Gintautas Petrauskas: IYT Bareboat Skipper – misija įmanoma! (2/3)

Tekstas ir nuotraukos © Gintautas Petrauskas

IYT Bareboat Skipper: Misija įmanoma!

Pradžia čia <<

* * *

Atplaukus į Marmarį, pasijaučia, kad čia – jau ne Europa. Keleivius griežtu balsu į atskiras eiles surikiuoja pareigūnas: į vieną eilę – kas tą pačią dieną grįš į Rodą, į kitą – tokie kaip aš, turintys bilietą tik į vieną pusę. Pasienietį sudomina lietuviškas pasas, bet pavartęs pokšteli štampą į kažkurio lapo vidurį, ir aš jau Turkijoje. Mūsų taip mėgiamos ir telpančios į piniginę ID kortelės galiojimas šitoj vietoj baigiasi.

Krantinėje jau laukia savo automobiliu atvykęs instruktorius Vitalijus, o kartu su juo ir būsimasis mano bendramokslis iš Peterburgo Andrejus. Pasirodo, visa mūsų mokymo grupė – du studentai, aš ir jis, o laive dar laukia kapitono padėjėjas, insktruktoriaus stažuotojas ir būsimasis instruktorius dar vienas Andrejus.

Vitalijus ruošia sau pamainą, ir atrodo, rezga mintį tolimesnei plėtrai ir flotilės didinimui. Tad laive, kuriame keturios dvivietės kajutės, du tualetai (kam labiau patinka – galjūnai), kajutkompanija su kambuzu ir šturmano darbo vieta, dvi savaites būsime keturiese. Čia jau pakvipo prabanga!

Pasukame vietinės “Šmaksimos” link, kuri čia vadinasi “Kipa”. Apsiginklavę dviem vežimaičiais, renkamės dviem savaitėms produktus, nes Vitalijus praneša, kad dažniausiai būsime laukinėse vietose, kur rasti parduotuvę bus sunkoka. Na, nebent duonos nusipirkti bus kur ar šviežių daržovių.

Besirenkant prekes, man, jau keletą kartų plaukusiam su lietuviškomis įgulomis, iškyla teisėtas klausimas apie ugninio vandens ar tauresnio gėrimo, vyno ar kokio alaus, atsargų. Pasiteirauju Vitalijaus, kokie čia požiūriai į tai ir kokie kiekiai reikalingi dviejų savaičių plaukimui (įvertindamas, kad vis dėl to čia mokymosi kursai ir kiekiai tikrai nebus stebinančiai dideli). Didelės kaimyninės šalies, garsėjančios plačia gerklele, atstovo Vitalijaus atsakymas nustebina: “Na, jei labai reikia, kokį vieną vyno butelį galite nusipirkti, bet ne daugiau”.

Va čia tai rimtai, supratau. Nuo tos minutės ir paaiškėjo atsakingas Vitalijaus požiūris į mokymus, dėl ko pasijutau dar smagiau. Užbėgant įvykiams už akių, tą vyno butelį įveikėme tik už savaitės, per išeiginę nuo mokymų dieną, kartu su dviem Andrejais, kurie, pasirodo, irgi labai rezervuotai žiūrėjo į gėrimus su laipsniais.

Maisto produktų kainos Turkijoje negąsdinančios, centų tikslumu neskaičiavau, bet panašios į mūsiškes. Džiugino tik be galo skanūs vaisiai, kurie net dideliam prekybos centre kvepėjo iš tolo, o kaip vėliau paaiškėjo juos ragaujant, buvo ir be galo skanūs. Gaila tik, Vitalijaus perspėti, kad jachtoje šaldytuvas su dugnu ir nėra per daug didelis, negalėjome vaisių ir kitų greitai gendančių produktų prisipirkti per daug.

