Simas Knapkis: Kam irkluoti, jei gali buriuoti, arba Apie istorinius Lietuvos burlaivius ir burvaltes (4)


Tekstas ir iliustracijų parinkimas © Simas Kapkis

<pradžia čia>

* * *

Kuršių marių kuršlaiviai arba reizinės (Kurische Kahn, Kurische Reisekahn arba Memelkahn) – tai gafeliniai vieno, dviejų (tiek jolas, tiek kečas pagal takelažą) ar trijų stiebų su šoniniais švertais, vairu ir bušpritu plokščiadugniai burlaiviai.

Burlaivio apkala buvo karavelinė, laivai statomi iš ąžuolo (dugnas pušinis), jų dydžiai svyravo nuo 17 iki 33 metrų ilgio.

17. Kuršlaivis ir lomės Tolkiemit uoste Aistmarėse (W. Jaeger)

Kuršlaivis ir lomės Tolkiemit uoste Aistmarėse (W. Jaeger)

Vėlyvuoju laikotarpiu laivuose būdavo montuojami varikliai. Tai tipinis Kuršių marių laivas, plaukiojęs nuo Kauno iki Gdansko vidaus vandenimis, bet pasitaikydavo, kad būdavo daromi reisai ir jūra (pvz., į Liepoją). Laivo tipas nusistovėjo įtakojant olandiškai laivų statymo tradicijai (ši tradicija ryškesnė Aistmarėse, kur plaukioję lomės tipo laivai buvo kyliniai, kaip tjalk ir skutije).

Pagal kitą hipotezę šio tipo laivai atsirado Napoleono dėka, jam organizuojant susitikimą su Aleksandru Tilžėje (Nemuno viduryje).

knapkis

Napoleono ir Aleksandro susitikimas Nemune prie Tilžės 1807 metais

Antram pasauliniam karui baigiantis vienas toks burlaivis „Marija“ nuplaukė iki Hamburgo, kur laivo inžinierius W. Jaeger  jį aprašė, užfiksavo brėžiniuose bei apie šio tipo laivus parengė labai rimtą studiją „Der Kurische Reisekahn MARIA“ (išleistą 1995 m.). Šios knygos gale suregistruota daugiau nei 200 laivų, kurių dalis nuskendo.

Neretai plaukiota būdavo šeimomis (lietuvininkų moterys, nepaisant dabartinių prietarų, tuomet laivui nelaimės neatnešdavo), taip ant denio užaugdavo nauji laivininkai. Nors kuršlaiviai savo pavadinimu reprezentavo Kuršių marių regioną, tačiau vizualiai marioms labiausiai būdingas kurėnas.

Kurėnai  arba kuršvaltės (Kurenkahn – kuršių valtis)  – tai tik Kuršių marioms  būdingos žvejų valtys, skirtos žvejoti didžiaisiais tinklais. Pokariu V. Gudelio iniciatyva buvo bandoma laivą pakrikštyti kuršėnu, bet dėl korektūros klaidos žvejų burvaltės  tapo kurėnais.

Tiesa, po karo atsikraustę žvejai (pagal Boleslovą Antanavičių) jas vadino barkasais (tai Aistmarių žvejų burvalčių tipas, turėjęs tiesiąją burę). Pasak medienos pirklio ir Rusnės mecenato E. Ankerio (1880 m. tarptautinėje žvejybos parodoje Berlyne jis pristatė kurėno modelį), tai pavyzdinis laivas, kalbant apie konstrukcijos ir aplinkos, kurioje juo buvo žvejojama, suderinamumą.

18. 1875 m. kurėno modelis 1880 m E. Ankerio pristatytas žvejybos parodoje Berlyne. Eksponuotas Smithsonian institute Vašingtone (dabar Vokietijos Jūrų muziejuje Bremerhavene)

1875 m. kurėno modelis 1880 metais E. Ankerio pristatytas žvejybos parodoje Berlyne. Eksponuotas Smithsonian institute Vašingtone (dabar jis – Vokietijos Jūrų muziejuje Bremerhavene)

Kada atsirado šis laivo tipas nėra žinoma, bet manoma, kad gerokai ankščiau, nei vyriausias Kuršių marių žvejybos inspektorius (buvęs Memelio burmistru – t.y. Klaipėdos meru) E. V. Berbomas (Beerbohm) savo laiške Karaliaučiaus profesoriui Liudvikui Rėzai jį aprašė (su lietuviškomis sąvokomis!) ir nupiešė 1839 m.

Kurėno, arba kitaip kuršvaltės, pavadinimas yra bendras trims pagrindiniams burvalčių tipams: bradinėms, kiudelinėms ir kurninėms. Laivai savo konstrukcija nesiskyrė, skyrėsi tik paskirtis ir jų dydžiai.

