Knygos, Marinistika

Romualdas Adomavičius: Jūrinis savarankiškumas

Kaip jau jus kviečiau ir paskui paminėjau, buvo man suteikta garbė dalyvauti kiečiausio Lietuvos muziejaus (Jūrų muziejaus, kokio gi dar kito!) Istorijos skyriaus vedėjo (ne tik istoriko, bet ir buriuotojo, o ten kitokių į darbą, įtariu, ir nepriima, kiek mačiau mugėje, kur ir merginos dėvi jūrinukes) Romualdo Adomavičiaus knygos “Jūrinis savarankiškumas. Lietuvos prekybos laivyno kūrimosi istorija 1921-1940 metais“ pristatyme Knygų mugėje.

Pirminė Romo mintis buvo pakviesti mane pokalbio moderavimui (nes man tai neduok išgert – duok tik pašnekėt; o išgerti irgi gavau), bet su tuo kuo puikiausiai susitvarkė (lyg galėjo būti kitaip?) Lietuvos Jūrų muziejaus ryšių su visuomene specialistė Nika Puteikienė (jei muziejininkų stende galėjai pasimatuoti ruonio kaukę, tai ji vilkėjo kilmingos bajoraitės suknele, kurią damai padėjau nusivilkinėti, bet jums šių pikantiškų detalių gal nereikia – man iki šiol nesuprantama, kaip galima bet kokio rūbo užsegimą daryti iš nugaros, kur rankos nesilanksto, nors gal tame ir yra kažkokių privalumų).

Tai prezidiume, prisėdęs kaip tarpininkas tarp dievų ir mirtingųjų tarp kalbėtojų ir klausytojų, gal panašėjau kaip bantukas iš šonuko.

(čia turėtų būti iliustracija iš renginio)

Kita vertus, jei jau Delfi rašo, kad buvau kviestas kaip tinklaraštininkas, tai man džiugu, kad kompanija ne tik šauni buvo, bet ir aš ne prie tų liūdnai pagarsėjusių blogerių, kuriais pasinaudojo energoūkministrės Atvėsaitės mergaitė (toks jos tinklaraščio pavadinimas rusų šventikų blogofermoje), prieš gaudama darbuką teigiamai nušviesti sėkmingai dangstyti ministrės nekompetenciją viešumoje, o niekas iš sukviestųjų nepaklausė, ko ji norinti, gal mėsos, gal šiaip grafiti kreidelėmis papaišyti.

Šiuo atveju ir reikalas gi buvo ne asmeninis ar siaurai politinis, o daug platesnis, ir puikiausiai sutampantis su mano tinklaraščio misija. Kaip galima tuomet atsisakyti?

Knyga1

Įrodymas, kad ne veltui giriuosi!

Knygą aš dar iki mugės skaičiau elektroniniame variante (kaip ir priklauso tikram tinklaraštininkui!), tad iškart dėkoju autoriui už tai, kad gavau dabar ją dar ir dovanų. Už ką pakėlėm skysčio, kuriame, anot romėnų, slypi tiesa, plastikines taures muziejininkų stende po renginio su Nika, Eligijum, Romu ir Romo mamule (močiute). Bet aš čia pasakojime jau atvykimo uoste per anksti švartovus raišioju, kai dar išvykimo uoste laivas vos tik juos atsirišęs bures kelia…

Po Nikos įžanginio žodžio, pasidžiaugus kolegos sėkme ir darbu, teko jau pačiam dabar Romui viešai aiškintis, ką jis čia prirašęs ir kodėl, ir apie ką ta jo knyga. Pasiteisino, kad čia jo magistro tezių pagrindu parašyta. Nuramino, kad baisiai akademiškai neprirašęs, tai nesibaidykit (dar užbėgsiu: jo mamulė parodė atviruką iš vaikystės, tai stebiuosi, kodėl Romas dar nerašo prozos, nes ir poeziją galėtų – tuomet būtų pristatomas ne tik Knygų mugėje, bet ir Poezijos pavasaryje, o buriuotojai turėtų savą poetą, kaip tarpukariu turėjo Salį Šemerį!). Galop, jis viską kilniai suvertė profesoriui Kaziui Pakštui – su visomis baltoskandinėmis ir marinistinėmis užmačiomis beigi strategijomis.