O produktai tikrai geri: šviežias jogurtas, kurio atitikmens Lietuvoje kaip ir nėra, ir kurio galiojimo laikas trumpas net laikant šaldytuve (jis nesaldus, naudojamas su salotomis, padažais, etc.), dar patiko geriamas airanas, kažkiek primenantis mūsų pasukas, irgi be galo skanus. Dešrelėse – virš 90% mėsos, bet yra ir mums įprastų, tik su mėsos pėdsakais, tai šitų kaina ženkliai skiriasi.

Žodžiu, prisipirkę du vežimus produktų ir penkialitrinių vandens butelių, pasukome link jūros, kur mūsų laukia jachta, mokymai ir plaukimas…

O štai ir ji, mūsų laukianti Beneteau Cyclades 43.4, penkerių metų, tvarkinga, su dviem šturvalais (antrasis – žmonai), papildomu kiekiu krancų švartavimosi mokymams ir kita reikalinga įranga

Vitalijus paskiria paskiria kajutes (maniškė dešiniajame borte, laivagalyje, arčiausiai šturmano darbo vietos), pusvalandį įsikūrimui ir iš karto duoda metodinės medžiagos – aprašymą, kaip paruošti laivą išplaukimui, ką patikrinti, ką nuveikti, bei praneša, kad už pusvalandžio – jau pirmoji paskaita, po jos – išplaukiam.

Pirmoji paskaita – tai saugumo instruktažas, su išvardijimu visų galimų blogybių, kurios gali nutikti jachtoje. Ir, žinoma, su receptais, kaip to išvengti. Per keletą kartų įkalama į galvą, kad jau atsišvartuojant ir iki prisišvartavimo kitame uoste ar grįžimo į namų uostą būsime su gelbėjimosi liemenėmis (jos gana nedidelės, automatinės ir nė kiek netrukdo, nebent įdegiui).

Škiperis-instruktorius ir pats visuomet rodė gerą pavyzdį ir dėvėjo gelbėjimosi liemenę

Žodžiu, eilinį kartą pasitvirtina Vitalijaus atsakingumas. Gal dėl to, gal dėl mūsų atsargumo, o gal tiesiog su Dievo padėjimu per dvi savaites jachtoje nenutiko nieko blogo, dėl ko baigus kursus galėjome tik džiaugtis.

Taigi, prasidėjo mokymai…

Sekmadienis, pirmas išplaukimas. Tik išplaukus – svarbaus manevro “žmogus už borto” mokymasis. Mokomės, kaip elgtis, kai už borto iškrinta žmogus, o mes plaukiame su varikliu. Treniruotės. Mes, abu studentai, kartojame kiekvienas po du kartus šį manevrą. Gal po kokį 10 kartų bendroj sumoj, kol tai atlikinėjame be klaidų, nors vėjas ir bandė mums sutrukdyti.

Džiugino Vitalijaus mokymo metodika – paaiškinama neskubant kaip tai atlikti teoriškai, po to pademonstruoja pats, ir tada pradedame mes. Kiekvienąkart, jei kas nepavyksta, Vitalijus paaiškina, kur buvo padaryta klaida ir kaip jos išvengti. Jokio skubėjimo, nekantravimo, bereikalingų žodžių, kuriais garsėja rusų kalba, vartojimas.

Reikia pažymėti, kad viso plaukimo ir mokymosi metu visa įgula keiksmažodžiais nesisvaidė. Už keleto dienų tą patį už borto iškritusio žmogaus gelbėjimo manevrą jau atlikinėjome plaukdami su burėmis ir, pasirodo, tai taip pat įveikiama užduotis. Kai jau šį manevrą įvaldėme, tekdavo periodiškai jį pakartoti per visas dvi savaites, ypač kai įsibėgėdavome su burėmis ir pradėdavome mėgautis plaukimu. Tada netikėtai pasigirsdavo komanda “žmogus už borto”, ir atlikinėdavome tai, ko išmokė instruktorius. Manau, kad toks mokymas labai naudingas ir pradedi nebebijoti to šūksnio, o stengiesi gerai atlikti visus reikalingus veiksmus.

