Irgi sezonas: po tris ežerus!


To tak… arba Mičiūrinas, arba Magelanas – © Dėdė Romas

* * *

Gal tai buvo ir gražus savaitgalis, gal ir tos į dirvą susmeigtos vyšnaitės kažkaip gražiai žiūrėsis, gal tūlam lietuviui pasodinti medį – kaip ir gyvenimo tikslo ir prasmės vos ne esminė savirealizacija, bet su tuo mano pakantumas sodui tądien ir baigėsi.

– Be manęs, – toks buvo mano nedraugiškas ir kategoriškas pareiškimas dėl vykimo kitą sekmadienį vėl į sodą.

Nes yra valtis – keturvietė, ir ten taip pat visiems šeimos nariams vietos irgi yra. Ne laivė (dzūk. jachta), bet negali, žmogau, visko norėti ir visko, ko panorėjęs, turėti. Bet galima juk ir nenorėti žemės ūkio – nematau aš tame jokio laisvalaikio leidimo ar kokio dar ten “pailsėjimo“ džiaugsmo, kurį geba atrasti ir trečios kartos miesčionys. Akivaizdu, šis laisvalaikis – ne man. Ir tam sodui aš turiu labai ribotą pakantumą.

Ironiška, kad tą savaitgalį buriuotojai irgi sodino – gi “baobabą“ Nidoje…

Ne, nu aš suprantu: miškas ir medžio sodinimas yra netgi lietuvio buriuotojo (sic!) genuose, ir čia nors kirviu tašyk (kad ir kaip kalambūriškai dabar skambėtų). Tai šie nors baltomis žuvėdromis gali pasivadinti, o ne būti laikomais baltomis varnomis, iškrentančiomis iš mažos agrarinės šalies (jūrinė valstibe, aha) visuotinio konteksto.

Dainius dalyvavo parade (čia ne tas paradas, kur gražuliai siekia uždrausti – čia apie laivus kalba), Olandas, suvedžiojęs ir palikęs mudu su Valdu ant kranto, išskrido į Viduržemį buriuoti, netgi Romanas įdėjo įrašą apie savo buriavimo sezono atidarymą ir vėl kažkaip nukišo, tamsta treneris Romas turėjo gal kitų planų (vėl sūnų su marčia seklumų paieškos gudrybių mokė?), tad neįsiprašiau ir galop aiškėjo, kad va kai gali ir nori, tai buriuoti nebus kur ir su kuo.

Pasitaiko. Ar pirmas kartas? Antai seras Francis Chichister buriavimu iš viso susidomėjo tik 57 metų ir kai jam plaučio vėžį diagnozavo, o į savo “serišką“ kelionę “Gipsy Moth IV“ aplink pasaulį leidosi jau 65-erių, tad kaip ir pensininku būdamas. Spėsiu ir aš.

G+ ir FB galima buvo patarti, ką tądien man geriau rinktis: dviratį minti iki Trakų, taip mažinant dviejų kilogramų antsvorį (iki kūno masės indekso koeficiento 25), ar irkluoti valtį Trakų ežeruose?

Nugalėjo valtis (lyg galėjo būti kitaip “vandens gyviams“?…). Iš tiesų, ėsti mažiau reikia, tai nereiks ir pasturgalio balneliu trinti.

* * *

Tad gal mažiau kalbų, o daugiau vaizdų?

2013 metų gegužės 19 diena, sekmadienis – laikykime, kad vandens sezono atidarymas.

Pasikroviau valtį į automobilį ir nuvažiavau iki Totoriškių ežero. Slipas atrodė maždaug taip (paspaudus didinasi):

DSC_0080

Beveik kaip uostelis. Su prieplauka. Bent jau realesnis už Šventosios ir Drevernos nesusipratimus.

Pradinis valties variantas atrodė taip:

DSC_0081

Teko padirbėti pompa. Sportas yra gerai. Uodai (tiksliau, apvaisintos uodės), kurie neužilgo užpuolė, buvo negerai.

Teko šokti į vandenį ir skandinti juos (jas), o gal ir darbavimosi pompa iššauktą prakaitą, kuris viliojo, nusiplauti. Tad taip ilgai nedvejojęs pats sau atidariau maudymosi sezoną!

Neužilgo valtis buvo parengta pirmai savo šio sezono kelionei, nors ir ne žemyn upe:

DSC_0082

Va ko man čia trūksta, tai stiebo ir burės… Gal derėtų primontuoti? Netgi apmąsčiau, kaip ir kas padaroma, bet viena problema – kaip ir kur montuoti vairo plunksną? Matyt, reiktų kokio netradicinio sprendimo. Nes dėl švertų (kurš. šliūžių) – tai bėdos čia jokios.