knyga3

Nika Puteikienė pasakoja apie LJM delfinų prieauglį ir delfininkystės perspektyvas mažoje agrarinėje šalyje (iš universitetozurnalistas.kf.vu.lt)

Tuomet teko eilė atsakyti už visus savo gerus valstybininko darbus Seimo nariui Eligijui Masiuliui, buvusiam ilgiausiai (!) modernios Lietuvos istorijoje Susisiekimo ministru (dukart malonu – iš uostamiesčio, tad lobistas-marinistas!), kaip ten su tomis marinistinėmis gairėmis į šviesų jūrinės Lietuvos rytojų?

Eligijus iškart pasuko kalbą per visiškai netikėtą (na, jei ne už durų šurmuliuojanti knygų mugė…) požiūrio tašką – apie ne tik mentaliteto skirtumus tarp jūros ir kranto žmogaus (ar konkrečiai uostamiesčio ir tiesiog miesto, neminint jau kaimo), bet ir akcentavo kultūrą plačiąja prasme, kaip ir konkrečiai – jūrinę kultūrą. Net į vikę žvilgterėkim:

Kultūra yra sudėtinė visuma apimanti žinias, tikėjimus, menus, moralę, teisę, papročius ir kitus vertingus, gerbiamus ir puoselėjamus gebėjimus, kuriuos žmogus įgyja kaip konkrečios visuomenės narys konkrečiu istoriniu laikotarpiu.

Tai yra kalbėjo ne kaip šiaip koks technokratas (be abejo, paminėjo tuos neišvengiamus dalykus su išmanymu ir kompetencija – vis tik visa kadencija šiose pareigose net prietaisą padarytų androidu) ar valstybininkas, bet dėstė tą platesnį marinistinį požiūrį į praeitį (atkurtos Lietuvos istorija, ir kame klaidos padarytos jūrininkystės perėmime ir puoselėjime, iš esmės prarandant komercinį laivyną), dabartį (puiku, kai ir per krizę uosto rodikliai gerėja, tačiau uostas, pasak jo – tai ne logistikos aikštelė, kurią tik taip mato daugumas, o jūrininkystė – tai ne vien tik pats uostas) ir ateitį (ką tęsti, ką galima padaryti, paimant gairėmis ir K. Pakšto idėjas, ir pan.). Ir va čia aš neužbėgsiu šįkart, o sugrįšiu vėliau, nes tą sudėjau į savo pasisakymą.

knyga2

LR Prezidentas Eligijus Masiulis pasirašo sostinės perkėlimo į Klaipėdą aktą (iš ekonomika.lt)

Istorikas dr. Hektoras Vitkus į knygą pažiūrėjo ne iš prekybos laivyno pusės, apie ką ji rašyta, ir kur, žinote, logistika ir infrastruktūra, palikęs, kaip minėjau Eligijui, kuris tame atrado kultūrą, bet iš istorinės pusės, ir kas mus iš tiesų daro jūrine valstybe, jei jau kalbam apie jūrinę Lietuvos kultūrą (ar šios dar vaikišką vystymosi fazę).

Aišku, pirmiau, kaip dera akademinėse sferose, papriekaištavo autoriui, kad dar mažai prirašyta, o šaltinių galima ir dar daugiau pririnkti, nors toje gausoje vis tiek mintis bus ta pati. Užbaigė, be abejo, raginimu šio akademinio darbo neapleisti, nes reiks jam, matyt, dar pataršyti ir būsimą disertaciją (Romas tą išgirdęs nevalingai užvertė akis pro akinių rėmų viršų žvilgterėjęs aukštyn dievų palaikymo šiai akademinei kančiai – nieko nieko, rašyti teks, nes dr. prie vardo skamba visada gerai!).

