Kai pūsteli… išrašas iš laivo žurnalo

Savo laivės Carpe Diem originaliu žurnalo išrašu maloniai sutiko pasidalinti, dar ir savo gimtadienio proga (matote, koks jis dosnus žmogus!), škiperis Darius Bulanavičius, d.ž.k. Olandas.

Žurnale aprašomas veiksmas vyksta ne jam esant laive, bet kai jis atplaukė į pagalbą ir perėmė vairavimą, tai sako, kad krancus matė ne palei bortus kabaliuojant, bet švytuojant ore tarsi balionėlius – pūstelėjo 12 balų 34 m/s vėjas, kuris yra jau uraganinis (toks ne tik užverčia moterims sijonus ant galvų, bet jau ir nupučia ne vien šunis bei kates).

Aišku, kaip dainavo kapitonas Vrungelis, kaip jūs laivę pavadinsit – taip ji ir plauks, o pavadinus Carpe Diem – nuoširdžių katalikiškų avelių Jo Eminencijai kardinolui Audriui Juozui Bačkiui ganyti išauga geometrine progresija.

Tik ne laivas kaltas, jei rimtai – kaip tik svarbu, kad laivas atlaikė. Žmonės, su išmelstu ir padėjimu Dievo, irgi, dėl ko juos ir sveikinu!

(pasididina paspaudus)

Išrašas iš Carpe Diem laivės žurnalo (kalba originali):

Na, ką gi… Labas rytas, Klaipėda! Šiandien rugpjūčio septinta (2012 08 07). Rytoj Dariaus (Olando) gimimo diena.

Mes laive esam keturiese ir visi sveiki, gyvi, jeigu nepaisyt lengvo galvos skausmelio nuo pagirių sindromo… O išgert vakar buvo už ką…

Vakar, jūroje plaukę daugiau nei dvi paras prieš vėją pastoviai venduodami, pasiekėme Klaipėdos uosto vartų prieigas ir, likus maždaug 0,8 jūrmylės, visiškai “nusištilina“ vėjas… Dar tie suknisti “didžkiai“ laivai įeidinėja-išeidinėja.

Įtampa auga, vėjas į nosį, kaupiasi danguje juoduma, krapnoja… Eiga 1 kts.

Prasideda telefonų skambučiai, kažkas mumis, neva, rūpinasi iš kranto, bet tampa aišku, kad realiai kol kas padėti negali.

Ir staiga, kaip būna tik pasakose, iš jūros grįžinėja žvejų kateriukas. Olandas mosuoja, Rusnė mosuoja. Ačiū, ačiū Dievui (dar jam dėkosiu ne kartą), jie tikri vyrai! Mus buksiruoja į Klaipėdą…

Toliau kas vyko, sunkiai aprašytų ir Haufas savo pasakose…

Prasidėjo audra, škvalas, ar biesas žino kas. Vėjo stiprumas apie 40 m/s… Lietaus lašai, kaip albatrosų snapai. Laisvis liko ant denio laivo smaigalyje. Tai blet buvau aš. Man vanduo norėjo nuplėšt rankas, kojas, o po to dar mėsą nuo veido… Kalbėjau “Sveika, Marija“. Olandas vairuoja, bet nieko nemato, nei katerio, nei krantų. Nosies iškišt negali, nei kvėpuot, nei matyt.

Rusnė meldžiasi, Orūnė meldžias. Visi skaičiuoja minutes, sekundes, susikurtus laiko vienetus. Kęstas (toks dar buvo, kandidatas į kapitonus) nežinia ką darė, turbūt galvojo, kad savo darbo vietoje niekada nepasirodys…

Žiūriu giliau uoste – truputį aprimo. Radom tuščią vietą (dar kart ačiū Dievui), prisišvartavome (dar kart ačiū Dievui ir kateriukui su žvejais).

Rankos, kojos visiems dreba…

Visi sveiki, gyvi. Einam į barą įkalti po 100 gr. už sėkmę.

Šiandien laukiam Jono iš Mingės, kad parvarytų Rusnės mašiną, ir toliau kelias namo.

Tai tam kartui tiek žinių iš paskutinės kelionės laivu Carpe Diem.

Visiems gero vėjo!

(konspektavo – parašas).