Pi dienos vakaras


Kol sukčiaujant kelintąkart pričiuptas Ruslikas ir Ko. iš GoForkYourSail.lt ieško IYT dokumentų, kurių nepametęs, nes jų ir neturi, tai netrukdo vykti kassavaitinėms ketvirtadieninėms mišioms patiltėje pas popą (papą?) Bitlą. Šįkart buvo diena Pi (3.14), kai visokie pi***kai nebūtinai ieško, ko nepametę, bet pameta maules ne vien matematikai.

Bitlas dar man pasako, kad šiandien ir Alberto Einšteino gimtadienis (g. 1879), o šis yra kaip ir mūsų kolega buriuotojas (prašosi pasakojimo, tiesa?) – ir dar aistringu buvęs! Tiesa, spausdinti mašinėle išmoko tik į gyvenimo galą (tai kompiuteriu jam dabar dirbti būtų neįmanomas pasiekimas), o vairuoti automobilio taip ir neišmoko. Buriuoti tas jam netrukdė. O buriuojant patirti nuotykius ne vien pasiklydus – irgi.

Klausiate, o tai kuo šie faktai dabar susiję su dvigubu renginiu tokią dieną?

Pirma, tai Rimtautas Rimšas pristato savo jau atspausdintą trečiąją knygą. Antra, Darius “Olandas“ Bulanavičius vėlavo, nes automobiliu pakliuvo į spūstį, o po to negėrė, nes vairavo atgal į Kauną. Turint omeny, kad netoliese pramovė du automobiliai, lydimi švyturėlių, tai buriuotojas jis geresnis, nei vairuotojas, panašu. Trečia, abu minėtieji pranešėjai, aišku, yra ne fizikai, bet už tai buriuotojai su, ko gero, didesniu stažu ir už patį fizikos genijų.

Bet gana čia pi***linti, metas apie vakaronę.

* * * (čia galėtų būti jūsų pi)

Vakaronė keistai prasidėjo nuo deserto. Aišku, tortas vyriškas, bet vis tiek gi tortas.

Autorius sakosi, kad čia ne kokis tai autorinis jo literatūrinis vakaras, nes nei vienas nesate gi dar skaitę (bet paskui pasisakė vienas iš kiečiausių Baltijoje buriuotojų Tomkė, kuris skaitė – sako, pramušė, skaitėsi gerai, užskaito, knyga gera). Tad Rimtautas Rimšas prisistatė ne kaip rašytojas – pasirišęs prijuostę ir užsidėjęs kulinaro kepurėlę.

DSC_0080

Rimtautas Rimšas – kepas (nuo “kepti“)

Nedaugžodžiavo, nors diena ir buvo Pi (užbėgant, pasirašė man į knygą dedikaciją, kad daug kalbu, ir jis čia piktai man!). Labai spėriai šokau į eilę iškart po Olando, kuris ėmė dvi, kad gaučiau autografą.

Knyga trečioji. Dar neskaičiau (šiuo metu įpusėjau Andriaus Tapino “Vilko valandą“, o kai ėjau ieškoti “Vyriško torto recepto“ į knygyną, sužinojęs, kad išleista, tai išleidau bemaž 300 litų, gi sumažintas PVM iki 9 proc., todėl kainos turėjo gi kaip pas mus įprasta ir pakilti, ir nupirkau vietoje nerastos kitas 6 knygas) Tad atsiliepimo jums teks lukterėti. Tuomkart geriau skaityti apie pirmąsias:

1) “Klajonės po jūrą ir save“ – keista, dabar apsižiūrėjau, kad nesu parašęs atsiliepimo apie knygą. Jei tai pirmas blynas, tai jis gavosi puikus, nes net nesitiki, kad tai yra autoriaus literatūrinis debiutas. Sodri ir daugiasluoksnė – kaip geras vynas!

2) “Ne Karibų kruizas“ – pavadinime, kažkaip spėju, trolina Artūrą Dovydėną (beje, abu tikrai nerašo apie Karibus, o apie Baltiją), o pridursiu, kad tai ne vien paaugliams skirta knyga (gal berniukai niekad ir nesuauga, tik jų žaislai pabrangsta, tiesą sakant?), tai galite imti drąsiai ir patys skaityti, nes niekas giku per makaulę nevožtels.

2 su 1/2) “Jūrininko dienoraštis“ – čia kaip ir nebuvo, kiek žinau, išleista atskira knyga, tai nesuprasi: trečioji ar pusiau?…

Autorius sako, kad kažkaip visos knygos pradedamos rašyti vasario mėnesį. Matyt, čia jau buriavimo abstinencija ir kranto liga užkamuoja, ir jausmas pažįstamas visiems buriuotojams tose šalyse, kur krantainiai džiūgauja, kad “už tai mes turime keturis metų laikus“ (mes tai turime iš tiesų tik du: arba buriuoji, arba ne). Tad kuo labiau pasiilgsti savo laivės, vėjo ir laisvės, tuo, matyt, geriau rašosi, o rašytojas jis daugkart geresnis, nei kalbėtojas (idant pasakyta dar Martyno Mažvydo katekizme: imkit mane ir skaitykit!).

