Marinistika

Salys Šemerys apie germaniškas kriuksių nugaras, storą Bertą ir čiau-čiau

Tekstą atkūrė ir iliustracijas parinko (c) Valdas Japertas

* * *

Salys Šemerys: Iki Meškadaubės

(originalus tekstas Salio Šemerio-Šmerausko rankraštyje “Jachta Tegu“ – 52-53 psl.)

Maždaug už savaitės po pirmo išplaukimo į Baltijos jūrą birželio mėn. 1 d. 20 val. 30 min. išplaukėme pirmą sykį į Kuršių marias.

Įgulą sudarė: vadas Alb. Patas, kiti: kpt. Kaminskas, Šimolynas ir aš. Tai buvo šeštadienio popietė. Iki susitvarkėme, atėjo ir pusė devintos vakaro.

Mes gana sėkmingai praplaukėme uosto plačiuoju farvateriu iki vadinamosios Kiaulės Nugaros. Tai yra pastovus smilčių slenkstis mariose lygiagrečiai Kuršių Neringos, apie 1 km ilgio ir kokio 100 m pločio, vos vos kyšantis iš po vandens. Vasarą, kai vandens lygis nukrinta, jis šiek tiek daugiau išsikiša ir net būna apaugęs žole (skipper.lt past.: dabar tai – visai padoraus dydžio sala, kurioje bus statomas regioninis suskystintų dujų terminalas).

Senoviškas to smilčių slenksčio pavadinimas buvo Šventarikė. Man tas vardas yra žymiai autentiškesnis. Tai yra kuršiškas žodis su melodinga galūne “ė”. Vokiečiai Šventarikę neteisingai išvertė į Schweinsrucken, o lietuviai savo ruožtu sulietuvino ir išvertė į Kiaulės Nugarą.

(skipper.lt past.: panaši istorija Vilniuje: Pamėnkalnį lenkai šnekamojoje įvardino Gora Bufalowa, nes ant jos vilą turėjo Bufalovas, o “atlietuvinta“ į Tauro kalną – prašome išsitaisyti savo maulėse!)

Žinau ir kitą panašų paradoksą: kauniečiai esantį už Aleksoto aerodromą vadindavo Viesulava. Atėję rusai tą vietą pavadino Veselovo. Po to lietuviai sulietuvino ir pavadino Linksmynė.

Sąryšy su Šventarike atsimenu, kad anais laikais buvo projektuojama pastatyti restoraną ant jos su priplaukimu laivais. Tai buvo puiki idėja, turėjusi daug pritarėjų, buvo apipinama planais ir svajonėmis, ir gaila, kad liko neįgyvendinta. Ir dabar daug kas būtų sužavėtas tokia įmantrybe!

O gal kas užplanuos tą seną svajonę įgyvendinti?…

Priešais Šventarikės pabaigą Neringos pusėje yra Meškadaubė. Tai labai patogi įlankėlė, apaugusi mišku, kur galima pučiant NW (skipper.lt past.: šis vėjas Kuršmarėse vadinamas suominiu arba šveriginiu, t.y. švedišku), kuris vasarą yra dažniausias mūsų svečias, saugiai apsistoti ir, reikalui esant, net ir pernakvoti.

Plaukti Kuršių mariomis – tai ne Baltijos jūra!

Čia – vienas malonumas!

Plaukiant vidaus vandenimis nėra tokių pavojų, kaip atviroj jūroj, nes čia rečiau būna staigių audrų ir tokių didelių bangavimų.
Bet ir ties Meškadaube po Antrojo pasaulinio karo yra nuskendę du jauni buriuotojai.

Mat, kaip kieno laimė!

Aplamai imant, Neptūnas (skipper.lt past.: lietuviškai Bangpūtys) siautėja visur, yra besotis ir nuolatos reikalingas aukų!

24 val. pasiekėme Meškadaubę. Mums išvirė ant primuso arbatos smutjė, jauniausias įgulos narys, kuris šiuo atveju buvo Šimolynas, Klaipėdos Prekybos instituto studentas. Jis vėliau su mumis plaukė į Faorezundą ir po to dar lankė buriuotojų kursus. Tuomet jis, kaip ir kiti buriavimo kursantai, gyveno naujai pastatytame jachtų angare. Jis turėjo kelioninį patefoną su keliom plokštelėm. Dažnai užtraukdavo tą patefoną, ir dainų melodijos sklido po jachtą ir apylinkę.

Dabar jis gyvena su sūnumis Kaune.

Prieš kelis metus pripuolamai buvau jį sutikęs Kaune prie autobusų sustojimo. Ir vos pažinau. Jis davė man persifotografuoti kelias nuotraukas iš plaukimo į Faorezundą, nes visos mano nuotraukos buvo dingusios per Antrąjį pasaulinį karą.

