Gintautas Petrauskas: IYT Bareboat Skipper – misija įmanoma! (1/3)

Šįkart ne šiaip debiutas, ir ne šiaip autorius svečias.

Šįkart su malonumu publikuoju pasakojimą mano skaitytojo (ir nuo šio įrašo – jau ir autoriaus!), kuris, sako, skaitė mano pasakojimus, skaitė… ir prisiskaitė iki to, kad nusprendė pasekti mano pavyzdžiu ir užsirašyti į IYT Bareboat Skipper kursus. Ne pas apsišaukėlius sukčiukus-ruslikus iš Go[ForkYour]Sail klaipėdskos mopedų nuomos kontoros – sveiko proto žmogus pirštu prie smilkinio pasukiotų į anų siuntinėjamus pasiūlymus, o linksmų plaučių – tai ir prisikvatotų (man užteko plaučių trims dalims surašyti). 

Ne, užsirašė mokytis netgi pas mano (!) instruktorių Vitalijų Ščetininą. Ir dėl šio žmogaus kaip instruktoriaus aš turiu tik gerus ir labai gerus atsiliepimus, ir mano nuoširdi rekomendacija – nes paties išbandyta praktiškai 2010 metais (nu bus tas mano aprašymas, bus – kada nors…). Tad man, sužinojus, kad autorius ten vyksta, netgi tokia nostalgija ir kažkoks pavydas (rašosi ne su trumpąja i!) sukirbo, prisiminus, kaip tai buvo puiku, ir suvokiant, kad vėl to malonumo antrąkart nepatirsi…

Bet gal kažkiek patirsite skaitydami pasakojimą žemiau, tad atsineškite puodelį kavos ir įsitaisykite patogiau:

* * *

Tekstas ir nuotraukos © Gintautas Petrauskas

IYT Bareboat Skipper: Misija įmanoma!

 

Bet apie viską iš pradžių…

Prieš keletą metų šovė mintis išmokti buriuoti. Kaip ir dažnas Lietuvoje, pradėjau nuo Antros Eilės Vairininko kursų ir gavau pažymėjimą kartu su pradiniu supratimu apie tai, kas yra buriavimas. Po to sekė savaitės pasiplaukiojimas Chorvatijoje (Republika Hrvatska), šiuolaikiškai kažkodėl patapusia Kroatija, vadovaujant tikrai rimtam škiperiui (ar kapitonui?).

Buriavimas Kroatijoje birželio mėnesį buvo malonus, nors…

…po “nedidelio” škvaliuko, kurį patyrėme ir mes, teko stebėti ir šitokį vaizdą

Užsidegimui nenurimus ir svajojant pačiam kada nors išsinuomoti čarterinę jachtą, toliau rinkau jūrmyles, žadėdamas kelti kvalifikaciją ir dasitarnauti iki LBS pripažinto Kapitono laipsnio.

Taigi, plaukimas per Baltiją iki Gotlando salos su smagia kompanija, patyrusiu kapitonu ir mūsų kraštams gana neblogais orais buvo gana smagi atrakcija. Nepaisant to, kad iš aštuonių škunos įgulos narių, tik išplaukus iš Klaipėdos, penki krito partrėkšti jūrligės. Likom trise: kapitonas su padėjėju, kurie vedė laivą, ir aš, kuris rūpinosi besigaluojančiais bičiuliais.

Jūra tuo metu rami nebuvo, pradėjo temti, vyko aktyvus menkių šėrimas tiesiai iš kokpito (nes galiojo susitarimas, kad kajutėse ir kajutkompanijoje nevemiam). Man teko rūpintis vandenuko padavinėjimu, rūbų atnešimu iš kajučių ir panašiais dalykais.

Kas padėjo išsisukti iš jūrligės žabangų – nežinau. Įtariu, kad stiklinėlė raugintų fermentuotų vynuogių sulčių, suvartota išplaukiant per uosto vartus. Kito paaiškinimo nerandu, nes kapitonas pasilepino stiklu rusvo rugių distiliato (nepamiršdamas šlakelio išlieti ir per bortą), o jo padėjėjas, pastebėjau, mėgavosi miežinio salyklo gėrimu. Gi likę įgulos nariai vartojo cinariziną, už ką ir buvo nubausti bangų valdovo.

