Paryžius, su meile


“Jei žmogus skrenda prie Baikalo ar į Kamčiatką, kad jį ten graužtų uodai ir lokiai, reiškia, milijonierius. Varguoliui pinigų užtenka tik Paryžiui“Phil Suzemka, buriuotojas ir reklamų kūrėjas

* * *

Viena iš keleto mūsų su mano meile tradicijų – tuoktuvių jubiliejaus proga kur nors dviese nukeliauti: Nida buvo povestuvinė, Viena – penkerių, o Mozūruose paburiavom – dešimtmečio proga. Tad gal pasirodys banalu, bet 15-tosioms metinėms pasirinkome būtent Paryžių, vadinamą “meilės miestu“.

Banalu ir tai, kad nei vienas jame nesame iki šiol dar lankęsi, tad kad jau atsirado tiesioginis pigus skrydis į tą pusę iš Vilniaus, tai ko ir nenuskristi? Be kokių nors užmačių, išsikeltų tikslų ar, juolab, kad būtų atsižymėta, nes juk tūlas lietuvis turi pasigirti prieš draugus ir pažįstamus, kad “fe, ta jūsų Turkija, mes Egipte buvę, o dabar iš Tailando grįžom“. Tad kas tuomet tas tėra Paryžius, išties…

Juolab, kad ir į mano lankytinų miestų sąrašą nepakliūna, kur yra Niujorkas, Jeruzalė ir Odesa (ačiū, kiaulieną mėgstu, jei taip genais domitės). O ir į prancūzus iki šiol, nepaisant dar paauglystėje perskaitytos ne vienos nuotykinės jų autorių knygos, aš žiūrėjau gana atlaidžiai ir dažnai pašaipiai – tai ir ne ta užsienio kalba, kurią mokiausi, nes koks kvailys susigalvos sudėti kad ir tris balsius vietoje vieno, kur nei vienas jų netariamas taip, kaip užrašoma (pvz., vanduo: užrašoma trimis balsiais eau, o tariama dar kitu – O, tad nei E, nei A, nei U, nors galėjo būti kad ir i).

Kad jau taip, tai ir ne tas ugninis vanduo, kuris mane žavėtų – ne tik nuo šampano, bet ir vyno rėmuo graužia, nors gal man rėmuo kyla faktiškai nuo bet kokio alkoholio. Nors ne – vyno šiaip nemėgstu, nes nuo jo darausi kažkoks atlaidžiai geranoriškas, tarsi žolės apsirūkęs hipis, retransliuojantis nirvaną net nenusipelniusiems šitos Visatos meilės nevidonams altruistiškais mainais į karmos taškus.

O ir prancūzų kulinarija yra per daug sofistikuota, kad tokie netikę kokai (prancūziškai – šefai) kaip aš ką nors gebėtų paruošti, tik veikiausiai ši nuostata kyla iš nežinojimo ar kalbininkų siekio visus šefų pasiekimus nacionalizuoti, paslepiant vertimuose piure, file, pate (paštetas) ir kitokį visokį galife.

DSC_0081

Apie Paryžių dabar jau geriau parašo kiti, paryžiečiams stengtis nebereikia

Nors ir vairuoju tarnybinį automobilį, ant kurio puikuojasi prancūziškas kapralo ševronų ženklelis, tačiau šis Citroen aparatas buvo sukurtas japonų Toyota, o surenkami visi trys, kaip ir kito prancūzų “gamintojo“ Peugeot tokie patys modeliai, čekų, ir be Miuncheno suokalbio pardavusių Škodą vokiečiams (kas nutiko, beje, su Tatra?).

Tiesa, man ir šiaip juokinga, kuomet visokius ševroletus vairuojantys amerikiečiai, besišaipantys iš fiatų, nežino, kad GMC ir FIAT turi bendrą įmonę PowerTrain, teikiančią jiems variklius ir transmisijas, tad gamintojai visą tą važiuojamąją dalį tik aprengia kėbulu, įkiša vidun saloną ir apauna ratais; o snobiški savo inžinieriais besididžiuojantys švedai už kinams parduoto Saab vairo net nežino, kad vairuoja, neva, tą nepatikimąjį opelį… taip, to paties fiato važiuokle ir amerikiečių išbrokuotu, tad tinkamu tik varguoliams europiečiams, iš esmės miniatiūriniu ševroletiniu varikliu – Opel Insignia turi 16 (!) variacijų įvairiais “gamintojų“ pavadinimais, o apie Porsche, Audi ir VW vienodus modelius tai net banaliai tingu kalbėti.

Tik aš nukrypau.

* * *

Tad kas yra to Paryžiaus trauka, jei “visų laikų geriausias filmas“ Casablanca, miestą jau neišmušamai įtvirtinęs privalomai lankytino sąrašo viršūnėje, yra pastatytas net ne pačių prancūzų, o tų pačių keiksnojamų amerikiečių (Last Tango in Paris – irgi to paties “amerikietišką propagandą“ varančio Holivudo produktas, kaip ir Moulin Rouge su australų aktore ir anglų bei ispano-amerikiečiu aktoriais pagrindiniuose vaidmenyse)?

Į šį klausimą lengva atsakyti, pasiėmus bet kurią banalią klišę (va, dar vienas prancūziškas žodis). Ir tuopat metu sunku, kaip sukurti vaistus nuo AIDS, net jei žinai, kaip veikia liga. Sunku ir paprasta, nes kiekvienas atsakymą sau randa iškart pats, bet kartu taip ir nesugeba apibrėžti suprantamai, kame toji šio miesto trauka. Kitas net ir nejaučia tos traukos išvis – jo Paryžius neįsileido, išspjovęs tokį prašalaitį, beprasmiškai paklaidžiojusį miesto viduriais.