Bradinė valtis (Braddenkahn arba leichter Kurenkahn) buvo skirta žvejoti bradu. Bradas – tai apie 300 m ilgio tinklas, išleidžiamas iš dviejų burvalčių ir traukiamas (bradinamas) apie valandą pavėjui, tuomet mažesnioji valtis priplaukia prie bradinės, kad patikrintų laimikį. Bradinės valtys buvo mažiausios iš kurėnų, ilgis nuo 10, o plotis nuo 2 metrų.

Kiudelinė valtis (Keitelkahn) buvo skirta žvejoti kiudeliu – tai didelis maišo formos tinklas, traukiamas laivui dreifuojant. Žvejas iš Rusnės Kostas Mačionis pasakojo, kad svarbu buvo laivą pastatyti tiksliai bortu į vėją, kitaip mažiau žuvies pakliūdavę, bet niekas iš po karo atvykusių nemokėjo taip buriuoti, kaip ankščiau minėtas minėtas V. Žemutat, kuris kiekvieną kartą dalinai atlenkęs savo peilį sviesdavo į marias, o ištraukus tinklą jį ten atrasdavo. Kiudelinės burvaltės buvo pačios didžiausios – iki 13 metrų ilgio ir 3,3 m. pločio.

Kurninė (kurėnas) valtis  (Kurrenkan) skirta žvejoti 300 metrų kurnu (tinklu smulkiai žuviai). Tinklas būdavo traukiamas dviem vienodais kurėnais (B. Servienė, K. Demereckas „Žvejyba pamaryje XVI-XX a.“).

Pasitaikydavo, kad tos pačios valtys vadintos ir bradinėmis, ir kiudelinėmis tuo pačiu metu priklausomai kuriuo tinklu žvejodavo. Tačiau kurėnai buvo naudojami ir žmonių, gyvulių, šieno ar net medienos transportavimui. Nerijoje pradėjus vystyti turizmą, laisvu nuo žvejybos laiku būdavo plukdomi svečiai (ir kai kurie Tomo Mann gerbėjai linkę manyti, kad rašytojui irgi tekę tokiu plaukti).

Rimčiausia studija apie kurėnus parašyta ankščiau minėto W. Jaeger „Fischerkähne auf dem Kurischen Haff“ (išleista 1995 m.). Knygoje pateikta daugiau nei dvidešimt brėžinių, aprašyta statybos technologija.

Kurėnai buvo dvistiebiai (kaip škuna?), plokščiadugniai, su dviem šoniniais švertais (šliūžėmis), karaveliniu būdu ąžuolu apkalti laivai. Dugnas, priklausomai nuo vietovės, būdavo pušinis arba ąžuolinis (pietinė marių dalis). Grotas (didburė) būdavo šprintinis arba gafelinis (atitinkamai paplitę vakariniame arba rytiniame krante).

19. Kiudelį traluojanti gafelinė kuršvaltė (W. Jaeger)

Kiudelį traluojanti gafelinė kuršvaltė

Stiebo aukštis dažniausiai būdavo lygus dugno ilgiui, išskyrus kai kurių rytinių marių gyvenviečių (pvz., Loytė), kur stiebui paaukštinti buvo naudojamos ir stengos. Ant fokstiebio būdavo keliama šprintinė burė. Laivo priekyje ir gale būdavo kajutės (kartais priekinėje „paragėje“ stovėdavo krosnelė), kuriose žvejai laikė rakandus ir ilsėdavosi patys (kartais būdavo išplaukiama kelioms dienoms). Tai buvę ilgaamžiai laivai, tarnavę kelioms žvejų kartoms. Pasak E. Ankerio, nebuvo pasitaikę atvejų, kad neperkrautas kurėnas būtų apvirtęs.

Vienas iš ryškiausių kurėnų akcentų – vėtrungės. Vėtrungių sistemą įvedė jau minėtas Berbomas, paskyręs kiekvienam kaimui, turėjusiam teisę žvejoti didžiaisiais tinklais, po atskirą vėliavėlę, privalėjusią kaboti stiebe, o likusią ornamentiką, pavirtusią liaudies menu, paliko pačių žvejų fantazijai. Tiesa pasitaikydavo, kad stiebe atsidurdavo Vejopačio skulptūrėlė (pasak vieno Rusnės žvejo: Dievas likdavo namie, o ant vandens – kita tvarka). Žvejybos inspektorius gi savo kurėne iškeldavo „erelišką“ (Prūsijos karalystės) vėliavą.

Dar prieš karą turtingesni žvejai į valtis statė variklius, be kurių pokarinė planinė žvejyba negalėjo apsieiti, bet tam prireikė kitokių laivų (dorės, listerbotai), ir galiausiai iš šimtų prieškario kurėnų šiandien liko… vienas – Lietuvos Jūrų muziejaus ekspozicijoje. Žvelgiant į šiandien atstatytus kur[š]ėnus galima pastebėti forštevenių skirtumus – tai aidas šimtamečio laivo pokyčio (ankstesnieji turėjo aukštesnius ragus), o ne neoriginalių laivų statymai (kaip kai kuriems atrodo).

