panašu, lochatronas iš GoForkYourSail kontorėlės pristrigo – trečioji dalis, finalinė (aš turiu IYT World laišką, kur viskas trumpiau ir aiškiau pasakoma, nereikia šikančio į miltus katino snukučių statyti, jei ką). Na, o platesniu mastu – komedija apie Šventosios uostą tęsiasi. O aš tęsiu įrašų vertimą į anglų kalbą ne vietiniams.

Šį mėnesį, aišku, ačiū Sauliui ir Brigitai už straipsius beigi David ir Mark IYT World.

Prasideda vasara, o su ja ir navigacija eina pilna eiga – koks dar tinklaraštis?! Aš sėdu į savo valtį ir pasileidžiu dzimkų keliu per Neries kriokuvas, ko pasekoje jūs gaunate ne tik pasakojimą, bet ir fotoreportažą iš rubrikos “Žemyn upe“.

Vidurvasarį ir vidursezonį net (!) penketas įrašų, ir nusistovi įprastinė tvarka, kad taip nuo devintos valandos ryto kiekvieną pirmadienį šiame tinklaraštyje.

Aš paburiuoju – pirmąkart ir paskutinįkart sezone. Rašau apie specialistus kabutėse, nes pasirodė labai juokinga tema (o jūs susirandate archyvuose, jei smalsu), tačiau iš tiesų ji – kodėl Kuršmarių vėjai vadinasi taip, kaip vadinasi (ir labai daili vėjavaikiška kuršė iliustracijai, nes kaip be to?), ir tai, ko gero, vienas iš mano tiriamųjų straipsnių, kuriais šis tinklaraštis ir skiriasi nuo kitų.

Bet mėnesio vinis, be abejo – Gintauto Petrausko trijų dalių pasakojimas, kaip jis, čia prisiskaitęs apie mano škiperį Vitalijų (nors pasakojimo apie patį mokymąsi 2010-aisiais Turkijoje tai aš iki šiol neįdėjęs…), ten, o ne pas sukčius į, kurių dėka ir tapo gorod-geroj Klajpieda i da šo be odigos, nuvyko ir praėjo IYT Bareboat Skipper mokymus.

Yes, you can! – antrina NObamai Gintas, o aš jam sakau ačiū už pasakojimą!

Kiekvieną pirmadienį… tad ir įrašų keturi, nes tiek jų tebuvo. Rašau apie LBS darbo grupę, kuri su manimi iš esmės darbą baigė, tad dera įamžinti žmones, kurie joje dirbo, ir ką nuveikė. Ką dar nuveiks – čia jau be manęs, nes mauras savo darbą atliko.

Tik ne visą – nes balvonų galvose, ne tik ant Žaliojo tilto, išliko, ir aš vėl klibinu temą, kurią manau, kad dera klibinti, ir ta tema liečia svetimybes mūsų sąvokose, ir kaip kalbame ne kaip žmonės, o, geriausiu atveju, dovydėnai snobai. Na, o kad apie snobus, tai ir aš dar apsilankau Paryžiuje – ne visos temos buriuotojiškos, nors šio miesto simbolis ir yra laivas, kurį Simas prisispitrinęs nagrinėtų iki žalgiriečių sportinės spalvos.

Už šį mėnesį (ir daugiau, be abejo) aš sakau ačiū savo brangiausiąjai ir LBS darbo grupei bei LBS prezidentui Nagliui Nasvyčiui (bei rupūžei Bitlui, kuris į tą darbo grupę prakišo, bet paties “žmona neišleido“!).

Sakoma, kad olimpiados vyksta dažniau, o ir šis sportinis trofėjus yra senesnis už šiuolaikines olimpiadas. Be abejo, visų galvose ir diskusijose yra Amerikos Taurė, tad ir įrašų šįkart net 18 – tai gausiausias įrašais metų mėnuo. Kitos dvi temos – Valdas linksmina Brabander nuotraukomis, o aš baigiu pasakojimą apie LBS darbo grupę.