Ir sunku pasakyti, kas yra tikrasis paryžietis, mat čia miestiečių (jeigu neskaitysime metropolijos priemiesčių, kurie ir padaro Paryžių didžiausiu Europos miestu – 12 milijonų gyventojų) yra virš dviejų milijonų (iš esmės, kiek braliukų latvių, tik visi viename mieste telpa), bet va turistų kasmet čia prasibruka virš 80 milijonų! Tai reiškia, gyveni va taip Paryžiuje su nuolat besikeičiančiais ir tau ant galvos tenkančiais 40 (!) svečių.

Gerai dar, kad jie nesusirenka vienu metu, nes kaip vidutinėse lietuviškose vestuvėse turėtum jaustis, nors po 3 prašalaičius čia vidutiniškai kas mėnesį, sakyčiau, irgi daugoka, kad nejaustum, jog miestas yra tavo, o ne kažkoks pereinamasis kiemas – gyveni iš esmės muziejuje.

Nežiūrint to, miesto iš tiesų pakanka visiems. Dar daugiau: Paryžiaus yra tiek daug, kad tarsi bandai atsigerti iš ugniagesių žarnos!

Ne, metro (irgi prancūziškas žodis, nors pirmasis underground buvo pastatytas kitapus per Kanalą, arba, kaip sako vietiniai ir mes pripratę – Lamanšą, t.y. Londone) veikia puikiai, kasdien (!) perveždamas po 9 milijonus keleivių (ir aš, nuoširdžiai, nemačiau čia spūsčių!) ir net kvailiausiam užsieniečiui lengvai suvokiamas, tad greitai imi juo naudotis kaip čia gyventum ne vienerius metus. Ir suprojektuotas yra labai logiškai ir paprastai – ir elegantiškai pagal tokį patį miestą.

DSC_0126

Viena iš tipinių Paryžiaus metro stotelių – technika, menas ir gamta bei miestas suderinti tobulai

Mat Paryžiaus merija nusprendė į tuščius ginčus su namų savininkais nesivelti, kam priklauso žemė po jų sklypais, todėl metro linijos eina griežtai po gatvėmis, kurios ir priklauso miestui. Ir pirmosios linijos irgi buvo rausiamos ne pasikasant, o jas iškasant ir paskui užkasant ir iš naujo ant viršaus jau nutiesiant gatves. Galite nuspėti, kad dėl nepraeinamų pagrindinių gatvių paryžiečiai laidė prakeiksmus savo merui ne prasčiau, nei vilniečiai Zuokui už tvarkomą Gedimino prospektą. Bet ir tie, ir anie, darbus spėriai baigus, greitai užsičiaupė ir patenkintai kriuksėdami naudojosi naujais miesto privalumais.

Ir šis paryžiečių bumbėjimas dėl niokojamo urbanistinio peizažo vyksta ne pirmas amžius: tai jiems laikinas, vos dvejiems metams testatytas, vokiečio Eifelio bokštas akis bado (nuoširdžiausi nekentėjai renkasi kavą gerti tik jo viršūnėje, nes būtent iš čia šio bokšto jau nebesimato, o matai visą Paryžių); tai jiems, matai, Luvro piramidės yra stiklinė beskonybė; net Luvras, matote, kažkada irgi buvo keliskart perstatyta beskonybė, į kurią keltasi iš karališkų rūmų (tik per aikštę) ir iš paties Luvro į Liuksemburgo sodus (iš esmės tai yra parkas, o ne sodas; tuomet – priemiestį), kol jau karalius išmovė iš viso lauk iš Paryžiaus į Versalį, kai ir pastarasis besiplėsdamas, suprask, irgi tapo klaikybe, po visų revoliucijų ir perversmų paverstu nacionaliniu muziejumi visiems oponentams ir nacijai sutaikyti.

Skirtingai nei Vilniui, Paryžiui neabejotinai pasisekė, kad jo kitimo ir grožio nereguliavo visažinantys paveldosaugininkai, paprastai stabdantys bet kokias šviesesnes iniciatyvas (skaityk – progresą), tačiau palinkstantys serviliškai prieš politinius nurodymus (skaityk – konjuktūros užsakymui). Todėl šis miestas taip nebuvo konservuojamas netgi nevykusiose ar jau nebepatogiose savo architektūrinėse formose, o nuolat buvo tobulinamas ir dailinamas. Ir jei vadinsi Paryžių tobulu – paryžiečiai vis dar ras ką jame dera patobulinti. Šio miesto tobulinimas yra procesas, o ne tikslas, todėl Paryžius yra visada žavus, o dirbtinai popinamas ir saugomas Vilnius – tarsi grafičiais darkoma dulkėto nenaudojamo muziejaus ekspozicija.

Paryžiuje nerasi senamiesčio ar naujamiesčio mūsų supratimu – gal tik bažnyčios istoriniame centre išlikę, nors ir šimtmečiais vis pagražintos, tačiau kvartalai buvo nugriaunami ir vėl naujai atstatomi pagal naują ir tobulesnį grožio supratimą ir praktinius miestelėnų poreikius, kol technika ir komunikacijos miestui leido pūstis, o ne stiebtis ir kompaktiškai pakuotis natūraliai esančiose vis dar miesto ribose. Netgi visiškai techninis mechanizmas, lėmęs miesto plėtrą už iki tol ilgą laiką lėtai bekitusių šių ribų, kaip minėtasis metro, yra stilingai išdailintas – čia jums ne sovietinė Maskvos gigantomanija ir klaiki beskonybė.

