Poetas Šemerys perka “Tegu“


Tekstą paruošė (c) Valdas Japertas

1934-ieji metai. Lemiamas įvykis! Įsigijau jachtą!
Iš Salio Šemerio rankraščio “Jachta Tegu”, 39-44 psl.

1934 m. rudenį buvo kalbama, kad “Centrinės Vaistinės” provizorius K. Mažonas yra nusprendęs parduoti savo jachtą. Tai buvo dvistiebė jachta, pastatyta Bühnemano 1913 m. Friedrichshagene (Vokietijoje), viena iš labiausiai patikimų dvistiebių jachtų (jawl tipo), su kuria kada nors buvo plaukiojama jūromis ir mariomis.

Jos ilgis 13 m. (beveik 43 pėdos – skipper.lt past.), plotis 2,5 m., grimzlė 1,8 m., normalus burių plotas 75 kv.m., tonažas 6 t. Didžiosios burės gafelinės ir bezanas trikampinis, pagalbinis motoras 7 PS (Pferdestärke – arklio galios).

Apie ją buvo pasakojama, kad ji beveik nesemia vandens. Tai buvo viena iš tų, kurios šoka ant bangų, o ne neria po jomis, kaip kad daugelis jachtų daro.

Jolas “Tegu“ (buv. “Gulbė“)

Vieną sekmadienio vakarą lapkričio mėn. pradžioje užėjo pas mane į butą garsusis buriuotojas Pričkus Buntinas, pasikvietęs į talką savo draugą jachtsmeną-škiperį Albertą Patą.

– Reikia mums neišleisti iš rankų tą puikiąją jachtą “Gulbę”,- tarė Buntinas. – Visi prityrę seni buriuotojai sako, kad ta jachta – tikras stebuklas. Su ja buvo nuplaukta į Londoną, o Baltijos jūroje ji jaučiasi kaip namie. Gaila būtų, kad ją įsigytų kiti.

Greta aukšto ir lieso Buntino, apsirengusio tamsiai mėlynu kostiumu su stambiom juodom sagom ir juodu kaklaraiščiu ant baltų marškinių, Patas kiek žemesnis, stambesnis, taip pat tamsiai mėlynais drabužiais, kankinamas sauso kosulio, atrodė daug agresingesnis. Jo veidas raudonas, švariai nuskustas, su plačiais žandikauliais, sulyginant su Buntino išblyškusia fizionomija atrodo kaip dvarininkas su savo ūkvedžiu.

Apie tą jachtą Patas kalbėjo su pakeltu tonu ir buvo susijaudinęs, kad negali pats tapti jos savininku. Jis negalėjo prileisti mintį, kad aš ją nenupirkčiau, kad ją mums iš po nosies kiti paglemžtų.

Bet aš delsiau. Mintis, kad teks išeikvoti visas savo santaupas, slėgė mane, žmogų, kuris visą savo gyvenimą stengėsi neišlįsti perdaug į prieki. Savininkas! Juk aš niekados neturėjau ne gerų baldų, nekalbant apie patogų butą. Aš teisingai nujaučiau, kad jachta mane nualins bematant!

Tačiau buvo ir labai stiprių “už”.

Tą naktį aš beveik nemiegojau ir permąsčiau ne vieną priežastį, dėl ko tas “už” yra.

Lietuva ilgus amžius buvo atskirta nuo jūros. Kai Lietuva po [Pirmojo] Pasaulinio karo atgavo priėjimą prie jūros su Klaipėdos uostamiesčiu, tai po visą kraštą nuskambėjo obalsis:

Prie jūros aukštaičiai!
Prie jūros žemaičiai!
Prie jūros visa Lietuva!

Susidarė tam tikros nuotaikos. To išdavoje atskiri žmonės, ir draugijos, ir bendrovės pirko laivus, steigė laivyną.

Aš buvau paveiktas tos filosofijos, kuri skleidė mintį, kad priėjimas prie jūros praturtina tautą, pagerina jos būvį ir padaro žmones laimingus.

Buriavimą aš pateisinau dar ir kitu atžvilgiu: tai galėtų būti mano įkvėpimo šaltinis!

Be to, buvau skaitęs daug marinistines literatūros, pradedant nuo Homero “Odisėjos” ir baigiant J. Londono “Jūrų vilku”.

Didžiausią įspūdį man buvo padaręs J. Londono kūrinys: “The Cruise on the Snark” ir Joshua Slocum knyga: “Erdumsegelung – ganz allein!” (pagaliau jau yra ir lietuviškai! – skipper.lt past.), kur buvo aprašoma, kaip jis vienas mažu burlaiviu apiplaukė aplink visą pasaulį.

O iš poetų mane buvo paveikęs S. T. Coleridge su savo poema “The Rhime of the Ancient Mariner”.

