Kelionės

Dumti į šiaurę: bonus

Tuščios Taline rusių akys. Iš pradžių tai stebina. Po to liūdina. Po to ima erzinti.

Tuščios, kaip besielės.

Tuščios ir svetimos šitame mieste, neaišku ką čia veikiančios (nors ne, maždaug aišku, žiūrint į gašliai prezentuojamas arba vulgariai išdarkytas figūras ir jų numakijažintus veidus). Tuščiai besistengiančios neatsilikti nuo savo parnerių: įvairaus kalibro sūtraukų ir išverstapilvių tešlių, kas antras žodis kietumui pabrėžti vartojančių rusišką keiksmą.

Tuomet galvoju, kad galėtų vykti į savo Rašką – ten jos gerai tiktų tuose apleistuose šimtus kilometrų nuo civilizacijos likučių nutolusiuose neprivažiuojamuose kaimuose tarp griūvančių dvimetrinių lentinių tvorų, apžėlusių dilgėlėmis, kasdien gliaudančių siemkes ir laukiančių pareinant jų girtų vyrų, kad gautų į snukį ir sakytų kaimynei: “muša – reiškia myli“.

O vietiniai kurs legendas apie tai, kaip jos gali sustabdyti šuoliuojantį arklį ar į degančią pirkią užeiti. Nes jų vyrai to jau seniai nebesugeba.

Nes čia, Skandinavijos papilvėje, jos žiūrisi kaip svetimkūniai, o jų kalba rėžia ausį. Tuščiai išbarstyta kolonistų sėkla tuščiais žvilgsniais.

* * *

Pradžia ir turinys

Reklama
Standartinis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s