Marinistika

Po 34-osios

Tai ką dabar reiks veikt?“ – pasibaisėjo Olandas, kuomet baigėsi 34-oji Amerikos Taurė ir nebeliko priežasties naktinėti.

Iš tiesų, 34-oji tiek išsitempė, kad tapo jau kaip ir įpročiu – 15 regatos dienų, kone mėnuo lenktynių, 17 plaukimų, intriga iki paties galo. Tokių ilgų ir visaip kaip įvairių regatų per Amerikos Taurės istoriją, ko gero, dar ir nebuvo.

Tad taip pažiūrėjus atgal, net man kyla mintis pasiimti šiame tinklaraštyje atostogas – gi iš esmės, tai prirašiau kone keturiems mėnesiams! Tai gal tiek laiko ir padaryti dabar pauzę? O ką, skaitykite ramiai apie 34-ąją, išgyvenkite. Skubėti nebėra kur, iki kitos Taurės praeis vėl keletas metų, o kažkokiu kitu sportinio buriavimo renginiu nei jūs manęs suviliosit, nei aš čia jūsų sužavėsiu.

Aišku, prasidės dar tradicinės vakaronės pas Bitlą kokioje nors patiltėje – jau ar ne ketvirtąkart ne sezono metu įvyks pokalbinio buriavimo sezonas. Gal ir aš nusliūkinsiu į vieną ar kitą pasibuvimą, tad, kaip įprastai, rasite ir čia atsiliepimus. Bet užuot laukę, tai laimi ten patys patraukę, kurie ne tik karčiosios ten dar ir patraukia.

Bet grįžtu prie 34-osios, ir kokios mintys per regatą netilpo įdėti.

* * *

Pirma, taip jau nutiko, kad laimėjo “maniškiai“ – Oracle Team USA. Ne itin jie buvo labai ir maniškiai, nes simpatizavau ne Jimmy Spithill, o Dean Barker, tačiau kai aplink visi sirgo už kyvius, tai man beliko tik Taurės gynėjai. Nuoširdžiai gaila, kad Dean Barker plaukė ne tuo laivu, kuris laimėjo paskutinįjį plaukimą.

Aišku, pasakysite, laimėjo iš tiesų OTUSA laivas, nes jiems pradėjo sektis, įstačius Boeing duotą stabilizavimo sistemą, nes ETNZ tikrai sėkmingiau iš pradžių skriejo ant savo povandeninių sparnų, kai OTUSA ištisai kniubinėjo į vandenį, taip prarasdami greitį ir pralaimėdami iki kritinio taško 1:8. Tai daugelis piktinasi, suprask, o tai kaip čia taip nutiko, tai va, ir nesiskaito – kaip ir ETNZ dabar šneka, kad eis tuoj bylinėtis, kodėl taip nutiko. Bet juk buvo suderinta ir su teisėjais, ir jokio protesto nebuvo leidus ir pradėjus lenktyniauti, tai kažkaip apgailėtinai atrodo tas mosikavimas kumščiais po muštynių.

Antra, kyviams mano simpatijos sumažėjo ir po Grant Dalton mokestinių machinacijų, kurios čia niekam nekliūna ir dar ilgai neklius, nes ruslikiniai goforkyoursail_ai juk irgi nekliūna, ir tame pačiame buriuotojų organizacijos tinklapyje viskas čiki, kursus galima pareklamuoti, niekam ta šutvė neprasmirdusi. Na, aš suprantu – Realpolitik, arba kaip mes čia visi sava chebra, o kas tu toks. Taip va ir su mokesčiais: ponas ETNZ vadovas išmokėjo komandiruotpinigius pagal nedidelį, lygiant su JAV, pajamų apmokestinimą tėvynėje, kai JAV mokėjo visišką minimumą, kurį leido įstatymas.

Tai yra sukčiavimas (OTUSA didesnė dalis įgulos ne už minimumą, nebūdami vietiniais, plaukė, jei ką), ir IRS labai susidomėjo šiuo buhalteriniu ėjimu žirgu, nors, kaip įprasta JAV, paprastai baudos ir bausmės galima išvengti susitarus geranoriškai su valstybe – mes irgi turime tokią galimybę susimokėti pusę minimalios administracinės baudos, jei nusižengiame pirmąkart per metus, nuoširdžiai gailimės ir dar pripažįstame savo kaltę. Tad šalyje, kur kasos aparatų prireikia turguose, o kaina be kvitukų ir sąskaitukių yra penktadaliu mažesnė, niekas čia nemato reikalo irgi piktintis, ir bala su jumis, jei vsio zakonno (bet gi ne).