Pernakvoję gamtos skreitėje, kitą dieną nuo 10 iki 14 val. laimingai be jokių nuotykių parplaukėme į Klaipėdą.

* * *

Salys Šemerys: Nuo Storosios Bertos iki Juodkrantės

(originalus tekstas Salio Šemerio-Šmerausko rankraštyje “Jachta Tegu“ – 54-55 psl.)

Neilgai trukus birželio mėn. 9 d. 8 val. ryto išplaukėme antrą kartą į Kuršių marias.

Aš nerimavau: geidžiau savo teorines žinias iš navigacijos pritaikyti praktiškam plaukiojime ir kuo geriausiai pasiruošti pirmai didžiulei kelionei po Baltijos jūrą. Vis norėjau plaukti su savo jachta. Stengiausi kaip galint daugiau panaudoti visokias progas ir galimumus pasilavinti jūreivystės atžvilgiu. Apskritai, kam man ta jachta, jeigu ji nuolat stovės uoste prišvartuota?

Įgulą sudarė: vadas Alb. Patas, kiti: Andžejauskas, Brakas, Šimolynas ir aš.

Šį kartą išplaukėme anksti, nes buvo sekmadienis, ir mes tą pačią dieną turėjome grįžti į Klaipėdą. Ši kelionė į Juodkrantę ir atgal truko 12 valandų.

Tai buvo mano pirmas susipažinimas su siauruoju farvateriu nuo Šventarikės iki Juodkrantės. Šis farvaterio ruožas yra pats siauriausias ir pavojingiausias, nes dažniausiai čia ir užskriejama ant seklumos. Nuo seklumų apsaugoja apie trisdešimts bojų, išdėstytų abiejuose farvaterio šonuose, kurių reikia labai atsidėjus žiūrėti, daboti, kad nebūtų peržengta draudimo linija.

Alberto Pato atsargumo ir apdairumo dėka mes neužplaukėme niekur ant seklumos, nes laikėmės visų navigacijos taisyklių ir be reikalo niekur nerizikavome. Teisybę žmonės sako: “Atsargumas gėdos nedaro!”

Deja, šitą pamoką aš labai greit pamiršau. O ją man reikėjo labai drūčiai įsikalti į galvą. Na, daugumas yra gudrūs po bėdos, bet ne prieš nelaimę.

Juodkrantės bažnyčia (Švarcorto kirkė) 1920m.

Kadangi Andžejauskas labai dažnai su mumis plaukiodavo Kuršių mariose, tai aš čia noriu jį pristatyti jums.

Plaukiantis šiame reise Andžejauskas buvo uosto kapitono Andžejausko sūnus, vyresnės klasės mokinys Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Vėliau jis dalyvavo ir mano kelionėje į Vizbį, Stokholmą, Helsinkį, Taliną 1937 metais. Andžejauskas parašė iš tos kelionės įdomių straipsnių, kurie būdavo spausdinami vietiniame Klaipėdos dienraštyje “Vakarai”. Toks įdomesnis straipsnis buvo ten įdėtas, antrašte: “Vikingų keliais”. (V.J. past.: sunku pasakyti, kurį straipsnį Šemerys turėjo omeny, nes straipsnio tokiu pavadinimu nebuvo).

Andžejauskas buvo rimtas ir mandagus vaikinas ir geras jūreivis. Vėliau, kiek man žinoma, jis buvo baigęs jūreivystės kadetų mokyklą Marselyje (Prancūzijoje) ir yra nuėjęs savo tėvo kpt. Andžejausko pėdomis, t.y. tapo jūrų kapitonu iš profesijos.

* * *

Salys Šemerys: Pamoka už žioplumą

(originalus tekstas Salio Šemerio-Šmerausko rankraštyje “Jachta Tegu“ – 56-57 psl.)

Tai įvyko birželio mėn. 16d. per mano ketvirtą išplaukimą į Kuršių marias.

Įgulą sudarė: vadas kpt. Kaminskas, kiti: Andžejauskas, Brakas, Impacheris, Slapšys, Timošenkaitė ir aš.

Išplaukėme 11 val. ryto. Laimingai praplaukėme pro Šventsrikę ir pro Storąją Bertą (t.y. pirmąją boją, kuri yra stambesnė už visas kitas bojas). Bet ties kokia dvidešimtąja boja atsitiko taip:

Kai buvome jau ant dviejų bojų perspėjamųjų linijos, sakau:

– Kapitone Kaminskai, būk protingas: neperplauk ribos!

Jis man atkirto:

– Dar nesame pasiekę liniją. Reik taupyt laiką ir vėją!