Dievo Motinos katedra, žinoma kaip Notre Dame de Paris, yra Menų Akademijos (beje, įsikūrusios labai netoliesi – nukulniuoji pėsčiomis) studentų testas, ar jie turi tą neapčiuopiamą skonio pojūtį – va tik neklauskite, kaip profesoriai tą atlieka praktiškai, nes Vilniuje aš tai saviškius architektūros studentus gal vesčiau į kokį Lazdynėlių individualių namų kvartalą, ir jei kuris imtų raukytis, matydamas mūsų savamokslių architektų išmonę, tam iškart pasirašyčiau įskaitą.

Ir paryžiečiams nesvarbu tautiškumas ar mums įprastos protekcijos bei pažintys, kuomet reikia pagerinti jų paryžietišką stilių – nebenaudojamą ir vidury miesto esančią geležinkelio stotį d’Orsay, užuot nugriovus, šiuolaikinio meno muziejumi pavertė italas architektas. Nenuostabu, kad šis miestas, išlikdamas Prancūzijos ir kultūrine sostine, tapo nuosavu miestu begalei ir užsieniečių  – sąrašas būtų be galo ilgas visų dailininkų, poetų, rašytojų, kurie čia atrado namus, ir kurie iš čia išvyko palikę dalį savo širdies.

DSC_0114

Lankytojų ištapetuota kavinė Monmartre – ant sienos kabo Jacques Brel, belgo buriuotojo (!), dainavusio prancūziškai, nuotrauka

Ko gero vienintelis geriau žinomas atvejis, kuomet liepė išsigabenti savo klaikmenį, buvo tarpukario Pasaulinė paroda, kuomet nacių socialistai ir bolševikų socialistai matavosi tarsi linksmakočiais ant savo paviljonų užgriozdintais balvonais (tokį paveldą turime ir ant Žaliojo pas save – šiukštu liesti!). Tai tik šie patys paviljonai, statyti tuomet prieš Pablo Picasso projektuota Ispanijos, kurio gimtąjį miestą prieš kelias savaites jau buvo subombardavę nacių lėktuvai, ir išliko, o ne darbo liaudies nacional- ar bolševik- socialrealizmas ar koks ten jų totalitarinis Grūto pelkių tevertas monumentalizmas – praktiškai įkomponuoti į peizažą kitoje pusėje Marso lauko, papuošus fontanais, gaivinančiais karštą dieną.

Beje, Marso lauke žygio manevrus atidirbinėdavo prancūzų kareiviai, o prūsokų šnipai rašė depešas, kad tie ant šio placo (le place – pranc. vieta) marširuoja (Mars, kur S raidę vokiečiai taria kaip Š) – visai kaip Kuršmarių vėjų atveju, atsiradus šakšiniui (saksų) bei šveriginiui (Sverige – švedų) dėl šito bošų šveplumo.

* * *

Mes įsikūrėme 9-toje apylinkėje (kažkodėl arrondissement verčia kaip apygardą, bet taip versti tiktų district) viešbutyje Pulitzer – žinote, yra tokia žurnalistų premija JAV, bet čia veikiau buvo sutapimas, kad apsistočiau, o paskui reportažus čia va parašyčiau, aha.

Viešbutis nekrenta į akis iš gatvės, bet kai apsidairėme, pradėjau savęs klausti, o kam mums tas keleto dienų abonentinis metro bilietas reikalingas bus, jei visur čia gali nueiti pėsčiomis!

DSC_0085

Tiesiog gatvės kampas, išlipus prie Operos iš metro. Tiesiog…

Paryžiaus be proto daug, bet jis visas čia pat – nuo Kapucinų bulvaro (pirmasis kino teatras) ir Operos (koks Paryžius be operos, jei asmeniškai jos net Versalyje karaliui prireikė?), iki pėsčiomis pasiekiamo Luvro, Palais de Roi, ar per Saint-Denis link Saint-Germaine, la Cite (nuo šios Saint-Louis salos prasidėjo miestas – Sitis), Concorde (aikštė, kur per revoliuciją giljotina buvo galvos nušniojamos, įskaitant karalių ir jo meilę, o vėliau pervadinta į Santarvės, siekiant suvienyti rojalistus, bonapartistus ir respublikonus, pastačius neutraliausią ir apolitiškiausią monumentą – egiptietišką obeliską, o kad nebūtų taip nuobodu, tai ir… Romos garsiojo fontano kopiją; na, ar ne žavu?), Les Champs-Élysées, kur įsikūrę trijų bičiulių, nugalėjusių Antrąjame Pasauliniame kare, rezidencijos (prezidentūra ir JAV bei JK ambasados), o šią puošia Triumfo arka, statyta Napoleono garbei, bet užbaigta praėjus tik 32 metams po šio galutinio pralaimėjimo Vaterlo mūšyje.

Ką ten svaigti Paryžiumi iš anksto!

Net nereikėjo man įprastai ypatingai domėtis prieš kelionę, kur važiuojam, kad visa vietos “locija“ būtų galvoje, kai Paryžiaus atveju va eini tiesiog šituo miestu, matai gatvių pavadinimus ir supranti, kaip masė visų šitų vietovardžių ar vietų savaime galvoje atsigamina su asocijacijomis ir kontekstais iš visų kada nors perskaitytų knygų ar matytų filmų. Ypač džiugina, kad prie gatvių lentelių pavadinimo yra trumpai paaiškinta, kuo tas žmogus, tarkime, yra žymus ir nusipelnė savo gatvės – šito labai pasigendu Vilniuje (nors va pas mus prie istorinių žymesnių pastatų yra informacija keliomis kalbomis, kai Paryžiuje – tik valstybine).