Pagrindiniai vis gi Hektoro akcentai buvo, kada ir kaip, iš kultūrinės, o ne ekonominių rodiklių ir visos susietos logistikos infrastruktūros bei analizės pusės, tampama jūrine valstybe, o ne valstybe prie jūros? Anglai turi išsireiškimą maritime nation, tad jiems svarbi tauta (žr. Eligijaus mintis apie jūrinę kultūrą), o ne tik valstybė kaip mechanizmas, eksploatuojanti uostus ir laivus vardan savo ekonominės gerovės.

knyga4

Dr. Hektoras Vitkus dėsto vokiečiams tapimo jūrine tauta etapus pagal prof. Kazio Pakšto metodiką (iš bernardinai.lt)

Vokiečiai gi, sako Hektoras, savęs jūrine tauta nelaikantys – jo kolegos tiesiai sako, kad visi nukariavimai, rodantys valstybės strategiją ir interesus, tame tarpe ir susiję su mūsų šalies istorija (ne, bet tai gerai mes teutonams pakrovėm Žalgirio mūšyje 1410 metais, nesakykit!), ar sostinės bei šalies raida per visą istoriją, niekaip nebuvo susiję su jūra ir gerove iš jūros, kaip tą gavo anglai (ar prancūzai, olandai, ispanai, portugalai, jei jau taip aš pridėčiau). Tad, jei save, kaip tautą, lygintume, gal kol kas ir mes labiau esame dar “vokiečiai“ negu “anglai“?… O jei K. Pakšto idėjos iš tarpukario yra aktualios ir šiandien, tai ką jau padarėme pagal jo “jūreivinius uždavinius“ (knygoje 23psl.), ir ką derėtų padaryti?

Na, kai jau manęs to klausiate, tai akivaizdu ką – pritariu Eligijui: keliam sostinę į Klaipėdą!

Aišku, mano planas radikalesnis: Vilniuje nugriaunam visus naujus rajonus, nes NT burbulas ir taip sprogęs, todėl nėra čia ko prie griuvėsių kartonkėse prisirišti. Paliekam Vilnių kaip estai savo Tartu – tebūnie čia tas UNESCO saugomas vienas didžiausių Europos senamiesčių ir Vilniaus universitetas. Visi kiti kraustomės į uostamiestį! Pakeliui nugriaunam Kauną, susirinkdami kauniečius, nes Kaunas ir taip dabar yra Lietuvos buriavimo sostine. Paliekam ten tik sargo būdelę prie HES (nors ir vienuolės Pažaislyje pažiūrėtų už dotacijas jų paveldui).

Sostinė turi būti prie jūros, ir tai turi būti milijoninis miestas (ir taip Lietuva yra išsibarsčiusi ir silpna visuomeniškai šioje teritorijoje, galinčioje sutalpinti 5-8 mln. gyventojų, kai Taivanyje, plotu perpus mažesniame, telpa… 23 mln.!), ir kaip čia įprasta jūrinėse Baltijos tautų sostinėse: Ryga, Talinas, Helsinkis, Stokholmas, Kopenhaga (na, tie daugiau Šiaurės jūra) ar kažkada Sankt-Peterburgas (dabar tie persikėlė sostinę į penkių jūrų uostą Maskvą). Nejūrinės tautos (lenkai ir vokiečiai) tegul ir toliau turi savo uostamiesčius provincijoje (Hamburgas yra uostas, bet kad tas uostas yra už 100 km nuo jūros!). Vokiečiai nejūrinė tauta, antrinu Hektorui, nes jiems See yra ar ežeras, ar jūra – vienodai.

knyga5

Romualdas Adomavičius vardina jūrų stichijos privalumus prieš kranto, kalnų ir mergų (iš ve.lt)

Ar lietuvis jau nuo žagrės prie šturvalo perėjo, kaip klausė Romas? Pritariu Eligijui – kažkur pakeliui užstrigo savo homo sapiens vystymesi link homo marinus. Paaiškinau: nuo arklo rankenų persėdo prie traktoriaus vairo, o nuo šio – dar tik prie fūros (angl. truck ir tractor tos pačios lotyniškos šaknies – traukti, vilkti; ne vairuoti kaip laivą!).

Ir kaip būna dėl to dabar? Lietuvą, antai, iš Baltojo laivų sąrašo dėl saugumo pažeidimų (visiškai menkų: DSDF kelte vienos durys užrakintos, kitur trapas trumpokas) ketina išmesti, bet ir ministras gi patvirtins: vos tik rusas prie sienos pradeda priekabiauti, taip ir traukia šniūrais fūristai virkauti pas jį, oi, skriaudžia, gelbėkit-padėkit! Tad jei lietuviai ne artojai, tai tik važnyčiotojai kol kas?