Trečia, kaip man nepatinka mūsų valstybės beatodairiškas krepšinio rėmimas, taip man nepatinka ir Naujosios Zelandijos mokesčių mokėtojų investicijos į ETNZ sėkmę. Na taip, jų mokesčiai, jų mokėtojai, man tai kas iš to? Bet kažkaip visi nepamiršo Larry Ellison pinigų paskaičiuoti ir pavyduliauti, kad tas juos taip taško reginiui (ne vien savo komandai), kai niekam nekliūna, kad valstybė čia konkuruoja su privačiu asmeniu. Aišku, gana ironiškai atrodo, kad vienas asmuo rungiasi su kita valstybe finansiškai sportinėje kovoje, ir kad jo gimtinė jo anaiptol neremia.

Jų reikalai, be abejo. Tik mažai kas atkreipė dėmesį, kad tie patys Kalifornijos ir San Francisko rinktieji politikai nepamiršo viešai padėkoti visų pirma vienam asmeniui, kurio dėka ir mes turėjome nepaprastą reginį ir renginį. Jei ir dzin dėl ko, tai dėl kyvių valstybės išlaidų šiam reikalui, kaip ir simpatizuoju Lariui dėl jo šių išlaidoms – galėjo kokius negrus Afrikoje paremti arba atskristi į Lietuvą oro balionu palekioti, gaudamas kokio KTU garbės daktaro laipsnį, bet negaudamas dykai tik ką pamelžto pieno. Jų pinigai – tai ir švaisto kaip jiems susišviečia. O čia gavom va ir mes džiaugsmo, todėl – thank you, Larry, for a 34th Cup!

Ketvirta, dėl ko nebeturėjau didesnių simaptijų ETNZ, tai pareiškimai dar gerokai iki finišo, ką jie keis, jeigu laimės. Ir tai nežadėjo jokio žingsnio pirmyn, o tik ėjimą atgal. Be abejo, gi gaila mokesčių mokėtojų pinigus švaistyti, suprask, tai reikia kažkaip riboti jei ne biudžetus, tai techninius reikalavimus, kurie mažintų išlaidas. Jei Laris turėjo viziją, kurią mes matėm realizuotą kaip AC72, tai kyvių vizija – o davaj grįžtam prie mažesnio biudžeto laivukų, gal netgi ir klasikinių, ir paburiuokime kaip anksčiau. A davaj niet, bl.

Amerikos Taurė – pagal idėją buvo technologijų ir pažangos variklis bei bandymų poligonas. Būtent tos ir liko nevykę regatos, kuriose negalėdavę pasiūlyti nieko naujo ir net žengdavę atgal. Iš esmės iki 32-osios, tai buvo, kaip gerai pastebėjo Vilius, traktorių varžybos, o ne formulės bolidų lenktynės. Jums reikia šito žingsnio atgal? Man – ne.

Penkta, dar vienas suneraminęs kyvių pareiškimas – tai įvesti tautiškumo taisyklę į regatą. Tai reiškia, kad jei komanda yra JAV, tai ir įgula turi būti tik JAV buriuotojai pagal metrikus (čia buvo tik jaunėlis Kirbis, kurio tėvas irgi laimėjęs Amerikos Taurę, bet kaip patys amerikiečiai juokavo: čia tik vienas mūsų Kirbis, bet tai koks Kirbis!).

Nors tie patys kyviai šveicarui iš Alinghi pasitarnavo keliose regatose, kuomet juokauta apie ano turčio komandą, kad vienas milijardierius ir jo “rented kiwies“. Kaip tai čia visi, pamenu, seilėjosi dėl europiečių (sic!) iš Alinghi, ir niekam nekliuvo, kad čia ne ta Zelandija, kur prie Danijos, o va Naujoji.

Bet ne tame esmė. Amerikos Taurė yra ne veltui seniausias sportinis trofėjus, kuris gerokai senesnis ir už pirmąsias šiuolaikines olimpines žaidynes. Visas šitas nacionalizmas yra daugiau nei pusšimčio metų vėlesnis produktas. Olimpiadų atkūrėjui markizui de Kubertenui irgi vėliau jau galvą kvaršino, kad reikia keisti taisykles, nes jo vizijose Olipiada buvo visų pirma ne šiaip mėgėjų, bet pačių sportininkų ir asmenybių triumfas. Tai jau valstybių varžytuvėmis, kur žmogus, ypač totalitarizme, mažai tereiškė, kurios pereidavę ne tik iki nacionalizmo (švelniau vadinto patriotizmu), bet iki rasizmo (tarpukario Olipiada Berlyne), jos tapo daug vėliau.