20. Venterinės valtys Drevernoje (Šilutės muziejus)

Venterinės valtys Drevernoje (Šilutės muziejus)

Venterinės valtys, savo konstrukcija identiškos kurėnams, būdavo 7–7.5 metrų ilgio, gaminamos iš ąžuolo, turėdavo vieną arba dvi šliužes, kartais priekinę kajutę. Valtys buvo skirtos pakrančių žvejybai, statant bei tikrinant venterius.

Tačiau ne žvejybos metu naudotos ir prekybai. Goberio (berods, Adomo) žmona pasakojusi, kad vyrams pradėjus žemės ūkio darbus (draudžiamu žvejybai metu) atsilaisvinusias burvaltes moterys užkraudavusios pieno produktais (sviestu, grietine, sūriu ir pan.) ir plukdydavo į Kuršių Neriją pardavimui, kur gaudavusios  du, tris kartus didesnį atlygį, nei pas save.

Tokio tipo laivelio pavyzdys yra likęs žvejo sodyboje Nidoje. Bendras Nemuno Deltos, kurėnų, venterinių valčių (kartais taip pat pavadinamos kurėnais) bruožas – španhautų skaičius (jie keturi). Iš Macikų (Šilutė) kilęs rašytojas H. Zudermanas apysakoje „Kelionė į Tilžę“ herojus susodina (o ties Ventės Ragu iš jos ir išverčia…) būtent į šią burvaltę.

Identiški kurėnams laivai buvo naudojami žuvies supirkėjų. Išlikusioje graviūroje (B. Benecke „Fische, Fischerei und Fischzucht in Ost- und Westpreussen“), kur vaizduojamas toks burlaivis, matosi tiktai vienas skirtumas – laivo gafelis tiesus. Ar tai buvo būdinga visiems šios paskirties laivams, nežinoma.

21. Ūdininkas, toliau žuvies supirkėjo laivas (B. Benecke)

Ūdininkas, toliau – žuvies supirkėjo laivas (B. Benecke)

Prekybinės, svogūninės arba turginės  (Zwiebelkahn, Gemüsekahn, Timberkahn) valtys buvo skirtos gabenti  Nemuno Deltos žemės ūkio gėrybes (daržoves) į turgų.

Išlikusiose Karaliaučiaus filmuotose vaizduose ir nuotraukose tokių laivų matosi nepaprastai daug.

22. Prekybinė valtis (W. Jaeger)

Prekybinė valtis (W. Jaeger)

Laivo konstrukcija nuo kurėno skyrėsi tuo, kad šio tipo burvaltė turėjo vieną stiebą, priekyje neturėjo kajutės, o dalis tarp stiebo ir vairininko (skirta daržovėms pervežti ir nakvynei) buvo dengta. Šoniniai švertai buvo pakeliami skriemulių pagalba, o ne tiesiogiai rankomis, kaip žvejų burvaltėse (matyt, todėl, kad komercija užsiėmė arba tris stubos kampus laikanti šeimos dalis, todėl jos tiek fizinės jėgos neturėjo, arba tuo besispecializavę pikliai, nedirbę tiek fizinio darbo, kiek žvejai – skipper.lt pastb.). Prekybines valtys, kaip ir žvejiškos, tarpusavyje skyrėsi dydžiu.

Aukščiau minėto Plonaičio straipsnyje trumpai aprašyta medžiotojų valtis. Ten pažymima, kad toks laivelis buvęs labiau platesnis, nei įprasta, suteikiant didesnį stovumą (vėl pastebėsiu, kad olandiškas žodis “jachta“ kilo nuo sąvokos “medžioklės laivelis“, tad lietuvninkai tam tikra prasme buvę pirmieji lietuviškieji jachtsmenai? – skipper.lt past.).

Visiškai kitokios burvaltės buvo skirtos gaudyti unguriams ūdomis.

23. Žemaitės irgi nenešė nelaimės laive (Karys)

Žemaitės irgi nenešė nelaimės laive (Babicko foto, Karys)

Tokiai žvejybai nebuvo reikalinga sunki, stabili plokščiadugnė valtis (palengvinanti žvejo darbą su tinklais). Virvei su kabliuku išleisti ir surinkti tiko lengvas kylinis laivelis. Ungurinės (Aalboot) valtys buvo apie 6-7 metrus ilgio, apkaltos pušimi klinkeriniu būdu, turėjo vieną stiebą, raginę (stakselį) burę bei didburę (grotą),  ištempiamą šprinto ir giko pagalba. Korpusas buvo gaminamas iš pušies ir tvirtinamas 7–8 španhautais. Tokia valtis buvo gerokai eiklesnė ir labai panaši į pajūrio žvejų valtis.

* * *

<skaityti daugiau>

Komentarų: 4

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.