Dešinėje, laivagalyje ant relingų matosi apibrozdintas raudonas plūduras, kuriam net vardas uždėtas – Vasia. Va jam ir tekdavo visuomet atlikinėti žmogaus už borto funkciją (prisimaudė jis pakankamai!)

Tą pačią dieną, pučiant gana stiprokam vėjui, prie apleistos prieplaukos mokėmės švartuotis bortu. Priplaukimas, švartavimasis, nuplaukimas, ir vėl iš naujo. Vėl po du kartus, pasikeisdami ir taip ne vieną sykį. Abiems kursantams sekasi neblogai. Kai jau įvaldome ir šį pratimą, keliame bures ir pasukame į namų uostą.

Namų uostas – tai restorano prieplauka, kurioje Vitalijus ir laiko savo jachtą. Prieplauka gana atvira vėjams, tiksliau, vakariniam vėjui, o iš kitų pusių dengia krantai ir miškas, nes restoranėlis įsikūręs įlankoje. Kaip ir visoje Turkijoje, restoranai pakrantėse turi savo prieplaukas, dažniausiai visose būna mūringai (angl. mooring-line – laivo raištavimo virvė, pritvirtinta prie dugno ir paprastai pasibaigianti plūduru arba pririšta prie krantinės – skipper.lt past.), kurie gerokai palengvina švartavimąsi esant vėjui ir išvaduoja nuo bėdos, kad su kažkuo susipainios inkarai.

Ir mūsų restoranėlis, ir kiti aprūpina elektra, gėlu vandeniu, krante būna įrengti dušai ir tualetai. Už visas tas gėrybes mokėti nereikia, vienintelis įsipareigojimas – ateiti vakare pavakarieniauti į restoraną. Nors to įsipareigojimo mes visas dvi savaites tikrai ir nevengėme – planuodami dienos plaukimus, locijoje ieškodavome vietos, kur bus įsikūręs restoranas, ir mažiausiai kas antrą dieną mums tai pavykdavo!

Kainos restoranuose nėra gąsdinančios, o maistas tikrai puikus. Apeigos restoranuose nėra mums visiškai įprastos, bet vėliau paaiškėjo, kad jos gana patogios. Atėjus į restoraną, padavėjas, o dažniausiai pats šeimininkas, nusiveda prie stiklinės šaldymo vitrinos, kurioje išdėlioti užkandžių ir karštųjų patiekalų pusgaminiai, ir, baksnodamas pirštu, išsirenki norimus patiekalus. Pasakai gėrimus, kuriuos norėsi gerti, ir sėdiesi prie stalelio.

Tuoj pat atkeliauja šaltieji užkandžiai, kartais būna ir karštų užkandėlių, gėrimai, o tada smagiau ir karšto patiekalo laukti. Vakarienė kainuodavo apie 40-50 turkiškų lirų žmogui, o tai yra iki 20 EUR. Restoranuose dažnai būna ir wi-fi, tad gali susisiekti su pasauliu, kol lauki maisto.

Žinoma, dažnai wi-fi tik deklaruojamas, bet realiai jo nėra – kaip turkų kalba mums paaiškino viename restorane padavėjas (o šitos kalbos mes su kolega iš Peterburgo nebuvome įvaldę, bet supratome iš gestų), internetas buvo, dar visai neseniai, bet toks mažas mažas, rodė nuo žemės ranka – maždaug pusės metro aukščio, bet paskui kažkas jį išgąsdino, turkas tai pavaizdavo gestikuliuodamas ir maldamas rankomis kaip malūnais, po ko internetas išėjo į netolimus kalnus, parodė net ranka į kuriuos, bet kaip ir pažadėjo grįžti. Greičiausiai jau po to, kai mes išplauksim, deja.