To nebuvo Amerikos Taurės sukūrimo metu, o ir iki šiol išlikusi jos esminė idėja: tai draugiškos rungtynės tarp jachtklubų. Jei kas ir nepatiko man 34-ojoje, tai faktas, kad komandos vadinosi USA ir NZ, nors pirmąjai visai būtų visai pakakę tik Oracle Team iš Golden Gate Yacht-Club. Visiškai nesisektų taip pervadinti antrosios komandos: juos ir rėmė Naujosios Zelandijos valstybė, ir privatus rėmėjas dar yra arabiškas, o ne naujazelandietiškas. Tai kaip skambėtų “arabiška“ komanda iš kažkokio avių augintojų užkampio?

Nenuostabu, kad tautiškumo idėja čia jiems ir šovė pirmiausia. Na, didelės valstybės paprastai yra labiau kosmopolitiškos, suteikiančios galimybes pagal gabumus (priminsiu, ilgamečiu valstijos, kurioje įvyko ir 34-oji regata, gubernatoriumi buvo austrijokas Arnoldas “Terminatorius“ Švarcenegeris, o ne koks vietinis pagal gimimo liudijimą), tad mes, kaip irgi mažiukai, čia visi katučių plojam tokiai kyvių idėjai – vai vai, kaip mus paguodžia, kai mažiukas laimi prieš didžkį (pamenate džiugesį, kaip lietuviai Olimpiadoje laimėjo prieš kinų krepšininkus – tai jūs kungfu dar prieš juos laimėkit, aha).

O aš neploju. Nes priminsiu tą istoriją su mūsų dviem geriausiais ledo ritulininkais, žaidusiais NHL? Aha, lyg Lietuvoje nėra vienos didžiausių Europoje sniego arenų, nėra kone kiekviename shopping mall ledo arenos, ir čia pas mus nebūna žiemų – tad ledo ritulininkai tik du, ir į Olimpiadą, pasirodo, jiems nėra su kokia Lietuvos rinktine važiuoti, nes ta rinktinė net ne antrame, o trečiame atrankiniame lygyje neprasimuša.

Ir ką?

Zubrus (beje, turiu jo A4 formato foto su autografu, gautu iš jo tėvo – čia dar juokinga istorija su tuo susijusi, bet ne dabar) liko be Olimpiados. Bent jau įsivaizduojate, ką tai reiškia profesionaliam sportininkui? O Kasparaitis išvyko su svetimos šalies komanda, ir buvo lygiai taip pat apspjaudytas ir prakeiktas, kad geriau net nebūtų ir vykęs. Nepaisant to, kad jis iš savo uždarbių ir rinktinę rėmė, ir vaikų sportą, pirkdamas įrangą, aprangą ir inventorių. Visa tai buvo nurašyta vienu mostu – ne su “ta“ komanda į Olimpiadą nuvyko. Bet kad su “ta“ negalėjai, nebent norėtum ne ledo ritulį, o kortomis su Zubrumi Elektrėnuose žaisti.

zubrus kasparaitis

Dainius Zubrus ir Darius Kasparaitis neturi “savos“ ledo ritulio olimpiados, bet gali, kaip Amerikos Taurėje, bent jau rungtis dėl Stenlio taurės NHL (foto iš 15min.lt)

Jums tikrai reikia, kad koks Ben Ainslie, keturiskart olimpinis čempionas, kiurksotų namie, o ne Amerikos Taurėje, visiškai apolitiškoje savo esme, dalyvautų? Nes Jimmy Spithill tai juk susitvarkytų formaliai tą “national issue“ – jo žmona yra vietinė, o ir judviejų dukra, matyt, irgi ne Kengūristano pasą turi. Ar jums iš tiesų reikia dar vieno nacionalistinio čempionato, lyg tokių maža dar pasaulyje?

Aš suprantu, kad kokiam Dėdei Romui yra visiškai asmeninių priežasčių nemėgti komandos, kuri plaukia su pižamine vėliava. O juk ten ta komanda jam dar ir kaip patiktų, nes nėra nei vieno, išskyrus sūnų Kirby, iš “tos šalies“, ir netgi dėl šio jam atpirktų faktas, kad jis pats savo sūnų irgi buriavimo moko. Dabar gi – tai ne Oracle ir ne Golden Gate jachtklubo, bet, matai, JAV (sic!) komanda, lyg ji iš tiesų būtų nacionalinė (kaip kyvių ne pagal pasą, o finansus) komanda.