Ar mes jau jūrinė tauta, kaip svarstė Hektoras? Tam tikra prasme, vis tik – taip! Štai už buriuotojus smagu: ruošiamės Londono olimpiadai ir Lietuvos Bankas kokią pirmiausią monetą išleidžia? Teisingai – skirtą buriavimui! O su kuo viršutinėje buriuotojų lentynoje, anot Simono Steponavičiaus, Ambersail burvedžio, lietuviai kantavojasi, ką? Ir ką ten pažįsta ir pripažįsta kaip savus? Lietuvius, o ne latviukus su estukais gi!

Maža to, mes (na, čia belieka tik išpūsti išdidžiai krūtinę, nors mano nuopelno tame jokio, bet garbė vis tiek tenka visai tautai, kaip kad nutinka, kai Lietuvos rinktinė pakrauna kam tarptautiniuose čempionatuose arba kokia mūsų mergina pavaro baseinais ar takeliais, kai priešininkės mato tik kulnis švytuojančias) dabar jau ruošiamės Volvo Ocean Race, o, tarkime, tie patys rusai su savo gazobaksiniais kapitalais ką? Nusipirko bilietėlį, porą etapų paplaukė, babkės baigėsi – ir pišššš, maritime nation ir vy a ze seilors, aha.

Bet visiškai sutinku dėl mentaliteto. Nors va ir Eligijus patvirtins: gi Klaipėdoje yra ne Klaipėdos, o Vilniaus uostas! Tad ar tikrai nevertėtų sostinei ten ir persikelti, kad uostamiestis būtų integralus – kaip miestas ir uostas vieningi ir vienos sistemos visuma?

knyga6

Jūrų skautai atsineša laivo varpą – žadins kaip dr. Vincas Kudirka dabar jau tautiniam ėjimui į jūras! (iš navy.mil.nz)

Maža to, šita jūrinė kultūra prasideda nuo kasdienių veiklų ir turi būti kasdienės veiklos labai įprasta dalimi. Jei vilnietis nori buriuoti, tai kur jis traukia? Į Trakus, kas yra užmiestis (ir formaliai kitas rajonas), kad ežeruose (didesnė dalis jų ir neprieinama) galėtų savo jachta keletą valandų buriuoti. Aš nekalbėsiu apie tragišką jachtklubo būklę, kur žmonės iš ten neišsilakstė tik dėka prisiminimų, tapusių jų asmeninių gyvenimo ir istorijos dalimi, bet ir gal šito jūrinės kultūros entuziazmo. Aš atkreipiu dėmesį: netgi šiuose ežerėliuose plaukioja jachtos, tinkamos ne šiaip vidaus telkiniams, bet ir per Atlantą plaukti! Galop, tai gana ilgai Trakuose buriavimo instruktoriumi dirbęs Bronius Rožinskas tą pirmą žygį ir atliko, ką irgi nepamiršau paminėti.

O dabar įsivaizduokite, jei tą milijoninės sostinės gyventojai gali padaryti čia pat, kai sostinė turi uostą ne už 300 km, o pati yra prie uosto, ar tiksliau – uostas yra miesto-sostinės dalimi? Tai tikrai tik jūrinio miesto centras yra uostas, o ne Rotušės aikštė (daugelių jų ir rotušės, beje, yra prie uosto arba visai čia pat, todėl pastebėjau, kad kranto žmonėms svetimame uoste pasakymas “susitikti miesto centre“ reiškia klaidžiojimą kažkur tarp namų ir gatvelių vos ne priemiestyje, nesuprantant, kad uostamiesčio centras alsuoja krantinėmis, pirsais, knechtais, lynais ir t.t.).

Ir ko nepasakiau, bet atkreipsiu jūsų, kaip skaitytojų, dėmesį: šito jūrinio požiūrio pritrūko uostamiesčio tarybai, kuomet, kaip liūdnai vėliau pastebėjo man ir Romo žmona, senasis Klaipėdos senamiestis dabar ištuštėja, o šurmuliuojama… Akropolyje, naujuose ir sausumos, nebe pakrantės, miegamuosiuose rajonuose. Taip miestas pabėga nuo jūros, nes ir jo centras bei gyvybė braunasi gilyn į sausumą.