Ne stebuklas, jei interneto trukdžiai buvo sukeliami valdžios reikalavimu ir specialiai, kad neramumus keliantieji (o tuo metu neramumai Turkijoje kaip tik ir plėtėsi) negalėtų naudotis socialiniais tinklais. Bet čia jau mūsų pačių iškelta sąmokslo teorija, kuriai pagrindas kažin ar yra (taip, tikrai yra – man 2010 metais pradėjo rusas Dima važiuoti, kaip labusai banditai šaudė į vargšus desantininkus prie TV bokšto per Sausio 13-tą dieną, po ko aš iškart pasiūliau į snukį pažiūrėti youtube kadrus ir nustoti taukšti blėnis – bet tuomet Turkijos valdžia buvo iš tiesų užblokavusi prieigą prie youtube, ir negalėjom prisijungti net per proxy – skipper.lt past.).

“Namų“ restoranas su prieplauka, gėlėmis, staliukais lauke ir už medžių matomais dušais ir tualetais

Grįžtame apie 17 val., vakarienė numatoma apie 19 val., tad įsitaisome kajutkompanijoje ir išklausome teorinę paskaitą. Vitalijus pakabina lentą, išdalina paruoštą metodinę medžiagą pagal temą ir išdėsto pagal numatytą programą teoriją. Po paskaitos atsako į iškilusius klausimus ir įteikia kiekvienam namų darbų užduotį, kurią atliksime po vakarienės.

Tokia mokymo programa tęsėsi visas dvi savaites, keitėsi tik klausimai. Tad laisvo laiko kaip ir nebuvo, beruošiant namų darbus kartais ateidavo ir 23 valanda. Kėlimasis apie 8 valandą, pusryčiai ir rytinis tualetas. Kiekvieną rytą po pusryčių buvo tikrinami namų darbai, taisomos klaidos, aiškinamasi, kodėl vienaip ar kitaip reikėjo atsakyti.

Apie 10 val. ryto laivo paruošimas ir išplaukimas maršrutu, kurį nustatydavome mes, kursantai, iš kurių vienas pasikeisdami būdavome kapitonu. Vitalijus visą IYT programą išdėstyti buvo pasiruošęs puikiai ir apskaičiavęs, kad išsitektume į dvi savaites.

Kaip ir žadėjo, mokymai trukdavo apie 10 val. per dieną, o jei namų užduotys būdavo sunkesnės – kartais ir ilgiau. Užtat visos dvi savaitės prabėgo kaip viena ilga diena. Kas labai džiugino – tai, kad teorija ištisai persipindavo su praktika. Pavyzdžiui, teoriškai išnagrinėję burių veikimo principus ar burių nustatymo tvarką, jau kitą dieną bet kokias smulkmenas galėjome išbandyti realybėje.

O ir Vitalijus visada stengdavosi suteiktas teorines žinias pademonstruoti praktiškai. Netrūko jūroje ir įvairių ženklų ir ženklinimo sistemų, kurias vis pamatę turėdavome progą pasikartoti. Mokydamasis tapti 2-os eilės vairininku maniau, kad kardinalinių ženklų įsiminti neįmanoma ir man jie vis maišydavosi (topinis ženklas, spalvų išsidėstymas, šviesos). Kapitono padėjėjas Andrejus paaiškino nedidukę sistemėlę jų įsiminimui, ir dabar atsiminsiu juos visada ir visam laikui (spėju apie lieknas vakarų moteris, storas bobas iš rytų, eglutes šiaurėje ir piltuvus lietui pietuose? – skipper.lt past.).

Panašiai ir su jūriniais mazgais. Vitalijus patikino, kad paprastai jachtsmenui visai pakanka septynių mazgų, ir tikrai neverta trisdešimties mokytis. Tų pagrindinių mazgų mus vėl mokė kapitono padėjėjas, o už keleto dienų laikėme įskaitą: reikėjo per 10 sekundžių užmegzti įvardintą mazgą.

Sekėsi gerai, bet ir likusias dienas Vitalijus nepamiršdavo esant laisvai minutei patikrinti, ar neužmiršome mazgų, nes ir škertikai tam reikalui visada buvo po ranka kokpito stale. Kaip sako kažkurios tautos patarlė: kartojimas – mokslų motina. Bet tuos septynis mazgus įsikaliau į galvą puikiai!

* * *

skaityti pabaigą >>