Ir tie nesimokyti prancūzų kalbos žodžiai, kurių, pasirodo, moki tiek daug. Paryžiečiams būdinga ta pati smulkutė yda, kaip ir mums: prakalbėk jų kalba keletą malonių frazių (merci, merci beaucoup, s’il vous plaît, bonjour, au revoir, bien, très bien, oui) ir jau, žiū, atšilo…

Nors jie ir šiaip, susidarė man įspūdis, mieli ir šilti žmonės, linkę gyvai bendrauti, ypač padavėjai kavinėse, apie kuriuos tiek daug yra pripasakota neigiamų dalykų: ir kad susireikšminę, ir kad pasikėlę, ir kad angliškai nekalba bei niekina vargšus turistus, net jei tie turistai visai ne vargšai pinigine prasme.

Nieko panašaus nesutikau! Visur meniu iš esmės yra dubliuotas ir angliškai (nepamirškite, kad turistų pinigai yra svarbūs vien dėl žmonių srautų, apie kuriuos minėjau aukščiau, bet ir pats Paryžius turi vieną aukščiausių BVP pasaulyje – 607 milijardų EUR dar 2011 metais – kriziniais!), visi padavėjai angliškai susišneka tikrai geriau nei vilnietiški, tik gerai mokėti vis tik jų patiekalų pavadinimus tinkamai ištarti, dėl bendro išprusimo. Man atrodo, kad labiausiai jais ir skundžiasi tie, kuriems bet koks meniu prastas, nes iš visų užsienio kalbų jie temoka “dajtie mnie meniū po russki!“

Maža to, absoliučiai visur padavėjai buvo bendraujantys maloniai ir draugiškai iki mums neįprasto familiarumo: ar tai buvo visai netyčia šalia viešbučio užeitas prancūzų restoranas Bouillon Chartier (ne, ne mūsiškių Stiklių neva-aristokratiško stiliaus – šis proletariškas, bet toks, kad visu savo stiliumi ir maistu paprasčiausiai nurovė stogą, kad verta dar aprašyti atskirai!), ar kavinė “Prie Fontano“ (kiek šitai metų – šimtas, du?…) Jardin du Luxembourg parke (padavėjas į mane mestelėjo Vichy kamštelį, o maniškei atsisveikinant galantiškai pabučiavo ranką), ar Viduržemio virtuvės restoranėlis su moderniu patiekalų konvejeriu (padavėjas žadėjo juokais mane užmušti – žr. žemiau dialogą), ar tailandietiška virtuvėlė kažkur “senamiestyje“, dirbanti iš esmės išsinešimui (kur padavėja vis praeidama bandė nukniaukti mano ryžius; labai retai padavėjais dirba merginos – krūvis yra didžiulis, joms, nustebsite, gali būti fiziškai per sunku), ar prie gatvės esanti užeiga su gyvai mimika emocijas įasmeninančiu padavėju, kur aš atsigaivinau alumi (nes, matote, vietiniai visi geria alų, paprastai prancūziškąjį Amsel – tai čia tik turistai siurbčioja vynelį, nes juk Paryžius, tai kaip čia be vyno; aha, Paryžiuje jau rožinį kasdien siurbiau ir aš, nes kaip čia taip, kad Paryžiuje, ir vyno negerti?).

DSC_0355

Vyną išgersim, ir į tuščią butelį, net jo nepraskalavę, įprastai čia įpils vandens

Where are you from? – klausia manęs padavėjas atsiskaitant.

– LituanY, – tyčia mėgdžiodamas prancūzų tarimą atsakau.

I gonna kill you! – juokiasi tas.

– Vilnius, – prideda brangioji.

– Vilnius? – tikslinasi geografiją padavėjas.

You know Napoleon? Grand Armée? – klausiu rimtu veidu.

Oui! – nudžiunga tas.

– Kaput in Vilnius, – reziumuoju mūsų sostinės reikšmę prancūzų karybos ir šalies istorijoje.

* * *

Paryžiaus beprotiškai daug, nes be to, ką sakiau, pridėkite ir Montmartre (tokį paryžietišką Piliofkės ir Užupio mišinį), į kurį traukia ne tik menininkai, bet ir šiaip turistai ir visokie smalsuoliai, pavėpsoti į “neformatą“ (gaudami kičą: nes kokia paklausa, tokia ir pasiūla), o nuo jo paprastai verta prisidėti prie kokios amerikiečių grupelės, užtikrintai kaip į Meką traukiančių link filmu išpopuliarintojo Moulin Rouge. Jiems Europa, o ypač Paryžius, yra savotiška mūsų, europiečių, Amerika – ir vasaros atostogų kryptis.

Tik į Montmartre geriau traukti įprastiniu turistų maršrutu, nes išlipome savo pasirinktoje nuošalesnėje metro stotelėje ir supratau, kad tai vieta, kur aš dabar visai nenoriu traukti savo telefono ar fotoaparato, nors dar šviesus paros metas. Čia pat vienas hipis sukosi žolės suktinę (manau, ne pirmą tą dieną), o vos ne į veidą praeiviams kontrabandines cigaretes bruko “sto rublej“ kažkokie arabiško gymio neaiškūs tipai. Kiek paėjus, per langą iki pusės išlindusi (nes daugiau nesimatė, tai ką aš žinau…) visiškai nuoga krūtine lotyniškos išvaizdos mergina džiaustė ant tipinio paryžietiško balkonėlio atbrailos kažkokias drapanėles (juk buvo karšta!).