O, spėkite, kaip vadinasi Vilniuje šalia naujosios miesto rotušės (savivaldybės) Zuokulos bokšto esantis biurų kompleksas? Verslo uostas. Ir prie įėjimo – burė. Ir logotipe burės. O tuo tarpu Buriuotojų krantine vadinamoje Dangės krantinės dalyje neleista statyti informacinio atitinkamo ženklo (nes “nesiderina su miesto koncepcija“), ir ten nerasite knechto ir jau minėtam buriuotojui Broniui Rožinskui. Ir VOR regata čia neįvyks, nes marinistinės kultūros puoselėtojas Jūrinių reikalų komisijoje pasakė fe, šešios jachtos, nuleistomis burėmis prie krantinės – anoks čia renginys, kuris kainuoja neadekvačiai (geriau duonos ir žaidimų, arba Švyturio alaus ir prostitučių olialia tralialiuškų scenoje; Cicino nepamirškite tik su telniaške pasikviesti, kad padainuotų jums apie meilės laivą kitam krante).

knyga11

Kaip parašyta, ne 16-toji divizija (iš 15min.lt)

Nekalbėjau taip liūdnai, kaip dabar rašau – reikėjo šventės, ne sopulių, todėl kalbėjau lengvai, bet nepamiršau ir rimto požiūrio.

Tarkime, jūrininkų rengimas vyksta nuosekliais etapais: pradžioje išmoksti irkluoti valtį (barkasą arba gičką – tad dirbti komanda, priprasti prie supimo); po to – mokaisi buriuoti nedidelį laivelį (burvaltę, t.y. tą pačią šliupkę, gičką arba jachtą); po to tavęs laukia karstymasis rėjomis burlaivyje, ir jei ten neištiškai ant denio, nes galva nuo aukščio ir siūbavimo nebesisuka, tada jau eini į motorlaivį, kur gali plaukti vos ne kaip akys veda, tačiau visa esybe jauti jūros alsavimą ir vėjo dvelkimą ar jėgą, tad ne šiaip varai kur akys mato per vandens “arimus“, o prisitaikydamas prie jūros stichijos.

Ar taip tikrai yra dabar mokyme? Kiek pamenu, tai “duokite mums kompiuterinį simuliatorių, kad tanklaivį į uostą įvarytume!“.

O kiek jūs žinote jachtklubų prie jūros? Ar KJP turi savo karininkų jachtklubą? Ar žinote tokį laivininkystės jachtklubą? O gal uostininkai kažką panašaus turi? Jūrų skautai (ahoy budžiai!)?

Ar furistas iš reiso grįžęs sako savo žmonai, kad toji vairuotų jų golfuką ar kokį ten pasatą, nes jis, matai, jau sunkvežimį prisivairavo, tad nėra ko darbo su malonumu painioti? Ar mūsų jūros žmogui kyla poreikis ir savo laisvalaikį leisti jūriškai?… Kol kas visas jachtklubas uostamiestyje, tai iš laivų statyklos atimtos piliavietės vandens griovys šalia Dangės upės. O galėtų būti 5-6 marinos su 28 jachtklubais (atsiprašau, bet lenkų Gižycke marinų net pagal šitą mano perspektyvą jau dabar yra dukart daugiau, ir ten juk ne jūra!).

Beje, dama Ellen MacArthur, esanti greičiausia vienutininkė moteris, apiplaukusi pasaulį (o visai neseniai – ir greičiausia vienutininkė iš viso ji buvo), vaikystėje savo priešpiečių kišenpinigius taupė, kol nusipirko burvaltę, atsiremontavo, išmoko buriuoti ir tuomet jau jūra į keliones leisdavosi pakrante, kol ir, berods, Angliją apiplaukė per atostogas paaugle būdama. Romo mamulė gi vėliau paporino, kad tas irgi ne nuo jūros (iš Kėdainių – škotų miestų, kaip pastebėjo Eligijus), bet ir Vilniuje, ir vėliau prie jūros nuvažiuodamas, kaip koks prakeiktas į tą vandenį lindo. Dabar dar irgi sako, kad yra jūrų, kuriose neburiavęs, bet tai dar jaunas – viskas prieš akis. Tad, spėju, kažkokie varžteliai žmoguje turėtų būti pasisukę kitaip, kad jis vis tiek nueis ir susiras būdą prilakti, kaip randama nemokomas kitas prisilakti.