Pats Mažonas savo kelionę į Londoną, Norvegiją, Daniją ir Švediją buvo gražiai aprašęs keliais straipsniais, kurie buvo atspausdinti žurnale “Fizinis auklėjimas”. Aš tuos straipsnius buvau skaitęs, ir tas taip pat prisidėjo prie to, kad aš buvau sužavėtas aprašomomis kelionėmis ir pats panūdau panašių pergyvenimų patirti.

Sekančią dieną aš nuėjau pas Mažoną pasikalbėti.

Mažonas skundėsi, kad jo žmona ir sūnus nesiinteresuoja jūrų kelionėmis ir nemėgsta vandens, jis pats neturi laiko ja užsiimti.

Jis gyrė jachtą, į kurios vadovavimą ir priežiūrą kuo mažiausiai esą kišęsis, palikdamas tą darbą bocmanui ir jachtsmenams-škiperiams: Buntinui, Patui arba Plonaičlui.

Jis sake, kad tą jachtą parduodąs už 6000 litų; pasakojo, kad 1930 metais ją yra pirkęs nuo brolių Scharffeterių už 12000 litų, o jie savo ruožtu ją buvo pirkę iš Karaliaučiaus už 24000 litų. Taigi – kiekvienas per pusę! Nieko sau biznis…

Aš buvau skaitęs vokiečių žurnale “Die Yacht” straipsnį, kuriam Scharffeteris aprašinėjo keliones su jachta, kuri tuomet buvo pavadinta “Unser Freund”. Atsisveikindamas aš pasakiau:

– Dėl pirkimo pamąstysiu.

Ateinančiomis dienomis nusprendžiau: “Na ką gi – pamėginsiu su “Gulbe”. Po kelerių metų plaukiojimo jūromis galėsiu ją parduoti kam kitam toliau.“

Juk Mažono jachta visados saugiai plaukiojo ir laimingai grįždavo į uostą.

Aš nesirengiau atkartoti Slocumo žygdarbį apiburiuoti aplink visą pasaulį. Mano ketinimai buvo kuklesni – tik Baltijos jūra.

Po savaites nuėjęs pas Mažoną padaviau jam ranką ženklui, kad jachtą perku. Sudarėme tokią sutartį:

PIRKIMO-PARDAVIMO SUTARTIS

1934 m. lapkričio mėn. 17 d. Klaipėdos “Centralinės vaistinės” ir jachtos “Gulbė” savininkas provizorius Kazimieras Mažonas iš vienos pusės ir Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojas studijų patarėjas Salys Šmerauskas iš antros pusės sudarėme šią pirkimo-pardavimo sutartį:

1) Mažonas parduoda savo jachtą “Gulbę”, pastatytą 1913 m. Friedrichshagene (Vokietijoje), su vidaus degino varikliu 2 cil. 4 taktų 7 PS., kurią pats buvo pirkęs nuo brolių Scharfeterių už 12.000 litų; parduoda Šmerauskui už 6.000 litų.

2) Pirkėjas Šmerauskas perka minėtą jachtą “Gulbę”’ ir sumoka 6.000 litų šiais terminais:

A) iki 1934 m. gruodžio mėn. 1 d. – 2.000 litų
B) Iki 1935 m. vasario mėn. 1 d. – 2.000 litų ir
C) iki 1935 m. balandžio mėn. 1 d. – 2.000 litų.

3) Pardavėjas K. Mažonas paliudija pirkėjui S. Šmerauskui, kad parduodamoji Jachta “Gulbė” yra visiškai sveika ir tvarkoj; nėra įlūžimų nei supuvimų ir absoliučiai tinka plaukioti jūromis.

4) Kol pirkėjas S. Šmerauskas nebus sumokėjęs visų pinigų nustatytais terminais, jachta “Gulbė” bus Lietuvos Loide apdrausta K. Mažono vardu, ir minėta jachta “Gulbė” bus laikoma K.Mažono nuosavybe.

5) Sutartis sudaryta dviem egzemplioriais, kurių vieną gauna pardavėjas K. Mažonas, o antrą – pirkėjas S. Šmerauskas.

( pasirašo K.Mažonas ir S.Šmerauskas )

“Tautinis Lietuvių Bankas”, kuriame aš laikiau savo santaupas negalėjo išsyk išmokėti visą indelį, nes buvo metinis atsakymas. Pinigų mokėjimą teko suskirstyti sutartyje nurodytais terminais sulig susitarimu su to banko direktorium Juozapaičiu, kuris buvo mano geras pažįstamas nuo to laiko, kai aš pas jį buvau pusę metų gyvenęs.

Juozapaitis rašė eilėraščius, pasirašydamas slapyvardžiu “Ateivis”. Jo buvo išėjus iš spaudos eilių knyga. Juozapaitis buvo apie 40 metų amžiaus, vidutiniško ūgio, truputį tuknus, kalbėjo lyg moterišku balsu šiek tiek mekniodamas. Tuo laiku, kai aš pas jį gyvenau, jis buvo ką tik atsiskyręs su savo žmona. Bet buvusioji žmona ir duktė pas jį lankydavosi. Jo namų ūkį tvarkė tarnaitė.