Įmerkiau valtį, įlipau, sėdau prie irklų, ir jau krantas ėmė sparčiai tolti (kad net nulakstė irklų rankenos) – valtis slydo vandens paviršiumi kaip katino pautai per lašinius:

DSC_0083

Vytauto Didžiojo funduotos bažnyčios bokštai nuo Totoriškių ežero:

DSC_0085

O čia – ugniagesių bokštas:

DSC_0086

Ir karaimų kenesės bokštas:

DSC_0088

O lenkų turistų autobusas, susiruošus fotografuoti, užstojo salos pilies kuorus:

DSC_0089

Ir visi trys bokštai viename. Subalansuota totoriams, aha:

DSC_0091

Ne tiek jau to Totoriškių ežero ir daug, nes sparčiai artėjau prie Karaimų tilto, skiriančio Totoriškių ir Galvės ežerus. Gal kam tiltas ir jungia krantus, bet čia jis skiria, darydamas buriuotojams iš Galvės šį ežerą neprieinamu:

DSC_0092

Aš stiebo, galinčio užkliūti, neturiu, tad belieka, praleidus valtis iš priekio, jau pačiam lįsti į patiltę:

DSC_0093

Patiltėje skraidė konservatoriai kregždutės, kurios savu nepalaikė ir nešdinosi lauk. Va čia dar Totoriškės:

DSC_0094

… o va čia jau – Galvė:

DSC_0095

Kairėje pusėje lieka dinamščikų irklakojų kuorai, bet aš ne iš organizacijos:

DSC_0096

O priešakyje – jau ir salos pilis, mažoji Marienburgo, teutonų sostinės, pilies kopija, kurią statė teutonų mūrininkas Vytauto užsakymu (matyt, tėvas Kęstutis, ten kalėjęs ir sėkmingai pabėgęs pas žentą į Mozūrus, turėjęs ką papasakoti), ir iš kurios Vytautas išvyko teutonų mušti 1410 metais (šios griuvėsius apraudojo klierikas poetas Maironis, matomas ant 20 litų, o komuniaga Sniečkus, su kuriuo mano prosenelis konjaką gėrė, prie ruso atstatė):

DSC_0097

Dešinėje gi lieka Simo Knapkio viena iš aprašytų burvalčių – vytinė (bet kadangi jis tik gerai, arba nieko, arba deda tašką, kad nesuprasi, gerai čia ar nieko, tai va nieko ir nepasakys apie šią):

DSC_0098

Salos pilis iš arčiau – atvirukinis vaizdelis, kuris neša Trakams pajamas ne prasčiau, nei palangiškiams jūra:

DSC_0099

… tad kaip jo fone neįsiamžinti, juolab, kad vaizdelis gražesnis nei feisbukinė fotkė vonios veidrodyje?

DSC_0101

Bet gana čia tų vaizdų – pro taip vadinamą Paryžių reikia irkluoti link kito tilto:

DSC_0100

Pakeliui prasilenkiau su laive “Viktorija“ – čia du rimti burvedžiai knebinėjosi prie didburės, palydėdami įvadinį procesą man nesuprantamos kalbos žodžiais, išreiškiančiais požiūrį į lytinį aktą, patvirkusias moteris bei kažkokią vietovę Peru Respublikoje:

DSC_0102

Ir kolegos iš Trakų jachtklubo (nepainioti su Vilniaus jachtklubu Trakuose!) nepadėjo ir neprisidėjo:

DSC_0103

O štai ir pėsčiųjų tiltas į salas:

DSC_0104

Juo vaikščiojo daug merginų, bet, deja, ne sijonuotos (o jūs ko tikėjotės, išdykėliai?!).

Artėju prie savo “gimtojo“ uostelio. Čia mano senas (nuo vaikystės) draugas Ernestas, šiais metais įžengęs į kalmukų rojų ir todėl siūlantis pirktis motociklus, vis laisvalaikiu yra irklinio laivyno admirolas. Jau pasirengęs esu jam šūktelėti:

– Uosto kapitono prašau leidimo raištuotis!