knyga7

Laisvę atgavusi tauta imasi uosto molo statybos (iš http://mabtim.com)

Kalbėtojai atkreipė irgi dėmesį, kaip vadinasi mūsų laivai. Pirmieji motoriniai burlaiviai buvo pavadinti “Jūratė“ ir “Kastytis“. Kažkas iš pasakos srities (nes tas jūriškumas lietuviui, kuriam dievas davė protelį, kad nesėdo į laivelį, atrodė kaip pasaka), bet vis tik jūriško. O po to? Miestų, kurie anaiptol ne uostamiesčiai, pavadinimai (kažkaip abejoju, kad prie Smetonos taip turizmas buvo skatinamas pagal kokią valstybės įvaizdžio programą).

Karinis laivynas? Aukštaitis, žemaitis, dzūkas… kuris ten maritime nation? Iš tiesų, kodėl mūsų flagmanas vadinasi ne “Etmonas Katkevičius“, Salacgryvos jūros mūšio nugalėtojo garbei, bent jau?… Juk mokomasis pulkas sausumos pajėgose anaiptol nesikratė “lenkiško“ pavadinimo, garbę suteikdamas etmonui Jonušui Radvilai.

O svarbiausia, ką aš palinkėjau konkrečiai ir Eligijui, kad kai kitą kadenciją sugrįš, kad padarytų tai, ką Kazys Pakštas pirmu numeriu įrašęs – jis kalba apie Jūrų departamentą, bet gal galim Jūrų ministeriją turėti?

Suprantu, kad praeitą kadenciją prioritetai kiti buvo, tai teko atskirti nuo Ūkio ministerijos Energetikos ministeriją, tai dabar ministrė, antai, visą mėnesį į darbą pro tas pačias duris vaikščiojo, bet taip ir nesuprato, kurioje ministerijoje dirba (būtų tikrai juokinga, jei nebūtų tiesa, ir taip, aš šitą irgi pasakiau, kaip dabar čia rašau), o Prietaisas premjeras, sako, nesuprantąs, tai kaip čia taip, kad elektrinė bus energetikos, o jau laidai tai, suprask, ūkio reikalas, ir kodėl taip, ir dar reikia malkas prijungti bei šildymas irgi energetika (tai ir visą komunalinį ūkį galima VMI paskirti, manau, nes koks gi skirtumas: pajamų ar komunaliniai mokesčiai, nes vis tiek viską valdžia iš darbo žmogaus atima, o paskui ten visi vagys nugvelbia iš biudžeto, todėl pensijos mažos ir praprastam darbo žmogui nėra orumo, nu).

Nes gal iš čekų ir šaiposi anekdotuose, kam jums jūrų ministerija, kai jūs jūros neturit, bet kaip pas mus gaunasi, kiek ministerijų jūriniais reikalais užimti?

Uostas – Susisiekimo, o laivininkystė – Ūkio ministerijos; žvejyba – jau Žemės ūkio (“ir vagoja jūras mūsų laivės“ – Hektoras priminė); Jūrų muziejus kaip marinistinės kultūros propagandos forpostas (susakiau gi misiją Nikai…) – tai jau bus Kultūros ministerija; jūrininkų ruošimas – jau Švietimo ministerija. Penkios. O koordinacija tarp jų – kur? Tad, dieve duok, kad Eligijus vėl bent jau į Susisiekimo ministrus sugrįžtų!