Pakeliui į Gotlandą

Užsispyrimas “surinkti” jūrmyles neblėso, tad rudeniop neatsispyriau dabar jau šviesaus atminimo a.a. škiperio pasiūlymui dar kartą aplankyti Kroatiją. Rugsėjo pabaiga – spalio pradžia Kroatijoje lepino tikrai gerais orais, o ir pats didysis turizmo sezonas jau pasibaigęs bei čarterio kainos būna geresnės.

Vanduo Adrijos jūroje rugsėjį šiltas, tad maudynės be galo malonios

Prabėgus dar metams, skaičiavau surinktas jūrmyles ir būsimas išlaidas kursams ir tolimesniems plaukimams, kad iš to antros eilės “vairuotojo” tapčiau kažkuo rimtesniu. Vis norėjosi ir pačiam išsinuomoti jachtą ir, surinkus draugų kompaniją, pasileisti ieškoti jau atrastų žemių ir smagių įlankų.

Bevartinėjant internetinius puslapius atradau, kad egzistuoja pasaulyje IYT mokykla, kurios išduodamus pažymėjimus pripažįsta daugelis čarterinių kompanijų. Pasidomėjęs plačiau, supratau, kad tai – kaip tik man. Bareboat Skipper diplomas, leidžiantis priekrantinį plaukiojimą šviesiu paros metu, mane tenkina. Beliko rasti mokyklą, instruktorių, laiko ir, žinoma, skirti tam lėšų.

Skaitantys skipper.lt, ko gero, jau suprato, kad pasirinkau Viduržemio jūrą (nes šilta), Turkiją (nes tenkina kainos) ir instruktorių Vitalijų Ščetininą (nes apie jį gerai atsiliepia skipper.lt, o ir ne tik). Mokymosi, egzaminavimų ir kitos kainos puikiai išdėstytos V. Ščetinino tinklapyje, beliko susiorganizuoti nuvykimą į Marmarį.

Susisiekiu su Vitalijumi elektroniniu paštu, suderinam kursų laiką. Pasirenku balandžio pabaigą, vėliau aplinkybės keičiasi, vėl derinam su Vitalijumi, ir tenka apsistoti ties birželio pradžia (dėl ko vėliau nė kiek nepasigailiu). Iš Kauno skraidantys “Mėslitos” lėktuvai į Graikijos Rodo salą idealiai suderinti su Vitalijaus mokymais, tik galėtų skristi trejetu valandų anksčiau – tada nebereiktų nakvoti Rodo saloje.

Nors vėlgi – o kuo gi prastai praleisti šeštadienio vakarą Rode, tuo labiau, kad jame būti dar neteko? Mokymai prasideda tik sekmadienį, o keltas iš Rodo i Marmarį 9 val. ryto ir plaukia tik 50 minučių.

Per visagalę booking.com sistemą užsisakau nebrangų kambarėlį Rodo senamiestyje, visai šalia keltų prieplaukos į Marmarį, kad ryte nereikėtų ieškoti gal streikuojančių, o gal šiaip sekmadienį švenčiančių graikų taksistų. Sezono metu (nuo gegužės 1 d.) iš Rodo į Marmarį kasdien plaukia du keleiviniai keltai – apie 9 val. ir apie  17 val. (darbo dienomis dar būna ir krovininių, kurie taip pat veža keleivius).

“Mėslitos” lėktuvas atskrenda į salą po 18 val., tad ir belieka rytinis kelto reisas. Iki salos sostinės Rodo miesto nuo oro uosto patogiausia važiuoti maršrutiniu Zuoko autobusu (o ne kokia “mikruške”, nes jų ten kaip ir nemačiau). Žinoma, iš karto įlipęs į pirmą autobusą ir nusiteikęs nusipirkti bilietą pas vairuotoją buvau pasiųstas bilieto pirkti į kasą, o autobusas tuo metu nuvažiavo (Kos saloje, išėjus iš oro uosto, galima buvo laisvai nusipirkti pačiame autobuse – skipper.lt past.).