Bet, deja, draugo čia nėra…

Jo žmona informuoja anam patyrus poreikį atsipūsti po vakarykščio sunkaus poilsio (sakiau apie rojų?…). Pasilabinu dar su draugo tėvais, nustebusiais, kur šeimyna, pasišnekam trumpai, bet man nėra reikalo išlipti – ir aš jau irkluoju toliau:

DSC_0105

Beje, nuotraukoje matosi, kad Galvėje vanduo vis dar pakilęs – paprastai vasarą jis yra žemiau vos ne per pusmetrį nuo liepto krašto. Gylio ten irgi užtenka – gali nerti stačia galva (ką mes paprastai ir darom), o į dugną nesivoši. Nelabai netgi jį ir taip pasieksi…

DSC_0107

Pro varnų salą matosi pilis. Tarpe visada būna tykos kišenė – ten iš tiesų nėra ko su bure lįsti.

O aš artėju prie gelbėjimo stoties, kuri įsikūrusi jau Vytauto tėvo Kęstučio statytos pusiasalio pilies pašonėje:

DSC_0108

…o šone lieka sugriuvusi “Žalgirio“ irklavimo bazė ir griūnantis (kaip įrašyti veiksmažodį tyčios formoje?) “Žalgirio“ jachtklubas, kuris yra ne jachtklubas, o marina, bet soviečyznos kamuojamiems tai yra sinonimai, kaip ir pats vaizdelis dvelkia socialdemokratine energoūkio renovacija:

DSC_0109

Tik va tos laivės fone… Žinote, tuos buržuiniškus padargus dera apmokestinti!

Vandenėlis gi Galvėje žydi kaip pievelė (nors Kauno mariose mačiau iš viso kaip plutą) – maudytis čia visiškai netraukia:

DSC_0110

Tai ir nesimaudau. Iriuosi link kito ežero – Lukos (kas jis toks?) arba Bernardinų. Pilis lieka paskuigalyje (o pagal irklavimo pozą – priešakyje):

DSC_0111

Bet čia pat man prieš akis – lenkiškojo ir pirmojo jachtklubo Trakuose, nuo kurio sukūrimo 1926 metais kažkodėl skaičiuoja ir Vilniaus jachtklubas savo gyvavimą (baltagalvis Kastytis netgi tokį ženkliuką švarko atlape nešioja, paaiškinęs man, kad nesvarbu, jog prie lenkų įkūrė, o kas ten žino, kiek tų “lenkų“ buvo lietuviai!), griuvėsiai:

DSC_0112

Bet apmaudu gal labiau štai dėl šito pontoninio tilto, visiškai nuo buriuotojų atskyrusio Galvę ir Bernardinus:

DSC_0114

Nebent kažkas mano, kad ne tik valtis, bet ir laivė gali pralįsti pro šią tilto arką, paliktą arčiau seklaus kranto:

DSC_0117

Aš pralendu, tad kaip ir esu nebe Galvėje, o jau Bernardinų ežere. Dabar man dešiniame laivašonyje matosi pasiliekantis pusiasalio pilies kuoras:

DSC_0119

…ir Vytauto Didžiojo funduotos bažnyčios (ji vadinasi, beros, švč. Mergelės Marijos apsireiškimo, į ką Ernestas vieno mūsų neseno pasivaikščiojimo metu retoriškai pasidomėjo, o ką derėjo vartoti, kad ant šitos kalvelės pana Marija pasivaidentų?…) bokštai:

DSC_0120

O priešais atsivėrė tarsi negyvenamo Bernardinų ežero plotai. Tas tiltas ežerą žudo, ponai savivaldybės valdininkai, o juk ir Galvės gerą gabalą atsiriekę savo plūdurais irklakojai:

DSC_0121

Galima ir atsipūsti, pagalvojau.

Ir taip, buriavę su manim pamena, kad be vandens bent litro, o taip pat ir gelbėjimo (ant liemenių labai patogu sėdėti) ir ryšių priemonių, į tūziką (angl. dinghy) nelipama – va taip va geros jūrinės praktikos esu primokytas (nors ironiška: mokantis su Vitalijumi IYT mokykloje mūsų laivė tūziko netgi neturėjo, todėl šv. Mikalojaus salą pasiekėme tik turkų pagalba, iš kurių pirkom ledus, o atgal teko parplaukti patiems – plaukte):

DSC_0125

Truputį pasikepinęs pilvūzą saulutėje, nusprendžiau, kad galima būtų lipti į nepažįstamą krantą pas čiabuvius, kurių geriau nesutikti (nes ims siūlyti kibinus arba į snukį). Patrauklus krantas pasirodė maždaug nuirklavus pusę Bernardinų:

DSC_0126

Įjungęs atbulinio irklavimo režimą, svarsčiau, į kairį ar dešinį paplūdimį laipintis? Rinkausi dešinį (nes aš nesu kokistai ten kairuolis):

DSC_0127

Paunksmėje aptikau čiabuvių stabmeldžių šventyklą:

DSC_0128

Galima sakyti, būtų visai smagi vietelė apsistoti ilgiau:

DSC_0129

Deja, mane labai greitai aptiko vietinės čiabuvės, aršesnės už amazones – vėl tos uodų atkruštos patelės! Užmušinėdamas po dvi tris vienu pliaukštelėjimu, susimatojau į ežerą skandintis…

Irklavau iš čia itin mitriai ir per kraujus – traiškydamas tas kraujasiurbes be gailesčio ir ne po vieną!

Nusprendžiau nuirkluoti iki Bernardinų ežero galo. O gal ir pradžios – nelygu kaip žiūrėsit. Dėdė Romas dar pamena dinozaurų laikus, kad kažkada čia buvęs lieptas, ir jei atvykdavai traukiniu, tai čia pat iš stoties, perėjęs gatvę, galėjai įsėsti į draugo privairuotą laivę ir iškart smagiai buriuoti per Bernardinus į Galvę:

DSC_0131

Galėtų ir dabar taip būti (mane buriuoti Galvėje mokęs Rimantas “Gutmanas“ Gutauskas siūlo paprastą sprendimą pontoniniame tilte – padaryti kaip vartelius atidaromą praplaukimą), jei Trakų savivaldybė imtųsi iš tiesų skatinti savo ežeruose buriavimą. Bet netgi “dušmanams“ šis ežeras (kaip ir Skaistis) nereikalingas: jei gali pasiimti tuos pačius pinigus už pusvalandžio kelionę “aplink ežerą“, tai kas iš to, jei ta kelionė prailgės dvigubai – gi dvigubai negausi.

Bet ir Bernardinuose buriuojama. Štai stovi kečas (maniau, kad pavadinimą įžiūrėsiu nuotraukoje, bet telefoninėje kameroje ne tokia ir gera rezoliucija – tinkama va tokiems reportažams ir feisbukams, bet ne daugiau):

DSC_0133

Apie jį ir jo burvedį būtų gal netgi įdomu jums parengti atskirą reportažą. Bet tądien nebuvau nusiteikęs žmonėms lįsti į akis. Juolab, kad fone giliau kažkur kieme girdėjosi pjaunamų (ar obliuojamų?) lentų garsas – ne visi gi tokie sekmadieniais atsipūtę, kaip aš.

Irklavau atgal, prasilenkdamas su gulbe – šiuo metu vienintele “baltabure“ būtybe:

DSC_0135

Išlipti nusprendžiau prie miesto parko, kur Jonas Nepomukas. Štai prie šito krokodilo Genos vamzdžio, nes lipti ant akmenų yra patogiau net ir ne vikingams, kuomet laivas nebijo į pakrantės akmenis sudužti (nes pats iš esmės yra visas kaip krancas):

DSC_0136

Netoliese romantiškam seksui alaus nuteikta porelė vienas kitam intelektualiai dėstė blėnis apie Visatos sąrangą. Aš naiviai tikėjausi, kad ramiai išleisiu tik iš valties orą – ir visai netoli čia bus iki automobilio kulniuoti.

Kur tau! Jau sakiau apie uodes?

Tai va, jos ir čia prisistatė. Teko mesti šitą darbą dorai nebaigus, užsimesti visą bet kaip sugumuluotą mantą ant pečių ir traukti miesto gatvėmis, sukeliant vietinių slyvukų guvų susidomėjimą ugninio vandens vartojimo procese savo pasirodymu jų akiplotyje. Galiu lažintis, kad už pusbutelį jie mielai visi apsiimtų padirbėti šerpais nešikais. Jų liūdesiui, aš nesu kriošena, o automobilis jau čia pat, už kelių sankryžų.

Sugrūdau viską į automobilio galą ir nuėjau maudytis trečiąkart – ir vėl į Totoriškes prie savo slipo.

Kelionės valtimi rezultatas:

DSC_0138

Galima įsiinstaliuoti ir kokį Endomondo apsą į išmanųjį, bet prigriebiau savo nešiojamąjį GPS imtuvą.

Kaip matau, net ir labai nesistengus, maksimalus greitis buvo kiek daugiau, nei trys su puse mazgo. Gal iš tiesų čia burės trūksta?…

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.