Nors suprantu, kad ne vienam atrodo, kam to reiks. Bet lygiai taip pat aš galiu pasakyti: jūros stichijai neturim mes ministro, o va krantui – visi į Gedimino prospektą nesutelpa…

* * *

O gal kada nors iš tiesų bus, kuomet nusiriši kaklaraištį pakeliui iš darbo sostinėje, eidamas link uosto pro Biržos tiltą. Pamoji kažkam pažįstamam Dangėje, išplaukiančiam pro pakeltą Pilies tiltą link uosto akvatorijos. Jau neužilgo atsiriši savo laivą, kajutėje kostiumines kelnes persimovęs į neperšlampamas. Dar po kelių minučių jau supiesi farvateryje, artėdamas prie uosto vartų. Išsikeli burę jau jūroje, pralaviravęs pro spiečių vaikų burvaltėse, atidirbinėjančių vendus pagal tamsta trenerio komandą. Nukreipi savo laivę link Šventosios uosto.

Žinai, kad ten šiandien vakarieniausi, valgydamas žuvį, kurios, skirtingai nuo jūrininko dano, tu jau suvalgai daugiau nei kiaulienos, užgerdamas romu, aperityvu prieš tai praleidęs burnelę Dėdės Romo toka-tokos, kurią pagal licenciją gamina Stumbro gamykla. Jau sutemus, parveš tave maršrutinis autobusas į namus į Klaipėdą, nes ryt dar laukia darbo diena.

Gal savaitgalį su šeima vyksi į Lietuvos užkampį prie sienos su Baltarusija, nes reiks parodyti, kurioje Vilniaus pilyje gyvenęs valdovas Žygimantas Augustas, sukūręs Jūrų komisiją. Vaikai klaus, ar tai buvusi Jūrų ministerija, kurią kažkada Eligijus įsteigęs?

knyga8

Iškart matosi, kaip atrodo tikros sostinės herbas, o ne karvės ar kokie ten po balas braidžiojantys

O kai Trakuose suvalgysi kibiną, tai aplankysite buriuotojus ir Broniaus Rožinsko vardo jachtklube. Vietiniai vaikiūkščiai gal pavydės, kad tie iš sostinės turi jūrą, jau apie mares nekalbant, tai varžybose vis laimi ne tik škvaliukus gaudydami. O giminaičiai iš provincijos, atvykę į sostinę, tarsis, kaip čia jiems kokią savaitėlę praleidus ne kapstantis kolektyviniame sode, bet jachtoje Kuršmarėse, nes čia tų knibždėte knibžda, ir jas išsinuomoti su burvedžiu ar be jo siūlo ne viena čarterinė bendrovė, tarp kurių bent kelios siūlo netgi ir kurėnus, kasmet susirenkančius į savo ir klasikinių laivų regatą.

Darbe atsidarysi ekselinį failą ir suprasi, kad užsakymą nebe apsimoka vežti fūra, tad skaičiuosi, imti konteinerį dvidešimtuką ar keturiasdešimtuką, o kolega iškart patikslins, kada numatomas iškrovimas uoste. Ir žodis uostas tau visų pirma asocijuosis ne su skrydžio baime ar pigiomis oro linijomis.

Nes jau seniai uostas, miestas ir sostinė yra visų pirma Klaipėda.

Nes lietuvis pirmiau išmoksta šotus pagal vėją pritraukti ar atleisti, nei automobilį vairuoti. Nes lietuvis sunkiai supranta, kaip iš purvo maistas auga, kai vandenynas yra toks turtingas – tik eik ir pasiimk. Nes lietuvis stovi nugara į krantą, ir jam tie žiogų čirpėjimai ar erkių įkandimai nekelia jokių nostalgiškų prisiminimų, o mokinukas be žodyno nesupranta, kas yra dalgis arba šiltnamis.

Nes ir herbe jojama link jūros, ir todėl tenka mokyklose vaikams per istorijos pamokas net ne vien per valstybinę šventę Sausio 23-čiąją aiškinti, kam, žinote, su tuo arkliuku dar ir kažkokie falškyliai būdavę sausumoje tarp žemių traukiami, kad tą dirvą į bangas panašiu padaryti (nors kam tą daryti reikėdavę, tai nelabai kas pamena, o kaimo turizmo sodyba yra visų pirma poilsis prie Kuršmarių, kur nors ruože tarp Ventės Rago ir Drevernos, su centru Šturmuose arba Rusnės saloje).