Policijos automobilis čia jau buvo nebe sedanas, o talpus mikroautobusas. Ir jame pastebėjau esant ne mažiau tris pareigūnus. Dar tris (ne po du net čia vaikšto!), ginkluotus ir parengtais vos ne čia pat panaudoti automatiniais karabinais, sutikome spėriai kulniuodami lauk link civilizuotesnio rajono. Aš ėjau kiek atsilikęs per rankos atstumą ir dešiniame šone paskui savo brangiąją – kur ir priklauso būti asmens sargybiniui, ir tikrai, Krasnūchoje pas mus kažkaip ramiau atrodo dieną (esu gyvenęs ir Naujininkuose prie pareigūnų kalėjimo Sniego g., jei ką).

O po to miestas pasikeitė taip pat netikėtai ir tapo vėl draugišku – kaip ir Užupis, pasitikdamas angeliukais, tik ne baltais, o kažkodėl mėlynais (maskuojamosios dangaus spalvos – tokie dangaus kariškiai, matyt).

DSC_0081

Gašlių formų užupietiškas Monmartro pakraščio mėlynasis angelas (atsiprašau, kad tos moteris vis tik nenufotografavau)

* * *

Mano patarimas: kadangi Paryžiaus tikrai daug, pirmai dienai (jei išvakarėse jau apsišniukštinėjote po savo kvartalą) banaliai imkite turistinį turą autobusu – Cityrama agentūra yra prie Žanos d’Ark skulptūros (lengvai rasite – auksinė mergina ant žirgo su vėliava) Luvro gale link Karuselių (ir tikrų, ir le Carrouseles).

Siūlau pasirinkti su ekskursija į Eifelio bokštą – mažiau nei pusšimtis eurų suaugusiam, duoda ausinę, kur išklausote važiuodami gido pasakojimo pasirinkta kalba (yra English ir English vaikams, bet man pasirodė, kad rusų kalba tekstas kiek įdomesnis detalėmis, nors gal taip sutapo, kuomet persijungdavau, nes lyg ir turėtų būti pasakojimai identiški; bent jau vaikams apie paklydusias moteris karaliaus rūmuose tai neturėtų pasakoti anglų supaprastintąja).

Tokiu būdu apžiūrėsite visą tą must-see savo akimis, o ne iš paveiksliukų, ir dar papasakos, kas čia ir prie ko. Ir “atsižymėsite“, kad “viską matėt“, ir kojas pataupysite. O kitądien ramiai galima visu maršrutu praeiti jau pačiam – ką mes ir padarėm. Beje, autobuse sėskite ne kartu, o į skirtingas puses, jei norite fotografuoti. O jei dar ir norite fotografuoti ne per stiklą, tai yra ir tokių be stogo autobusų, kur ir pas mus Vilniuje važinėja, tik kai karšta, tai maloniau važiuoti su kondicionieriumi.

O Paryžiuje buvo kaitra – kai kurie fontanai netgi dėl vandens stygiaus išjungti (prie Luvro ir Sorbonos), o aš įlipau ir pamerkiau galvą į seniausią Paryžiuje Keturių Vyskupų fontaną Sen-Žermene. Šalia buvusi policijos nuovada visai nesidomėjo tokiu chuliganizmu, o ir patys tą mielai padarytų, sprendžiant iš aulinukais apsiavusio žandaro prie Senato rūmų, ilgesingai nužiūrėjusio mano basutes… Ir nusipirkau Paryžiuje dar vieną skrybėlę, nes šiaip kepuraitės būtų per mažai.

Ta pati turistų agentūra veža ir į Versalį. Ir nešykštėkite imti turus su priority, nes visur bus eilės (ar pamenate, kiek svečių čia yra per metus, ir kiek metro perveža per dieną?…).

DSC_0146

Notre-Dame de Paris vyskupo kroksas šventoriuje

Važiuodami autobusu, nuo Luvro per jį nuveš palei Seną link Saint-Germain ir Lotynų kvartalo, pamatysite Notre-Dame (būtinai ateikite čia vidurdienį paklausyti varpų skambėjimo, o po to patraukite į “bernardinų“ parkelį už šios katedros), po to Odéon (šiuo metu renovuojamas Panteonas) ir Saint-Michel, o čia, be abejo, ir tas pats Sorbonos universitetas (gerokai kuklesnėmis durimis, nei Vilniaus universitetas, bet kiekvienas gal ir išsiskiria tuo, kuo yra vertas?), ir Liuksemburgo (ne tas, kur prie Vilniaus stoties McDonald’s, bet suprasite, kodėl mūsiškis parkelis taip vadintas – čia yra ir prancūzų Senatas) parko, pamatysite ir Eliziejaus laukus su Triumfo arka, ir Les Invalides bei École Militaire (pirmasis – tai pensionas veteranams, pastatytas, kad tie nebesiautėtų Paryžiuje, kuomet tapo netinkami karo tarnybai, taip mažindami prancūzų armijos prestižą, ir tai buvo viena pirmųjų pasaulyje socialinių rūpybų, įgyvendinta valstybės praktiškai, visai ne skandinaviškasis socializmas ar bismarkinė pensijų sistema dar ir su vaikų darželiais; o antroji yra Karo akademija, ir ją baigė artilerijos jaunesnysis leitenantas Napoleonas su prierašu prie diplomo: “toli eis“ – grįžo jau generolu ir įkūrė čia savo štabą) ir minėtą Quai d’Orsay, kuris šalia Nacionalinės Asamblėjos (parlamento) ir Naujojo tilto (seniausio Paryžiuje, todėl palinkėjimas “drūtos sveikatos kaip naujas tiltas“ yra kilęs nuo šio).

