Apie jūrinius frankenšteinus

“Galento“ škiperio Dainiaus Šilgalio suburta FB grupė Classic Boats Lithuania kartais iššaukia ne vien seilėtekį bangų skrodikais medinukais, bet ir įdomesnes diskusijas. Va, tarkime, anarchistas ir piratiškasis varno kuosiaus Nelsono šeimininkas Olandas pasidalino Vidmanto Matučio straipsniu Kodėl merdi Klaipėdos jūrinė dvasia?

Na, man taip kaip ir aišku: nepaisant skambaus uostamiesčio pavadinimo, skirtingai nei tarpukariu, Klaipėda uosto neturi, o yra tik miestas prie uosto.

Už tai Vilnius turi jūrų uostą.

Tiesa, per 300 km nuo Šventaragio slėnio, kuriame Jūrų Komisijos steigėjas Zigmukas Augustėlis suokė serenadas MILFai Barbei iš Radvilų familijos, bet uostą valdo vis tik sostinė, o ne uostamiestis (šis net nevaldo Pilies uostelio, kurį valdo laivadirbių UABčikas). Galop, konservatorius Kęstutis (čia ir vėl ne apie Masiulį, jei ką) irgi gana tipiškai lietuviškai į jūrą težiūrėjęs, kuomet pasimerginėti (arba pasižmonėti, jei šaknis yra “žmona“, o ne “žmogus“, nors žmona, aišku, irgi žmogus) atvykęs – kurortinis romanas, pasibaigęs sūnumi, iki kitos jūros žirgelio lakinti nurisnojusio.

O tai jūros kur? Kur istorijoje mūsų kolonijos, atradimai, salos su runkelių plantacijomis ir vergais juose plušančiais???

Runkelių plantacija Lietuvos kolonijoje – tolumoje matosi Naujosios Marijampolės cukraus fabriko kaminai (iš kissdetroit.com)

Nėra. Bet nereiškia, kad to dabar bent jau nereikia!

Valdo Japerto komentaras:

Jūrinės dvasios nėra dėl Egidijaus minėtos priežasties ir dėl to, kad nelabai kas suvokia, kaip toji dvasia turėtų atrodyti. Paskaičius postringavimus tai net ne juokinga, o graudu. Jūrinė kultūra – tai, matai, visokios jūrinės tematikos tusovkės kaip “Jūros šventė“.

Jūrinė kultūra prasideda ne nuo balių ir festivalių, o nuo jūrinių žmonių. Pastarieji gali būti dviejų rūšių: profesionalūs jūrinikai ir buriuotojai. Pirmieji yra gerai, bet visi jūrininkais būti negali. Tuo tarpu buriuoti gali visi. Todėl jūrinei kultūrai būtinos tiek vaikų tiek suaugusių buriavimo mokyklos.

Sako pinigų nėra. Bet kažkodėl atsiranda profesionalių kamuolio svaidymo ir spardymo klubų rėmimui, nors pastarieji pastoviai lentelės gale trinasi. Tiesiog reikia prioritetus susidėlioti: ar mes norime tos jūrinės kultūros, ar ne. Netgi tarptautinės regatos nepadės, jei žmonėse nėra tinkamo suvokimo. Atplaukė 2009 Tallships’ai, nu visai gražu pažiūrėti šašlyką kramsnojant. 2011 atplaukė kiek mažiau, tai jau ne kas – ką, tik tiek sugebėjot prisikviest? VORai tai išvis tik kažkokios “šešios jachtos nuleistom burėm“.

O politikams tai netgi patogu, kad Klaipėdoje jūriškumo nėra. Tada gali amžinai tuos pačius lozungus kartoti, kaip kokie tomaševskininkai Vilniaus krašte.

Valdui paantrino Dainius Šilgalis:

Porą kartų į metus “Kruzenšternas“ atplauks “na chaliavu“, dar apie VOR pablevyzgosim, ir užteks tos jūrinės dvasios ir tapatumo per akinius…

Čia net pridurti kažką sunku. Dangės krantinėje, kuri vis tik priklauso miestui, miesto savivaldybė nesukrapštė vos keliolikos tūkstančių litų pirmojo lietuvio, perburiavusio Atlantą, atminimui įamžinti. O skambus pavadinimas “Buriuotojų krantinė“ neįtiko savo informacine rodykle – lyg ir paminklas, lyg ir nedera prie senamiesčio.

Peliukai su storais katinais (Kot Morski – čia toks Bitlo herbo šeimos įamžinimas, laikysim) už tai dera. Jūriniai tokie, aha.

