Užjūris

IKEA mentalitetas lietuviams

Žmogui, kuris nusprendė Statoil degalinėse prekiauti puikia ir kokybiška kava, užuot įprastai parinkęs kokią nors net ne arabica, o robusta pagrindu pagamintą piguvą, dera Lietuvoje pastatyti paminklą – didesnį už kokį Cvirką ar kitą bronzinių balvonų kompaniją.

Bent jau turėčiau jo veidą matyti ant verslo žurnalų viršelio, o interviu skaityti verslo laikraščiuose. Ir kad analitikai kalbėtų apie Lietuvos rinkos brandą (kuri, cinikas manyje šaiposi, nebūtinai su tuo koreliuoja) ir mūsų žmonių mentaliteto subrendimą kokybiškam gyvenimui (cinikas manyje jau kvatoja: orų, sakyk, orų!), o ne XXL cepelinams po du dvim devynis, spirgai ir taukai ol inkliūziv.

Deja, aš jo net vardo nežinau. Manau, sunkiai jį išgūglinsite ir jūs (pasidalinkite, jei ką).

skaityti toliau

Standartinis
Kelionės

Paryžius, su meile

“Jei žmogus skrenda prie Baikalo ar į Kamčiatką, kad jį ten graužtų uodai ir lokiai, reiškia, milijonierius. Varguoliui pinigų užtenka tik Paryžiui“Phil Suzemka, buriuotojas ir reklamų kūrėjas

* * *

Viena iš keleto mūsų su mano meile tradicijų – tuoktuvių jubiliejaus proga kur nors dviese nukeliauti: Nida buvo povestuvinė, Viena – penkerių, o Mozūruose paburiavom – dešimtmečio proga. Tad gal pasirodys banalu, bet 15-tosioms metinėms pasirinkome būtent Paryžių, vadinamą “meilės miestu“.

skaityti toliau

Standartinis
Marinistika

Apie LBS darbo grupę (1/3)

Apie prieš navigacijos sezoną suburtą LBS darbo grupę, turėjusią nagrinėti LBS kvalifikacinių laipsnių pakeitimus (ar pavadinkim – parengti LBS kapitoninių laipsnių reformą), didesnis poreikis rašyti buvęs vos žinia apie ją pasklidusi. Tačiau kol tikrai nieko nebuvo padaryta, tai ir skelbtis, kad priklausai jai ar ką čia dabar nuveiksi, nebuvo ir poreikio.

Iš tiesų – money talks and bullshit walks, todėl kalbėti dera tada, kai yra apie ką kalbėti.

Tačiau ažiotažas jau tuomet buvęs nemenkas (ačiūdiev, prasidėjo navigacija, tai visi išskubėjo buriuoti ant vandens, o ne vandenėlį apie buriavimą pilstyti – aha, kaip aš čia), ir net Bitlui organizuojamose vakaronėse patiltėje teko tuomet vieną vakarą skirti šios grupės vadovui pasisakyti.

Aistras ir susidomėjimą kurstė niekuoo nepagrįsti gandai ir amžini nepatenkintieji, kurie į tą “masonų ložę“ nepakliuvo. Kai kuriuos (pirštais nerodysim) netgi siutino informacija, kad aš ten esu (apie “redakciją pasiekusius darbo žmonių kolektyvo laiškus“ ar “negaliu tylėti“ rašinėlius patylėsiu), o jau man, gi “visiems suprantama“, tai ten ko toje LBS (sic!) darbo grupėje iš viso būti?

skaityti toliau

Standartinis
Knygos

Titnagas, arba kaip perdirbti Rembo (dukart)

Mūsų platumose į Rusijos kinematografą žiūrima dvejopai: vieni žavisi pagal seną įprotį, nes rusai gi turi pas mus puikiai žinomas ir dar prisimenamas filmų tradicijas, o kiti būtent dėl to keikia ir šaiposi, nes rusų filmai nuo seno buvo arba ideologiniai (kaip sakė bolševikų vadeiva Leninas: iš visų menų, kol neįveikėm neraštingumo, mums svarbiausias yra kinas ir cirkas), arba apgailėtinai skurdūs savo raiškos priemonėmis, kompensacijai bandydami apeliuoti į Stanislavskio aktorių meistriškumo sistemą (kad atrodytų įtikinamai, tad lietuviškas kinas žiūrovą pridobdavęs begaliniais peizažais ir mąsliai bukais dialogais be ryšio ir prasmės, kontempliuojant menamą dvasingumą post-sanskritiniu stiliumi).

skaityti toliau

Standartinis