Ir tada liks jau tik keltis liftu, apėjus visą tą smalsuolių eilę, į Eifelio bokštą. Čia yra trys aikštelės, o į pirmas dvi bilietą jau nupirkusi agentūra (pirkti eilę oficialiu kyšiu su priority – puikumėlis!). Į aukščiausią trečiąją, kur kavinė ir pono Eifelio buvęs darbo kabinetas, deja, yra atskira eilė antroje aikštelėje ir tenka stovėti gyvai vietoje ir ten jau atskiras mokestis, bet jau įspūdžio apsižvalgyti po Paryžiaus panoramą pilnai pakanka antroje (nenorėkite visko per vieną kartą!).

Iki Montparnasse (čia ir tas juodasis dangoraižis, kuris irgi “darko“ peizažą, kaip Helios City Konarskio gatvėje Vilniuje, aha…) reiktų važiuoti patiems ir atskirai – vis tik tai kitas miesto galas. Bet nuo čia bus netoli nuo Denfert-Rochereau, ir gal rasite kelią aplankyti JAV Laisvės skulptūros mažesnįjį originalą?… Taip, stovi ji prie vieno tiltų – matysite pakeliui į Versalį, dar neprivažiavę Bulonės miško.

Versaliui reikia dienos vien apeiti šiuos milžiniškus rūmus. Šių sodams – iš viso atskiras turas.

DSC_0098

Raktas nuo Versalio, jei taip šeimininkas sugrįžtų…

Dydžiai ir masteliai prabangos ir aukso žibėjimo yra akis apžlibinantys ir protu sunkiai aprėpiami. Na, tikrai: jei duonos nepakanka, tai valgykite baguette (batoną) – po to nesistebi, kodėl su tokiu įniršiu visiems šitiems ponams galvos nuritintos.

* * *

Apie Paryžių (o juk buvome dar ir Versalyje!) galiu dar triskart tiek pasakoti ir pasakoti. Ir juk aš – vos tik nuėjau ten ar šen, pamačiau tik šį ar tą. Muziejai iš esmės liko nelankyti, išskyrus Kvepalų muziejų, esantį visai šalia Operos (pėsčiomis iš mūsų viešbučio, o galima ir kelias stoteles metro).

Fragonard gamykla yra pasauline kvepalų sostine vadinamame Grasse, bet du muziejai yra Paryžiuje (mes buvome pagrindiniame) ir vienas – pačioje gamykloje. Iš esmės Fragonard savo prekės ženklo neeksportuoja, bet galite neabejoti, kad jų kūrinius gal net esate vienaip ar kitaip netgi naudoję, tik jie vadinasi visai kitaip, nei patys sukurti originalai – gal kokios įžymybės vardu, gal kokių įžymių mados namų. Vos penkiasdešimt “nosių“ visame pasaulyje kuria visus tuos kvepalus, likdami visiškai anonimiški ir gerokai iki pensijos tapdami turtingi.

Kai užėjome, buvo tik ką susirinkusi rusų grupė ir aš pasakiau, kad velniop, gal grįžkite po pusvalandžio, kai šitie išsiskirstys. Bet slampinėti nebuvo noro, todėl patyliukais prisigretinom, kad jau tą kalbą suprantam, nelaukdami kitos ekskursijos.

Ir tą padaryti vertėjo. Nes rusė gidė Katia, kuri veikiau buvo, kaip paaiškėjo, tiesioginių pardavimų vadybininkė, į kurią asistentės (ne rusės!) žvelgė neslepiamo ir neapsimestinio susižavėjimo žvilgsniais, besimokydamos, kaip reikia dirbti (Katia tikrai atidirba kiekvieną centą, jai išleistą, ir jai apmokėti išleidžiama, akivaizdu, ne viena stambi kupiūra – aukščiausios klasės profė!), pasakojo nesustodama, vesdama po ekspoziciją ir berdama faktus apie papročius ir istoriją, susijusius su kvepalais.

Va, jei mergina visų tų Liudvikų laikais užsidėjusi apgamą prie antakio, tai ji yra jausminga, o va jei ant skruosto – ryžtingai nusiteikusi, galite ją drąsiai kabinti. Dešinėje pusėje prie lūpos – perspėjimas: ji turi vyrą, ir prie jos geriau nelįsti (net kai nualpdavo dėl tų korsetų, tokioms retai padėdavę susirasti sijono vidiniuose padurkuose ar tarp krūtų paslėptą amoniako buteliuką, vadintą “vinigretke“, o slėpdavę būtent tokiose vietose, kad lengviau pereiti prie intymesnio bendravimo, nes kavalierius kaip ir su damos apatiniais susipažinęs, privalumus netyčia apsičiupinėjęs). Jei kairėje prie lūpos – ji šiandien turi gerbėją, bet ryt, ką gali žinoti, bus apgamas ant skruosto…

fragonard

Fragonard privatus Kvepalų muziejus netoli Operos Paryžiuje (tik įėjimas, viduje fotografuoti draudžiama)

Po to nusivedė į boutique – čia tokios parduotuvės dvi, o kitoje buvo pilna azijiečių, tad pas mus kaip ir ramiau. Vyko ne tik pasakojimas apie jos mums atrinktas įdomesnes kvepalų rūšis, bet ir jų “degustacija“. Aišku, tam, kad viską galėtum įsigyti, ir dar paaiškino, kur ir kaip vartoti, ir ką koks kvapas skatina ar reiškia (beje, gražulistus ir visokius lietuvius tikravyrius nuvilsiu: nėra vyriško kvapo, nepaisant to, kad rašoma pour la homme, o yra tik unisex, nes nuo vyriško feromono išryškinimo stogeliai pavažiuotų, o ir kvapas, spėju, bravore gal apetitiškesnis?).

