Vėjo diena


Bežiūrint į tą ilgą latvių jūros pakrantę kartais kyla klausimas, kodėl čia taip jiems pasisekė. Po to kai kas nustemba, kad lietuviški žodžiai, siejami su žodžiu “buriuotojas“, yra iš tiesų latvių kilmės (na, guodžia tas mitas, kad lyg ir mūsų Simonas Daukantas, tas, kuris ant 100 litų, šiaurės braliūkams jų šalies pavadinimą Latvija sugalvojęs). Bet ne apie tai kalba dabar.

O va vasario antrą dieną yra įdomios šventės. Nekalbėsiu ir apie minėtą litą – 2002 metais jis buvo atsietas nuo dolerio ir susietas su euru dabartiniu kursu, kurį net bomžai žino (3,4528). Gal pavydu, kad jau kitąmet tie patys braliūkai turės nebe latą, o eurą, įkandin savų šiaurinių kaimynų estų, kuriems ir buriavimo prasme nuskilo dar labiau, nes turi prieigą ir prie Rygos įlankos, ir Suomių įlanka čia pat, ir savo archipelagą turi, ir iki Stokholmo ar Helsinio salų ilgai net ne pavėjui pliumpsėti per bangas nereikia.

Įdomu tai, kad mes vasario 2 dieną pažymim, nelygu religinės nuostatos: Perkūno arba Grabnyčių (Žvakių) dieną – o va latviams tai ne tik pastaroji, atėjusi per Rygą su krikštu, bet ir – Vėjo diena!

Mes gi savo Vėjo dienos lyg ir neturim. Na, nebuvo tas vėjas lietuviai labai palankus ir mielas, stogus nuraudavęs, ševeliūras ištaršydavęs, medžius mieloje girelėje išvartydavęs, tai nei malūnų ratus sukdavęs (labai abejoju, ar jų čia būta iki Gedimino laikų), nei kokios laivės bures išpūsdavęs. Įsikibę į kresnus keturkojus prunkščiančius neūžaugas keliaudavę ano meto lietuviai, tai kam tas jiems vėjas bereikalingas būdavęs, kad net iki šiol pagonys romantikai Bangpūtį su Vėjopačiu painiojantys.

Tiesa, Perkūnas irgi vieną didžiausių koncervatorių vadovų ir stabmeldžių valdovą Vytenį nutrenkė, taip atverdamas kelią į Lietuvos sostą reformatoriui ir pozityvistui bei Lietuvos imperializmo tėvui Gediminui, tais 1316 metais sulaukiusiam panašaus kaip mano amžius. Tad ir dėl Perkūno ne viskas aišku: lyg ir garbinę, bet ar veikiau ne iš baimės?…

Šią dieną, kaip rašo day.lt kalendorius, jau ir katalikų “…bažnyčiose šventinamos graudulinėmis ar grabnyčiomis vadinamos žvakės, kurios vėliau uždegamos užėjus audrai ir perkūnijai. Tikėta, kad tokios žvakės padės apsisaugoti nuo audrų ir ligų. Nuo seno šią dieną lietuviai meldėsi Perkūnui.“ (sakiau, kad ar ne iš baimės?!)

“Anksčiau su tokiomis žvakėmis dar būdavo ir buriama. Uždegus žvakę žiūrima, kur link krypsta jos liepsna. Jei į trobos vidų – iš tų namų neišeis laimė, o jei durų pusėn – gali būti, kad kas nors iš namiškių greitai mirs.“ (smalsu, ar namiškių tarpe piktų trolių nebūdavę, kurie patyliukais prieš burtus tinkamą skersvėjo kryptį paorganizuodavę?)

“Sakoma, kad per Grabnyčias jau pakvimpa pavasariu, nubąla beržų tošis, o gaidys gaudo nuo stogo varveklių lašus. Jei diena būna saulėta, manoma, kad pavasaris bus ankstyvas, o vasara – su dažnomis perkūnijomis. Jei dar daug sniego ant stogų, vasarą bus vešlios pievos. Vėjuota Perkūno diena suvėlina pavasarį, dėl to ūkininkams gali pritrūkti pašaro.“

Štai matote: Perkūnas po perkūnais, o va vėjas – ir mūsų protėviams ne mažiau svarbus šią dieną būdavęs! Tik kaip latviai mes jam šitos dienos neskyrę. Perkūnui atnašauti kaip tai saugiau atrodę, o vėjas?…

Na, vėjo naudos dar ilgai sausumoje čia nematėm, o į mares (ne lotyniškos šios kilmės, ką?) ar jūras (dar vienas latviškas žodis?…) netraukėm, nei irklais mosuodami, nei bures keldami vėjui pakinkyti. Kinkė diedukai arklius, ir į jomarkus beigi kareles jodavę – caksint kanopėlėms, mosuojant nuo muselių eržiliukų uodegėlėms. Tokį ir herbą turim. Ne su inkaru ar undine.

faye-reagan--1178

Ant marių krantelio statyčiau laivelį  (2)
Viliočiau mergelę trylikos metelių (2) (husarai, ša! – skipper.lt past.).

Neviliok, berneli, baltas dobilėli   (2)
Duok man jaunai augti pas savo močiutę.  (2)

Bepig tau, mergele, pas močiutę augti. (2)
Vargas man berneliui, svetimoj šalelėj. (2) (kas pasakė, kad emigracija tik dabartinis reiškinys, ką? – skipper.lt past.)

(foto Faye Reagan iš chan4chan.com, liet.liaud.daina iš dainutekstai.lt)

Tad gal ir keista, bet savotiškai smagu, kuomet lietuviai neaišku kokiose jūrose kitame Žemės krašte Lietuvos istorinę vėliavą su Vyčiu iškelia. Ne artojai. Nenujojom. Nuplaukėm. Netgi – nuburiavom.

Ir šiandienos lietuviai gal kuklinasi, giedodami tautišką giesmę “iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“, bet kitąkart savo marinistiniais žygiais ir polėkiu jau yra visa galva aukštesni už savo protėvius, kurie lenkėsi Perkūnui, degino žvakutes vietoje to, kad žaibolaidį įsirengtų (mokslas ir progresas ateis tik su jėzuitais), ir Vėjo dienos neturėję.

Kaip turime Jūros dieną, gal kada turėsime ir Vėjo dieną, ką?…

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.