Vis tik – 34-oji Amerikos Taurė, tiesioginės transliacijos, nemiegotos naktys. Bet verta buvo, net jei laimėjo “maniškiai“, o ne “jūsiškiai“.

  • Spalis

Memento mori, meine liebe blogg – kaip pasakytų Galento burvedys folksdoičė žuvėdas Dainius, kažkur fone pritariamai dudenant bumbului Olandui iš Panemunės užliejamų pievų.

Atostogauju po reportažų apie Amerikos Taurę. Nei vieno įrašo.

Krantligės kamuojamus ligonius gelbsti Bitlas, atidaręs kasmetinį savo dispanserį patiltėje, kur Darius Vinkevičius, Reliant59 burvedys, barsto rieškutėmis jūros druską ant nostalgijos kamuojamų dėl Viduržemio jūros žaizdų, ir jos aš gaunu sočiai.

Prašau mano pelenus po mirties išbarstyti prie Nisyro salos (ten vulkaninės kilmės, nieko tokio, niekas nepastebės).

Tinklaraštininkiškos sueigos, ir apie tai čia rašoma irgi. Paulius Kovas pristato savo knygą, kuri pasirodys tik 2014-aisiais, bet mes gauname jau ją nusipirkti.

Ačiū LR URM Komunikacijos departamento Lietuvos Pirmininkavimo ES Tarybai komandai ir konkrečiai Linai Akelytei už kvietimą į blogerių vakarėlį “Europos piliečių metų baigiamasis renginys: Ko reikia, kad kiekvieni metai būtų piliečių metais“, kur buvau pristatytas kolegoms iš 15 šalių kaip vienas iš top-blogerių Lietuvoje. Per skambiai, bet tai ką čia kuklintis, tiesa?…

Tinklaraštis grįžta į reguliarų pirmadieninį formatą, tik penktadieniais neatnaujinu angliškos versijos urbi et orbi.

* * *

20131224_181526

Per šv. Kūčias aklomis keturiolika žmonių prie stalo traukėm riešutus iš kalėdinės kepurės – čia maniškis toks papuolė, kuris tebūna ir jums palinkėjimu!

Visumoje, manau, šie metai tinklaraščiui tikrai pavykę – krūva naujų autorių, kitokio stiliaus pasakojimų ir istorijų. Labai daug medžiagos gavau, ir jam už tai ačiū, Henry L. Gaidis – taip, to paties, kuris turi tarpukario Lietuvos karinę jūrų vėliavą, neatitekusią okupantui, ir turi paskutiniojo mūsų tarpukario Lietuvos komodoro Povilo Juliaus Labanausko archyvus. Ir bus publikuojamas kitąmet straipsnis apie lietuvius, kurie kovėsi sąjungininkų gretose jūroje per Antrąjį Pasaulinį karą, ir leidimą publikavimui iš leidinio gavau.

Iš tiesų, tai labai norėčiau surasti laiko parašyti šio mūsų karininko P. J. Labanausko biografiją “Paskutinis komodoras“©, kol tie archyvai yra prieinami, ir kol galiu gauti daugiau, nei reiktų ar tilptų. Noro yra. Laiko nėra, ir tai nėra darbas tam, kad paskui prakaltum daugiamilijoninį tiražą, ir užtektų ne tik duonai su sviestu, bet ir ugniniam vandeniui prie juodų ikrų. Gal todėl ir nedėjau įrašų čia, ketindamas prisėsti prie rimtesnio rašymo.

Bet tai bus matyti jau ateinančiais, kap tę, mažum, bus, i ką tę dabartės spėlioti, i mažum biskutuką da bus i geriau.

Tam kartui – pakelkime šampano taures už puikius šiam tinklaraščiui praėjusius metus ir už sėkmingesnius šio tinklaraščio redaktoriui ateinančius, o aš savo ruožtu jums visiems dėkoju, kad čia buvote, esate ir būsite!

Ahoy, Naujieji – 2014-ieji!

Komentarų: 5

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.