Kvepalams netgi parduodama skirtingo talpumo tara (negaliu susilaikyti nesišypsojęs, kai prisimenu laukinio kapitalizmo metu pardavinėtą pilstomą parfumeriją…) – specialūs termosai, apsaugantys nuo šviesos, oro ir temperatūros skirtumų, kuriuose galima išlaikyti kvepalus iki 8 metų be pakitimų (skaidriuose parduotuviniuose buteliukuose jie sunkiai metus ar dvejus išsilaiko, bet paprastai per tiek laiko išsiparduoda ir yra išnaudojami).

Kvepalai (perfume – tariasi “pafOm“) yra maždaug 30 proc. koncentracijos ir kvapas laikosi ilgiausiai (jų ir reikia vos vos!). Eau de parfume – jau bus tik 20 proc. (pas mus šis vanduo kažkodėl vis pavadinamas kvepalais), eau de toilette – 10 proc. (paprastai populiariausias produktas, nes kaina įkandama jau gerų kvapo rūšių, o ir kvepia gi!), o eau de cologne – vos 5 proc. (kaip neprisiminsi, kad odekolonu visas Sovdepijos proletariatas ir tesikvėpindavęs, nors ir kvapas čia būdavęs tik surogatinis kreivai nukopijuotas arba koks vietinės kūrybos kaip Krasnaja Maskva).

Todėl gali gamintojo (be to 70-80 proc. antkainio, kurį sudaro brand investavimas į žinomumą, marketingas ir visa kita fanaberija bei fejerija – dar du prancūziški žodžiai)  kainomis įsigyti tikrų (sic!) kvepalų – koncentracija ir savo pirminiu originalumu.

Pasakysiu, kad įsigijau ne tik sau “ypatingai prabangaus“ kvapo, kuri mano meilės prašymu pasiūlė Katia, bet ir mano meilė nusipirko būtent tuos kvepalus, kurie buvo patys pirmieji mano jai dovanotieji – tik tuomet jie vadinosi visiškai kitu pardaviminiu brand vardu ir buvo beprotiškai brangūs.

Na, ar vien dėl šito nevertėjo skristi į Paryžių – dar ir mados bei kvepalų sostinę?…

* * *

Paryžiaus stebėtinai yra visuose miestuose (sičiai, ir ne tik!), kaip ir mūsų Vilniuje (ir ne vien Liuksemburgo parkelis).

Tarkime, man vis nebuvo suprantama, kaip galima turgavietę vadinti Halės vardu – bet Paryžiuje komercinė senoji apylinkė taip ir vadinta: Les Halles (dar turime Vilniuje juk irgi tokias “lietuviškai tradicines“ Jeruzalę ar Kalvarijas, aha – ir kaip to meto kalbos inspektoriai nepasipriešino svetimybėms?…).

DSC_0173

Mūzų malūnas

Galop, jei žiūrinėsite nuotraukas, kurias aš pajėgiau sukelti į facebook, skaitykite mano komentarus prie jų – Paryžiaus artumas savotiškai atmėgdžiotas ir pas mus, ir ne tik pas mus, nors to gal seniai nebematome:

Pirmasis albumas

Antrasis albumas

Trečiasis albumas – Paryžius autobusu

Ketvirtasis albumas – maršrutas pėstute

Penktasis albumas – bohemiškasis Paryžius

Klipas – tango Monmartre (banalu? Bet neįtikėtina!)

Versalio albumas (gal bus…)

Taip, šįkart pasakojimas ne apie buriavimą, nors Paryžiaus herbas irgi labai teminis – pirklių burinis laivas. Ir miesto šūkis Fluctuat nec mergitur ne mažiau jūrininkiškas: “Plaukia, bet neskęsta“.

Toks ir Paryžius – nepaskandinamas. Kaip ir svajonė, vėl į jį sugrįžti, ir šįkart nerti giliau.

– Aš ir vėl noriu į Paryžių…

– O tu ten buvai?

– Ne, bet aš ir pernai norėjau.

* * *

Prancūzai, matyt, kaip žinodami sugalvojo Beauvais oro uosto pavadinimą taip tarti: biuvĖ.

Kad taip va ir jaustumeis prieš skrydį namo į Lietuvą, žiūrėdamas į tautiečių pliažankes, juodas kojines, krepšininko marškinėlius apsirūkėlių spalviniais deriniais ir rankinukus (kas jums su tais rankinukais, mieli mano heteroseksualai, ką?!) per petį, kuriais pasipuošęs ne vienas “asmuo panašus į Simonko“ (beje, jis irgi skrido su draugu, kodėl manote, kad išsigalvojau, kaip ir bronzinį olimpinį Šilutės berniuką, mokantį mosikuoti kumščiais?). Gal todėl oro uostą nukėlė bent per valandą nuo Paryžiaus – viskas labai logiška, nėra čia ko griauti gerą vyraujantį skonį.