Vietiniame dienraštyje “Vakarai” buvo įdėta tokia žinutė:

“Jachta “Gulbė” pakeitė savininką. Vietoj vaistininko K. Mažono ją turės studijų patarėjas S. Šmerauskas. Savo laiku minėta jachta buvo atlikus puikias keliones jūromis. Tikimės, kad su nauju savininku šioji jachta padarys taip pat gražių reisų.”

Nuo to laiko, kai aš tapau jachtos savininkas, į mane pradėjo žiūrėti kaip į žmogų, kuris pasiryžęs skleisti marinizmą lietuvių literatūroje ir visuomenėje.

Į mūsų originalią marinistinę literatūra Kazimieras Mažonas yra įnešęs nemažą indėlį.

Jis vienas lš pirmųjų lietuvių buvo įsigijęs jachtą, kurią pavadino “Gulbe”, ir su kuria buvo atlikęs puikių kelionių jūromis ir mariomis. To rezultate yra parašęs straipsnių, kurie buvo atspausdinti tuometinėje spaudoje.

Tuo atžvilgiu Mažono literatūriniai darbai turi nemenką reikšmę mūsų marinistinės literatūros istorijoje.

Jis buvo plaukiojęs su tokiais buriavimo entuziastais, kaip Buntinas, Deckys, Kristupas ir Jurgis Plonaičiai.

Pričkus (Fricas) Buntinas – centre su papirosu

Pirmoji “Gulbės” jūrų “krikštynų” kelionė įvyko 1931 metais į Helsinkį. Įgulą sudarė K. Mažonas, Z. Domeika, D. Jurkus, A. Patas, bocmanas Brinkys ir abu broliai Impacheriai. Pastarieji du, patyrę audrą Suomių įlankoje, kelionei nepasibaigus iš Estijos sausumos keliu grįžo į Klaipėdą. Pati jachta su likusia įgula laimingai parplaukė po 10 dienų.

Antroji “Gulbės” kelionė į užsienį įvyko 1932 metais. Įgulą sudarė be Mažono, J. ir K. Plonaičiai ir Buntinas .

“Gulbė” plaukė į Kopenhagą (Daniją), Göteborgą (Švediją) ir Alingę Bornholmo saloje. Tai buvo labai pasisekusi kelionė “karališkas reisas”.

Trečioji “Gulbės” jūrų kelionė įvyko 1933 metais. Įgulą sudarė: K. Mažonas, Buntinas, J. ir K. Plonaičiai ir bocmanas Martynas Tažius.

Jie plaukė BaltiJos jūra, Kylio kanalu, Šiaurės audringąja jūra į Londoną. Iš ten Šiaurės jūra į Oslo, po to į Göteborgą, iš ten į Visbį Gotlando saloje ir pagaliau į Klaipėdą.

Kelionė užtruko 36 paras, iš kurių 24 paros jūroje. Nuplauktas kelias 2500 jm.

Kazimieras Mažonas, “Gulbės“ savininkas

Kilmės atžvilgiu K. Mažonas buvo žemaitis, berods nuo Skuodo ar Darbėnų. Buvo aukštesnio negu vidutiniško ūgio, stambaus veido ir stambaus kūno sudėjimo, bet ne pilvočius, tiesus. Tuo metu jam buvo apie 40 metų amžiaus.

Jis buvo vienintelis iš lietuvių jachtsmenų, kuris nešiojo ūsus ir barzdą, kurie buvo juodi ir vidutiniško didumo. Barzdos anais laikais buvo didelė retenybė.

Mokėjo patraukliai pasakoti apie savo jūrų keliones.

Veik visados būdavo apsirengęs tamsiai mėlynu kostiumu, kaip tais laikais daug kas dėvėjo, nes tokia apranga buvo madinga Klaipėdos krašte.

K. Mažonas buvo staigaus būdo. Kai buvo lūžęs bezano stiebas Šiaurės jūroje, tai jis norėjo kajutėje nusišauti. Vos kiti spėjo jį sulaikyti.

“Gulbė“ po audros nulaužtu bezanstiebiu Šiaurės jūroje

Jis turėjo ryškių prekybinių gabumų, buvo daugiau biznierius, negu jachtsmenas-škiperis. Gyveno turtingai. Turėjo nuosavą vaistinę ir mūrinį namą Sodų ir Simono Dacho gatvių kampe.

K. Mažonas buvo mecenatas – globojo studentų korporaciją “Samogitia”. Ta korporacija buvo Kaune ir atvažiuodavo i Klaipėdą pasisvečiuoti “Viktorijos” restorane. Kartu su jais atvykdavo ir kitų korporacijų atstovai nuo “Sudavijos” ir kt.

Komentarų: 3

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.