Merginos pasiteiravo, ar bus apie moteris. Autorius šyptelėjo… Na, bus, jei jau taip norit.

DSC_0081

Tortai. Subalansuoti vyrams, bet skanūs ir moterims

Tortas, šiaip jau, vyriškas, tai visaip suprasti galima tą “bus“: ir kad prie torčiuko moteriškes traukia, ir kad kai vyriškas, tai prie moteriškių juos traukia… Nespėliosiu. Perskaitysiu.

Ir kai perskaitysiu, tai ir bus aiškus pats receptas, kaip iškepti vyrišką tortą. Mes gi žinom, kad geriausia žuvis yra dešra, tad net smalsu, koks tas tortas pagal Rimtautą Rimšą? Draugai man kartą siūlė silkių torto. Bet jie ne buriuotojai, nors ir gyvena prie Skaisčio (patys tai iš Lietuvos buriavimo sostinės, aišku).

Bent jau aišku, kad tai yra “istorija, jos dalyvių papasakota, vieno valtininko užrašyta, nupiešta Klaipėdoje, sudėliota leidėjo ir išleista spaustuvininko Kaune“. O mums buvo pateikta paties autoriaus, prisistačiusio kepėju.

Išgraibstyta kaip karštos bandelės.

* * *

Virgas visada buvo prie technikos. Jei ką reikia laive sutaisyti – jo ir šaukti nereikia. Dėdė Romas netgi bumba, kad geriau iš Virgo atimti atsuktuvą, nes būtinai ką nors sutaisys. Net jei ir nesugedę.

Bet ką jūs be jo būtumėt darę, jei ne jis sujungtų projektorių su laputapu, nulūžusiu nuo projektoriaus rezoliucijos archaiškumo, kad viskas dar kuo puikiausiai veiktų ir būtų rodoma nuo lubų iki grindų, ką???

DSC_0082

Virgas – inžinerijos dievas

Va būtent. Prapultumėt kaip šekelis per regatą, kai jo labiausiai reikia.

Virgas ne tik plaukė su Martynu Puloku iš trolių vandenų pas geizerinius ledžemiečius, rūpindamasis teisingomis ugninio vandens atsargomis ir dviejų reikjavikinių šuniukų bergždžiu nuvarymu nuo koto, ieškant nesamų narkotikų ir kontrabandos (jis dabar jau žino, kur galima slėpti, bet aš jums nesakysiu!), bet ir pasirūpino, kad šios kelionės į Islandiją pristatymas mums įgautų teisingą techninį aprūpinimą ir praeitų sklandžiai.

Nes jau kaip iš Olando kalbėtojas… ai, geriau tegul šis paišo. Gal kada ir skipper.lt logotipą nupaišys.

Nes Olandas gi irgi nepizd… nedaugžodžiavo. Jie va ėmė ir paleido kiną. Nes kaip sakė bolševikų vadas: cirkas ir kinas – svarbiausia meno rūšis, kai aplink vieni beraščiai ir skaityti nemoka (pakelkite rankas, kurie iki šios vietos perskaityti nesugebėjot!).

Retkarčiais į vaizdelį komentarais įsiterpdavo tai Virgas, tai Olandas. Pavyzdžiui, netikėkit, kad pas škotus įlankoje vanduo tiek užterštas, kad ten skardinė ištirpsta. Išbandė – mitas sugriautas (kaip tikri Mitų griovėjai, sakyčiau…), netirpsta.

Vaizdas pasakė daugiau už žodžius. Pavyzdžiui, kaip šalta ir kada pučia ir tikrai banguoja. Vidurvasarį apie 8 laipsniai “karščio“ ir dar gavo apie 10 balų vėjo su bangomis (vėjo stiprumo matuoklis, snobų vadinamas anemometru, tiesiog nebeturėjo daugiau skalės). Bures teko pasilopyti (šiaip jau, lietuvių buriuotojai yra kietesni už Čeliabinsko metalurgus, nes nesirifuoja, kai vėjas užpučia, bet rėkia “vėjo-vėjo-vėjo!“).

O aš taip mąsčiau, kaip anuomet būdavę vikingams, kai tie atvirose savo laivėse plaukdavę šiais vandenimis iki Islandijos ar Grenlandijos… Virgas sako, kad reikėjo burvedžiui Martynui lieti ugninio vandens Odinui, o ne Neptūnui, nes vietinis dievas įsižeidė ir sūrymą pasiūbavo.

DSC_0085

Islandija: ten ir atgal – nominuojamas filmas kitų metų MBA Osvaldo statulėlei

Šiaurės Atlantas knibžda gyvybe. Kaip tikri ornitologai, pasitiesę paukščių atlasą, rastą Reikjavike, jie pakeliui tyrinėjo vietinę skraidančią fauną. Plaukiojančios irgi užteko: ruoniai, delfinai (maniau, kad šitiems per šalta, bet čia kažkokie čiukčių delfinai, matyt!), orkos, banginiai – viskas nufilmuota. Ryklių tik nebuvo – nors ir durna žuvis, bet labiau durna, nei žuvis, nes šiems, ačiūdiev, ten iš tiesų šalta. Tiesa, iškritus labai nesidžiaugtumėt, nes sakiau gi, kiek karščio tebuvo ore…

Aišku, aplankė jie ir salą automobiliais. Pasivažinėjo sniego motociklais (ai, numesti ten kalno pašlaitėje, niekam nereikia… nepraeis lietuvis pro šalį neužvedęs ir į kalniuką neužlėkęs!). Gamta, kaip juokauja Olandas, nereali: jei pasiklysi vietiniame miške, tai reikia tiesiog atsistoti ir apsidairyti.