Šalia lėktuve jau sėdi tuštutė. Skaitau knygą ir vis užmetu akį, kaip ji peržiūrinėja savo nuotraukas fotoaparate.

Greičiau – tai vis ta pati nuotrauka, tik atkartota kokia 20 ar 30 kartų, su nežymiu galvos ar mimikos (jei šios būtybės, ir be botulino pasekmių, iš tiesų turi mimiką dar kokią iš viso, neskaitant ančiasnapio vaizdavimo) pokyčiu: ji ir jos nuperoksidinta draugė kažkokiame bare, kuris gali visai būti ir Sky baras Reval viešbutyje Vilniuje. Arba bet kuriame viešbutyje bet kurioje pasaulio vietoje.

Po to pustuzinis irgi be pokyčio foto – naktinis Eifelio bokštas (be fokuso, be kintamo rakurso ir be apšvietimo sureguliavimo). Ir trečiasis toks pats iš esmės nekintamas atklonuotas kadras: pievelė – a-la pique-nique. Nors ir Verkiuose būtų. Arba Vingio parke, šeriant erkes. Užvadinčiau “aš su chebra tūsinuose Bolonkės miškelyje, nu“ – tokių pačių bolonkių chebra.

Būtų labai graži, ir prancūziškai netgi graži, mergina, dailiomis proporcijomis ir putliomis (natūraliomis!) lūpomis, bet… lėktuvas leidžiasi ir ji nuoširdžiai ploja, kartu su už mūsų spygtelėjusiomis moteriškėmis, pastebimai atkutusiomis ir garsiai krykštaujančiomis, kad eis bučiuoti gimtosios Lietuvos žemelės. Namai gi. Kaip rusai, kurie mūsų skonį (ar beskonybę?) neabejotinai įtakojo, pasakytų: užklumpa ilgesys žaliasis.

Prieš mane išlipa du žydų ortodoksai. O man dar Beauvais kilo klausimas: kodėl jie visada tokie susimurkšlinę, turėdami geriausius pasaulio siuvėjus?

Ir nesuprasi, ar čia tas prancūziškas sūris tokį kvapą skleidžia išlipus, ar tai, anot lyriko, mielas tėviškės dūmelis. Košerinė rūkyta lašiša, pasirodo, į Vilnių skrendant irgi nebepriklauso. Ne į Vilnių, o ne Paryžių.

Vis tik tas “fromanžinis“ sūris, manau.

Atsidarysim tuoj “pilstomą odekoloną“ iš Fragonard kvepalų muziejaus, ir namai vėl prakvips Paryžiumi, į kurį dabar norėsis grįžti vėl ir vėl…

paris

Atvirukas iš natūros

Bet “ponai visi Paryžiuje“ – sakė odeozinis (sic!) Michailo Bulgakovo “Šuns širdies“ herojus, ir kai esi ne ponas, tai tenka grįžti į nelabai ponišką darbinę Lietuvos kasdienybę. O poniškasis rusų kamerinis orkestras groja baltagvardietiškas melodijas Paryžiaus metro – nekintamas vaizdelis nuo 1920-ųjų? Nebent elgeta, įsikūręs akiplėšiškai tarp eilės bankomatų Sen-Žermene ir atsivijęs su grasinimais tyra “Anykščių šilelio“ kalba, dabar yra nebe toji sorboniškoji ar milašiškoji paryžietiška Lietuva.

Išskridimo rytą Paryžiuje man galvoje skambėjusias prancūziškas melodijas kažkodėl (ir va kažin kodėl?) pakeitė šita: Frank Sinatra – My Way.

Komentarų: 12

  1. Tie kam nepatinka Paryžius serga tam tikra psichologine kondicija: Есть даже специальный «Парижский синдром» – психиатрический недуг, поражающий туристов, жестоко разочарованных Парижем. В основном страдают японцы. Человек приезжает полный надежд, видит реальный Париж и сходит с ума. Жертв статистически немного, но французским психиатрам хватило, чтобы классифицировать клиническую картину и внести ее в справочники.

    Это тоже обижает туристов: неприветливые, говорят, парижане, нерадушные какие-то. Все, конечно, от завышенных ожиданий. Людям хочется сказки, они едут в город-миф, а приезжают в обычный, нормальный современный мегалополис. Но на Париж неча пенять, коли вместо праздника, возишь с собой все свое: предрассудки, несбывшиеся мечты, вселенскую тоску.

    http://www.mn.ru/oped/20130819/353827235.html

    Patinka

    1. Šiaip teisingas pastebėjimas dėl lūkesčių. Man gal labiausiai ir pasisekė, nes aš visiškai jokių lūkesčių neturėjau. Gal todėl ir buvo – vauuuu… 🙂

      Patinka

    1. Važinėja atvirais langais, bet, skirtingai nuo Kijevo, kažkaip netriukšmingai. Nemačiau gumos, gal bėgiai šiaip sandaresni, bet mitas iš to galėjo būti kilęs.

      Patinka

  2. super aprašymas! aš ir vėl į Paryžių noriu… buvau dukart, dar tiek neapvaikščiota…:)

    Patinka

    1. Ačiū! Ten neįmanoma visko ir apvaikščioti, ir aplankyti. Paryžiaus yra tiesiog per daug.

      Patinka

  3. Puikus rašinys. Tik pastebėsiu, jei galima, kad Citroen ženklas yra ne kapralo ševronas, o susirakinusių ypatingų krumpliaračių dantų raštas.

    Patinka

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.