O anądien dvipartiniame Seime Mažojoje Vitėje kažkoks ten liberalas iš Heraldinės komisijos, pravardžiuojamas Olandu, pasiūlė arklį pakeisti į jūrų arkliuką, o tą kryžių į sekstantą arba inkarą, nes simboliai seniai su Lietuva nesusiję, tačiau opozicijos iš krikdemų balsais svarstymas atidėtas, nes nedalyvavo ministrai, turėję posėdį Melnragėje esančioje Vyriausybėje dėl papildomo Latvijos pakrantės įsigijimo bei Liepojos autonomijos statuso Lietuvos Respublikos administracinėje sistemoje.

Ir pakraipysi galvą, kad viskas, matyt, todėl, kad dabar premjeras Gentvilas su graikais derasi dėl dalies jų laivyno perpirkimo, nes kiek gi galima šitaip jiems tik su Lietuvos Trispalve plaukioti, o valdybose eladiškas kalbas varinėti, nes ir taip aišku, kad tikri graikai dar nuo persų laikų į Lietuvą patraukę, pakeliui germanų barbarą Bronių pas prūsus tvostelėję?

knyga9

Prezidentūra (priekyje paminklas pirmai moteriai prezidentei)

Malonu, aišku, Respublikos Prezidentui Eligijui Masiuliui būna, kai NATO vadovai vis atkreipia dėmesį, kas čia pagrindinis jūrų logistas pasaulyje ir nuo ko čia jie malonės priklauso, mielai amerikiečiams lėktuvnešius skolinant mūsų laivynui, bet kažkur tą perteklinį kapitalą valstybei irgi reikia investuoti, tai metas laivus atpirkti. Ir laivai yra, ko gero, amžina investicija, kaip supranta bet kuris lietuvis, komentaruose rašydamas “laivz brankz“, nes juk ir anglų Llyoyds mums taiko draudimo nuolaidas, kai olandai mielai perfrachtuoja mūsų laivininkus.

Kažkaip pensininkai, kurie dar nepasilaidojo, išbarstant pelenus nuo Mirusių kopų, nes koks kvailys papuvusį kūną į žemę užkasdinės ir dar akmens antkapiui ieškos, dar paburba, kad dabartiniam jaunimui tai tik jūros terūpi, geriau krante jau darbo ieškotųsi, bet šios kalbos seniai tik šypseną kelia ir nebesurenka jokiam politikui marginalui balsų, reikiamų pakliūti į Seimą. Netgi dėl svetimšalių imigrantų niekas galvos nebesuka: darbo visada jei ne uoste, tai jūroje tikrai atsiras. Po Trispalve.

Taip jau kadais susiklostė, kad lietuviui knietėjo, kas ten yra už jūrų marių…

* * *

Štai todėl man, perskaičiusiam, ko gero, visas lietuviškai išleistas marinistines knygas, ši Romo knyga apie prekybos laivyną kelia džiugesį. Nes ji ne vien apie kitokį “logistikos centrą“ prie vandens.

Ji ir apie Lietuvos marinistinę kultūrą, apie kurią kalbėjo Eligijus Masiulis, ir apie jūrinės tautos gimimą, apie kurią kalbėjo dr. Hektoras Vitkus, ir dar viena Lietuvos Jūrų muziejaus darbo ir misijos išdava, apie ką kalbėjo Nika Puteikienė ir kam pagrindą padėjo Romualdas Adomavičius, mus visus sukvietęs.

Knyga10

Ši knyga yra jau dalelė mūsų istorijos – jums imti ir skaityti.

Gal vietomis liūdinanti. Vietomis įkvepianti. Vietomis leidžianti suprasti, ant kieno pečių stovi besistiebdamas. Kelianti ir apmaudą, ir pasididžiavimą bei susižavėjimą. Žadinanti vaizduotę. Ne grožinės literatūros kūrinys, o faktai. Tikra, neišgalvota. Mūsų.

Ačiū!

Reklama
Standartinis

4 komentarai apie “Romualdas Adomavičius: Jūrinis savarankiškumas

  1. Atgalinis pranešimas: Budėtojams | Laivai ir jūrininkai. II tomas

  2. Atgalinis pranešimas: Naujoji Lietuvos sostinė | Keverzonės kreida ant grindinio

  3. Atgalinis pranešimas: Apie Eligijų ir liberalus | skipper_ltu

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s