* * *

Tai gal apie Klaipėdos, kaip uostamiesčio, senamiestį, kad jau taip?

Jis tiesiog knibžda uosto tavernomis, kuriose jūreiviai (ir buriuotojai) nesijaučia vieniši, kelnių kliošais šluodami uostamiesčio gatvės trinkeles, bet kirkinasi su “šešioliktąja divizija“ ir šiaip vaidilutėmis?

Vilius Tamkvaitis, komentuodamas kitą straipsnį, kurį parašė Milda Skiriutė “Klaipėdos senamiestis: uždaromas paskutinis banko skyrius, gyventojai išparduoda butus“ dėsto:

Šiuo metu gyvenu keistame etape, kai Klaipėda jau nebėra mano miestas, o Vilnius dar ne visai savas. Visgi tokia būsena leidžia pažvelgti į mano gimtąjį miestą šiek tiek kitaip, ir kaip tikras klaipėdiečių diasporos sostinėje atstovas matau, kad Klaipėda vis lėtėja, aptingsta ir sensta.

Kai „Klaipėdoje“ eilinį kartą perskaičiau apie leisgyvį senamiestį, buvau nustebintas kalbinamųjų trumparegiškumo: eismo schemos ir rinkliavos už automobilių stovėjimą, neva, esančios pagrindinės senamiesčio tuštėjimo priežastys. Per 10 minučių turėjau kalną statistinių duomenų ir keletą argumentų paaiškinančių, kad ne rinkliavose už automobilių stovėjimą problema.

Nuo 2005 iki 2012 metų Klaipėdoje darbingo amžiaus žmonių sumažėjo 19%, vaikų ir paauglių, kurie jau netrukus taps darbingo amžiaus statistinio rodiklio atstovais sumažėjo kiek mažiau, nei 19%. Kasmet vidutiniškai 2,5% aktyvių klaipėdiečių palikdavo, senamiesčio lankytojų gretas. Gyventojų mažėjimą kompensavo auganti ekonomika, mažėjant miestelėnų kiekiui jų disponuojamų pajamų kiekis po truputi augo, todėl ir senamiesčio kavinėse išleidžiamų pinigų kiekis nemažėjo.

Atėjo diena, kai pasaulio ekonomika pyst! – ir susitraukė, Klaipėda neturėjo imuniteto ir klaipėdiečių uždirbamų pajamų pastaruosius metus labai sparčiai mažėja. Tiesiog nėra kam ir ką uždirbti. Nuoširdžiai tikiuosi, kad klystu, bet šie skaičiai iliustruoja faktą, kad Klaipėda užmiega. 

Jei toks aktyvios Klaipėdos susitraukimas tęsis ir toliau pamatysime ne tik merdėjantį senamiestį, bet ir mažėjančias nekilnojamojo turto kainas. Tuštėjančias mokyklas ir eilėmis užpildytas ligonines ir poliklinikas. Klaipėda virsta Liepoja – nuostabiu miestu prie jūros, kuriame kažkas ne taip. Ir panaikinant rinkliavas už stovėjimą, ar sumanius stebuklingą eismo schemą senamiestyje, stebuklo nesulauksime, nes tiesiog nėra kam tuo senamiesčiu džiaugtis. 

Klausimas tik vienas: ar šią situaciją įmanoma koreguoti strateginiais miesto sprendimais, ar toks demografinis pasikeitimas yra stichiškas ir vienintelis dalykas ką galima padaryti, tai suvaldyti padarinius.

Nepaisant visko, mane džiugina faktas, kad Klaipėdoje moterų vienam vyrui nuosekliai daugėja. Nesigilinsiu kodėl, nes kitaip gali nelikti kuo džiaugtis.

Taigi, net jei “Vilnius blogas, nes uostą užsigrobęs“, ar ten kažkaip dzin tie buriuotojai (kurių didesnei daliai gal irgi dzin knechtai su rožinskais ar kokios ten krantinės su paminklais), tai kad miestas pats savęs administruoti ir žengti į ateitį nesugeba.

Memelio šmėkla – aš čia, gyva… (iš mytrips.lt)

O gal iš tiesų nereikia mums to Memelio, nes vis tiek lietuviai (daugumoje – žemaičiai iš kemsynų, kur teutonus skandino) dar tarpukariu gyveno jo pietiniame priemiestyje Smeltėje?