Bilietukų kasa – tai oro uosto kavinukė ir minimarketas. Toks, tipo, R-kioskas. Paprašai bilietėlio, pardavėja angliškai nekalba, bet suranda kolegę, kuri supranta, ko tu nori. Tada iš kažkur atsineša mažą skrynutę su bilietėliais, ir už 2,40 EUR įsigyju bilietą į sostinę. Kol krapštausi šen bei ten, ir autobuso belieka laukti tik 15 min. Vairuotojo paprašau, kad perspėtų, kada jau būsime senamiestyje, tai šis maloniai nuramina, kad toliau senamiesčio ir nevešiąs, nes ten – paskutinė stotelė.

Nepasigailiu atvykęs ir likęs nakvoti Rode – miestelis tikrai gražus. Senamiestis aptvertas aukšta, senovę menančia tvora, su bokštais ir kuorais, su siaurais praėjimais, grįstomis akmenimis gatvelėmis. Ir tos laibos ilgakojės rusaitės, po parankėmis stambių vyriokų auksinėmis grandinėmis ant kaklų, taip sunkiai aukštais kulniukais žengiančios per tuos kokio (spėju) 13 amžiaus akmenis…

Gražu ir visiškai nepanašu į kažkokius pseudovaldovų rūmus (na, tik tie kreivi akmenys grindiny)

Visiškai nesunkiai susirandu savo viešbutėlį, gal tiksliau, tokius kaip ir svečių namus. Aštuoni kambarėliai pačioje senamiesčio širdy, šeimininkė, kalbanti angliškai, galimybė atsiskaityti kortele, 5 minutės pėsčiomis iki kelto. Visi pliusai. Net kondicionieriaus pultukas veikia! Tik pats kondicionierius – ne…

Nors anokia čia bėda – temperatūra gal tik kokie +26C, o išskrendant iš Kauno buvo netoli +30. Gaila, kad ir naktį laikosi tie patys +26C.

Vaizdas pro viešbutuko langą: bent 2 minaretai, bet šiais laikais krikščioniškoj Graikijoj mulos iš jų nešūkauja

Malonumai prasideda, kai susiruošiu miegoti. Langai atdari, nes kitaip nebūtų kuo kvėpuot. O už lango – tikras šventinis graikiškas šeštadienio vakaras, tiksliau, visa naktis. Akordeono muzika pramaišiui su roko ritmais, sirtakio melodijos, šiuolaikinė šokių muzika, po langu dviejų metrų pločio gatvele prasinešantis motoroleris su spygaujančia iš džiaugsmo už vairuotojo nugaros  įsitaisiusia mergužėle (gi žino, kur vežasi).

Ir taip iki penktos ryto. Apie trečią nakties, ausiai jau pradedant apsiprast su triukšmais, prabumbsi Harley-Davidson. Rezonansas toje gatvelėje tiesiog puikus, toks jausmas, kad karas prasidėjo su visais bombardavimais. Džiugina tik tai, kad jau rytoj prasidės buriavimo mokymai. Tad nuo penkių ryto jau galima ir pamiegot.

Aštunta ryto pakeliui į keltą: matosi, kad naktį buvo švenčiama

Keltas į Marmarį išplaukia 9 val., check-in prasideda valanda prieš išplaukimą. Bilietą buvau nusipirkęs internetu iš namų, nors galima pirkti ir vietoje. Bet kokiu atveju uosto mokestį 12 EUR galima sumoketi tik registravimosi metu.

Susimoku grynais, gaunu bilietą, praeinu pasienio kontrolę. Šengenas baigiasi, duty free parduotuvė jau tikra, bet nelabai man ko ten reikia – norisi greičiau atsisėsti į minkštą krėslą kelte ir mėginti pasnausti atsigriebiant už tą graikišką naktį.

Keltas palieka Rodą: matosi senamiestis, o už 50 minučių – Turkija

Lengvas greitaeigio kelto sūpavimas per bangas kviečia mėgautis jūros vaizdais, tad espresso puodelis iš laivo baro išblaško miegus ir išveja į atvirą laivagalį pasigrožėti Viduržemio jūros vaizdais.

* * *

skaityti toliau >>