Šešta, matyt, ne tiek ir esmė: jei dėl match race bus atrenkamas varžovas per kokias nors parengiamąsias regatas, tai sportas tik išloš. Štai todėl tas pats Laris šioms mini-taurėms ir parinko perpus mažesnius (ir pigesnius) laivus, kurie yra puikus atrankinis ir bandymų poligonas, tačiau neturi įtakos jo vizijai dėl progreso bei neriboja technologinio vystymosi. Net sunku dabar įsivaizduoti, kas laukia toliau ateityje, bet prisiminkim, kad šitie ant sparnų lekiantys katamaranai buvo ne prieš 34-ąją sugalvoti, o turi kone pusamžio jau istoriją. Tiesiog nebuvo anuomet Lario su jo vizija ir galimybe let’s do it!

Septinta, dar niekad buriavimas nebuvo pateiktas taip aiškiai, patraukliai ir prieinamai, net nepaisant to, kad lyg ir užsitęsė, ir kad tas užtęsimas kaip tik ir sukūrė intrigą. Aš nuoširdžiai abejoju, ar yra kurios šalies transliuotojas, kuris pajėgtų užtikrinti tokį lygį, o amerikiečiams visa tai buvo iš esmės tik “tarp kitko“. Ar jie trenktųsi to paties į kokį užkampį? Gal ir trenktųsi, bet tai surytų didesnę dalį organizacinio biudžeto. Iš mokesčių mokėtojų pinigų, priminsiu.

Ir tai reiškia, kad Naujoji Zelandija – tai jums ne Rusija su savo totalitarizmais ir novoruskių pontais, ir demokratija apribotų polinkį švaistyti. Gi JAV pagal jų mastelį ir biudžetus tai tikrai nebuvo ženklios išlaidos. Gi ir Lietuva neorganizuoja Olimpiadų, nors mes, greta JAV, vieni iš nedaugelio turime tautinį olimpinį komitetą, kuris pats save išlaiko – tad ne paprašaikų gal kraštas?

* * *

Tad va dabar aiškiau, kodėl OTUSA buvo “mano“ komanda, ir kodėl netgi džiaugiuosi, kad jie laimėjo. Džiaugiuosi 35-osios labui.

Na, o tie bylinėjimaisi iki susitariama dėl varžybų formato, tai jau kaip ir tradicija, tai nėra ko sukti galvos – tegul jų teisininkai turi savo “regatą“ iki Amerikos Taurės, negi gaila?

34-oji jau įėjo į istoriją. Labai tikiuosi, kad per 35-ąją geroji Amerikos Taurės istorija bus įtvirtinta kaip tradicija.

* * *

Papildymas: interviu su Dean Barker.

Reklama
Standartinis

4 thoughts on “Po 34-osios

  1. Apokalipsės raitelis parašė:

    Ačiū, Egidijau, už Amerikos Taurės propaganda. Jei pirmasias varžybas žiūrėjau pusiau pusiau miego komoje, tai 14-15tųjų metu jau krepšinio finalas buvo stebimas periferiniu regėjimu.Įdomu, kiviai jau buvo pasirašę dainą “4 milijonai” 🙂

    Patinka

    • Skipper.LT parašė:

      Tai nėra už ką, svarbu, kad tiko ir patiko.

      Kyviai iš tiesų pergalę šventė kiek per anksti, ir niekas nesitikėjo, kad galima atsilošti 9 iš eilės, kai aniems tetrūko vieno.

      Patinka

  2. Artas parašė:

    Kai prasideda dideli pinigai ir munduro garbe, “papjaunamos visos grazios idejos”. Kas liecia Amerikos taure, ko gero geriausiai parodyta Frencio Copollos filme “Vejas” is megejiskos puses.

    Patinka

    • Skipper.LT parašė:

      Klasika, nors kiek ir pasenusi, kai su 34-ąja palygini (beje, mergina ta pati, kuri iš filmo Purvini Šokiai, tik po to nosį išsitiesino – ir tuo jos karjera kine baigėsi). Kažkur turėjau failą, kur tik buriavimo scenos iš filmo iškarpytos (o ką ten žiūrėti daugia, ane?) 🙂

      Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s