Iš esmės, dabartinės Klaipėdos ten ir širdis, kur “Akropolis“, o “klaipėdiečiai“ iš aplinkinių kaimukų, jei ne vietinių blokinių sovietmečio lūšnynų, suvažiuoja. Ko jiems ten, kur Birža, kurios nėra (ne, čia ne apie Darbo biržą!), kur Dangėje laivai raištuojasi, nes… nesiraištuoja. Nes ir tiltai nesikiloja.

O “Meridianas“ grįš kaip žuvies restoranas, nepergyvenkit – vis kažkokia miesto svečiams egzotika. Laive valgiau, sakys. Tai jau kaip ir jūreivis, skaityk.

* * *

Aš nors ir ne klaipėdietis, bet man gaila, kad kažkaip kreivai šleivai su ta savivalda gaunasi uostamiestyje, ir tikrai ne sriūbavimai ir virkavimai dėl uosto dalies uždirbamų pinigų pervedimo į šalies biudžetą čia yra pagrindinė problema. Matyčiau Klaipėdą netgi sostine ir milijoniniu miestu.

Tad Vilniui telieka estiškas Tartu vaidmuo – seniai peržengusi savo istorines ribas į priemiesčius, sostinė dūsta nuo “kaimiečių“ gatvėse, pritaikytose tik vietiniam srautui (Kaunas yra didelis kaimas, bet nors prospektus kaip didmiestis turi – duobes užlyginti galima ir atidarius HESo šliuzus, tarp kitko), todėl zuokuliškos ar kitokios idėjos mažai čia gelbės, o modernusis stiklo ir metalo bokštų Vilnius iš esmės gali būti bet kuriame kitame mieste, kad ir prie jūros, ir prie uosto, nes tų vizijų net po medžioklės midaus primaukęs kunigaikštis Gediminas neturėjęs, o mes turime galimybes, tik nebeturime vizijos.

Suprantama, laisvalaikiui sklypukų žemėje kuistis tokioje sostinėje nebeliks. O va po darbo dienos paburiuoti jūroje (ne ežere aplink Maironio prisiskaičiusio Sniečkaus pilies muliažą) – visada prašom. Caras Petras mužikus ir bajorus rimbu į jūras varė, o mes gi humaniški demokratai, tad meduoliais viliosim (tame tarpe ir GPM lengvatos jachtoms kaip buvo kompiuteriams su interneto prieiga).

Tad kad sostinė persikeltų į uostamiestį ir visi “jūrinės Lietuvos“ valdžiažmogių kuriami bei ašarėlėmis gaivinami frankenšteinai taptų realybe, gal, sakau, kokį referendumą organizuokim? Parengiamuosius darbus atlikę, aišku. Ir kol dar pinigai tuščiai neišmėtyti griautiniems namams renovuoti provincijoje, kuri natūraliai tuštėja dar nuo tarpukario, o ne dėl “blogo Kubiliaus“.

Ideali vieta Lietuvos sostinei (iš portofklaipeda.lt)

Kažkada karalius Mindaugas sostinę jo suburtai Lietuvai įkūręs Vorutoje, rusėnų kronikose užfiksuotai kaip vartais (rus. vorota) į Lietuvą (taip ir dabar yra, tik vartais į jūras kitame Lietuvos gale). Apsikrikštinęs ir į Europą atvedęs. Konservatoriams nepatikę ne vien jo seksualinės užmačios oligarchų žmonų atžvilgiu – nudaigioję (ironiška, kad vienas iš žudikų tapo ne tik Pskovo kunigaikščiu Daumantu, bet kaip šio miesto-kunigaikštystės gynėjas nuo rusų ir lietuvių – ir stačiatikių šventuoju Timofėjumi).

Ir jau Gediminas tuomet iš Kernavės, pagoniškojo konservatyvizmo (šitiems ne tik W trukdė – jiems visos raidės trukdė) sostinės, perkėlęs Lietuvos sostinę arčiau mindauginės buvusiosios į Trakus (dab. Senieji Trakai), kuriuos plynoje vietoje tam reikalui pastatęs. Ir per dieną risnojimo – vėliau galop atgal į Vilnių, kur sostinė ir dabar. Stabdžiai ne vien ant Kernavės kalvų net atitokti tuomet nespėję, kai Šventaragyje alkas vandenėliu užlietas, o šalis modernėjimo linkme pajudėjusi.

Aš suprantu, kad Kaunas iš Vilniaus dar pakeliui, bet laikykime, kad tarpukaryje jau tais Senaisiais Trakais pabuvęs. Tad, broliai lietuviai – ar jau keliamės nuo gudų sienos į Klaipėdą?…

Advertisement