Dar pora vėjo pūstelėjimų, – staiga – BUMT !… ir užsėdom ant seklumos…

– Na, kas dabar?

– Nieko! Greit nusiirsim! – atsakė kapitonas.

Tol. plauk. kapit. J. Kaminskas, Lietuvos jūros šaulių būrio vadas, itališka uniforma (iš “Jūra“ 1935 m. Nr.2)

Ir ko tik mes nedarėm: ir su valtim buvo išvežę ir įmetę inkarą, ir visi užgulėm ant statmeniškai išstumto giko, ir su botsaku (kobiniu – skipper.lt past.) ir špinakerio buomu (spinakergiku – skipper.lt past.) stūmėmės…

Nieko. Nė iš vietos!

Dirbdami atsiminėm, kad laive yra moteris. Juokavom, kad, matyt, ne be reikalo ir ne be pagrindo yra toks jūreivių prietaras: “Laive neturi būti moterų, nes jo atneša nelaimių.” O dabar – tikėk, ar netikėk prietaru, įvykus faktui.

Ta moteris jachtoje buvo Timošenkaitė, lietuvių klubo vedėjo duktė, kokių 17 metų mergina, vidutiniško ūgio ir gana gražios išvaizdos. Tai buvo jos vienintelis plaukimas mano jachta. (ją suprasti, manau, galima… – skipper.lt past.)

Beveik keturias valandas, nuo 14 iki 18 val., vargome su visokiais manevrais be jokios sėkmės. Buvome priversti prašyti pagalbos praplaukiančio garlaivio “Kurische Nehrung”, kuris momentaliai staigiu truktelėjimu – viens, du… ir mus nutempė nuo seklumos, nors tas garlaiviui paduotas lynas taip baisiai įtemptas, kad aš bijojau, kad jis nenutrūktų ir nesmogtų mums per galvą.

Kodėl taip atsitiko?

Tam yra keletas priežasčių:

    • Perdaug toli buvo peržengta pavojaus linija tarp dviejų perspėjančių bojų.
    • Jaunas kapitonas Kaminskas buvo perdaug drąsus.

Žinoma, kas nerizikuoja, tas nelaimi; bet galima pridurti: tas ir nepralaimi, nes rizika yra pavojingas dalykas.

Tas įvykis buvo vienas iš rimčiausių pamokų mano navigacijos praktikoje: “Iš klaidų reikia mokytis teisingai arba taisyklingai elgtis.”

Taigi, kapt. Kaminskas pirmąsyk užsodino jachtą “Tegu” ant seklumos. Jis buvo maždaug mano amžininkas, vidutiniško ūgio, gana karšto temperamento. Neseniai buvo baigęs navigacijos mokslus Genujoje (Italijoje), buvo užsikrėtęs itališku drąsumu ir rizikingumu*. Daug sykių dar teko plaukti su juo po Kuršių marias.

Sykį pasakojo, kad Genujoje navigacijos mokykloje buvo vartojama fizinė bausmė. Kartą maudantis atviroje jūroje paliai laivą labiau išdykavusius kursantus jų auklėtojas mušė diržu vandenyje.

Buvo neseniai vedęs. Mėgo afišuotis, kad moka itališkai. Kartą plaukdami prieš Juodkrantę sutikom keleivinį garlaivį “Kurische Nehrung” (autorius painioja: garlaivis vadinosi “Kuršių Marės“ – skipper.lt ir V.J. past.). Jis šūktelėjo:

Mario, Mario, ciao-ciao!

“Kuršių Marės – Kurisches Haff“ garlaivis, autoriaus vadinamas “Kurisches Nerung“

Iš garlaivio atsakė jo jaunoji žmona nosinaitės pamosavimu.

____________

* ironiška, kad kapitonas Juozas Kaminskas buvo baigęs jūreivystės mokyklą “Accademia italiana della marina mercantile“ Italijoje Genujoje, kur buvo registruota ir “Costa Concordia“ kruizinis laivas, užsodintas ant rifo liūdnai pagarsėjusio italų kapitono Francesco Schettino 2012m. sausio 13d. – V.J. pastaba.

Juozas Kaminskas g. 1906m.; netikėtai mirė persišaldęs Liepojos ligoninėje 1940m. Atkūrus Nepriklausomybę, jo vardu buvo pavadintas vienas iš Lietuvos Laivyninkystės laivų. Kartu su Juozu Tamošausku buvo įrašyti į tarpukario Lietuvos karo laivyno karininkų rezervą.

Reklama
Standartinis

One thought on “Salys Šemerys apie germaniškas kriuksių nugaras, storą Bertą ir čiau-čiau

  1. Atgalinis pranešimas: Dar apie mūsų tarpukario laivyną (2/2) | Laivai ir jūrininkai. II tomas

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s