Bet vis tiek šalta. Nors ir vidurvasaris. Kai Martynas pernai kvietė prisidėti, iškart pasakiau, kad man 1990-1991 metais Komi taigos užteko, ačiū. Aš geriau, kur šilčiau, kur merginos su bikiniais (čia irgi plaukė merginos!) prakaituoja… O ne kur dušas yra, bet į jį šilta eiti tik su striuke. Neperpučiama. Su pašiltinimu.

Nežiūrint to, vietiniai ten plaukimą organizuoja iš vienos salos į kitą. Kasmetinį. Aišku, kad su hidrokostiumais! Įtariu, jie taip ir prausiasi su jais. Bet gerai – nereikia dezodoranto, nes visas kvapas ir taip gumoje lieka uždarytas.

Užsuko grįždami į Farerus. Taip antroji grupė pasiekė savo tūkstantuką, likus 4 jūrmylėms iki marinos – 1000 jūrmylių (bendrai nuplaukta virš 2000). Ta proga susakė tostus į objektyvą. Šventas Petras (kuris Ubartas, o šiaip žinomas ne vien “Antyje“ kaip Sniegius) užvedė Rolando Kazlo dainelę:

Ėjom vogti obuolių
Naktį pusė keturių
Ten šuva bėgiojo prie namų
Ir pamatė jis mus abu
Ir parbėgam išdraskytom subinėm
Sarmata
Ajk peklan!

Bet dainius pagrindinis buvo Olandas:

Plaukėm jūran mes visiiii,
Išsidrėbį kokpity
Ir netrūka mum nei valgyt, anei gert..
Reikėja vemt!
Sarmataaa
Ajk peklan!

Tai va šita džiugia nata apie ne tik Skrajojantį, bet ir Dainuojantį Olandą, ir baigsiu pasakojimą.

DSC_0084

Nebe Skrajojantis, o Dainuojantis Olandas – ajk peklan!

* * *

Nors ne, nebaigsiu. Po pranešimo priėjo vienas iš pirmosios lietuvių buriuotojų ekspedicijos, vadovautos Valdemaro Vizbaro (jei neklystu, folksbotu “Puffin“? Marius K. pataisė: lenkišku Taurus – “Rėja“), jūrininkas (nebuvau įkyrus – vardo neišlupau). Padėkojo Olandui už gerus prisiminimus – nes filme rodytos jo būtos ir matytos vietos. Juk kitąmet – dešimtmetis nuo šio įvykio! Tikrai būtų smagu, jei “Brabander“ škunos kapitonas Valdemaras Vizbaras nepasididžiuotų ir atvyktų šia proga į kitų metų vakaronę pas Bitlą – ne todėl, kad jam stigtų garbės ar pripažinimo, bet kad ir mums, netikriems buriuotojams, ši istorija būtų labai įdomu išgirsti.

Nes tarpukariu, pagalvokit, tebuvo pasiektas Londonas, išplaukiota Baltija, lankytasi Šiaurės jūroje prie Skandinavijos. Dabar nieko nestebina mūsų buriuotojų kelionės aplink pasaulį, dalyvavimas tarptautinėse regatose ir, matyt, jau netgi ir Volvo Ocean Race.

Maža to, jau kitą penktadienį (kovo 22 dieną, ne ketvirtadienį!) įvyks lietuvių horniečių vakaronė – paskutinioji šį sezoną vakaronė pas Bitlą, skirta buriuotojams, apiplaukusiems Horno ragą. Jų jau tiek, kad išeina atskirą klubą steigti!

Tai dabar dar pasakykit, kad lietuviai nėra jūros žmonės, ir kad Lietuva – ne jūrinė valstybė, aha.

Komentarų: 8

    1. Albertas Einšteinas – vienas iš tuzino (ketinau po vieną mėnesiui siūlyti vienam žurnalui) įžymybių, kurių sąsajos su buriavimu yra menkai žinomos. Galvoju, kad seriją gal ir padarysiu, kai ramiai prisėsiu.

      Kol kas populiariausias įrašas yra apie sukčius iš GoForkYourSail.lt, deja. Va tokie skaitytojų interesai – tenka pataikauti jiems. 😉

      Patinka

    1. Ačiū, pataisysiu. Kažkada Vizbaras gyrėsi plaukęs Šiaurės jūra “Puffinu“ – maniau, kad turėjo omeny kelionę į Islandiją. Beklausydamas Olando pagalvojau – kietai pavarė Vizbaras, kaip tikras vikingas. 🙂

      Bet ir šiaip gerai – folksbotu ar lenkiška.

      Patinka

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.