Kelionės

Dumti į šiaurę (1): Saarema

Latvijos keliuose galioja dvejos kelių eismo taisyklės: vienos jų parašytos vietine kalba, kuria ir čiabuviai nelabai perskaitę paiso. Kitos – taip, kaip važiuojama ten, ir pagrindinė taisyklė yra “netrukdyk kitiems“.

Todėl visai normalu lenkti priešpriešiais kaktomuša pasitinkant kitą automobilį, lekiant 140-160 km/h greičiu, apžergus ratais dvigubo ženklinimo ištisinę ašinę liniją, tikintis, kad lenkiamasis automobilis pasitrauks į šalikelę, kaip ir tą patį padarys priešais atvažiuojantis. Įvažiavus į Estiją laikas tarsi sustoja – nes, numetus 50 km/h greitį ir vis dar viršijant leistiną, atrodo, kad velkiesi.

Iš Piarnu patraukėm nakvynei į Saaremą. Nemažai lietuvių jau ten lankėsi turistaudami – kiek pasisukinėję be navigacijos Kurasarės senamiestyje, kuomet išmaniąjame tupinti visažinė kelių palydovė “pani Jani iš Tuteišyškių“ buvo eilinį kartą pametusi savo beta versijos protelį, suradome ir savo viešbutį, kurio tarnybiniame kieme jau nakčiai buvo įvarytas autobusas lietuviškais numeriais. Keista, bet lietuvių ir nesutikome (kas gal ir gerai).

Norėčiau parašyti apie tai, kad susitikau savo pažįstamą iš praeito gyvenimo į pensiją išėjusį FTB agentą William Anthony Moschella III (paprasčiau Bilą Mošelą), tačiau jis buvo išvykęs – ir jo itališką restoraną “La Perla“ rekomenduoju, nes nieko geresnio Saaremos saloje nerasite! Todėl ir istorijų su juo nebus – nei neįvykusios, nei būtųjų iš anksčiau. Galop, vakarienė vis tiek buvo puiki, ir tai yra svarbiausia.

Po jos smagu buvo pasivaikščioti link Kurasarės pilies ir laivių uostelio (marinos). Sparčiai temo, todėl nuotraukos, darytos telefonu, nėra itin raiškios, šitą prašau man atleisti (iš esmės, tai buvo verslo kelionė, todėl neketinau imti jokio fotoaparato, kaip ir pastaruoju metu pripratau naudotis tik išmaniuoju).

Oras buvo vėsus (Lietuvoje palikome temperatūrą virš 23C, kai čia nukrito iki 16C), vėjuota – nuo jūros pūtė apie 4 balų vėjas. Įplaukti sutemus į Kurasarės uostelį pirmąkart nerekomenduočiau, nes, nors vartai ir aiškiai pažymėti dviem švyturiais, tačiau bujos (iš tiesų – tai lateralinės farvaterio gairelės pagal IALA-A sistemą) nešviečia, o pats farvateris yra vingiuotas. Ir abejoju, kad tai yra pagrindinė priežastis, kodėl lietuviai čia nesilanko.

Suprantama, patogiausia būtų imti čarterinę laivę pačioje Estijoje (šiame uoste tokios paslaugos nemačiau) ir tuomet į čia atplaukti. Estai “Tartu In Your Pocket“ giriasi turį pusantro tūkstančio salų savo teritorinėje jūroje, tad čarteriui čia sąlygos natūraliai yra palankios (nėra ko ir lyginti su Lietuva, kur čarterio infrastruktūros ir iš esmės pačios paslaugos net ir nėra – juk pas mus vos vienas uostas ir lėkšta trumpa pakrantė, o iki artimiausio užsienio uostelio užtrunka pusę paros plaukti). Nors Baltijoje ir taip buriuoti – ne pačios šilčiausios sąlygos (koks jau ten bikini!): tarkime, broliai artojai, pastebėsiu, kad jei pas mus braškės jau pasibaigė, tai estai kaip tik dabar pakelėse užplūdę jomis pradėję prekiauti.

Lietuviai gi keistai, tarsi tramvajaus bėgiais, varinėja dažniausiai tik į Gotlandą. Taip, būna retkarčiais iškylų ir kitur, tačiau iki tų iškylų trunka kitąkart ne vieną parą pliumpinti atvira jūra, įsijungus laiko mašiną ugninio vandens pagrindu, todėl gal tai ir yra priežastis, kodėl mačiau estų uosteliuose dažniausiai suomių laivių vėliavas (ensinus), ir nemačiau mūsų rastamaniškosios Trispalvės?

Kaip ir nemačiau buriuotojų kelionių aprašymų po estų archipelagą. Matyt, mūsų buriuotojams – tai didesnė egzotika, nei Kroatija, Graikija ar Turkija. Netgi burvedys Martynas Pulokas jau Šiaurės jūras “lietuviškomis“ padarė, prisipratinęs vietos trolius. O va estai lieka tarsi ignoruojami.

Kurasarės uostelis su naktiniu vaizdu į pilį

Kitąryt prieš išvykdamas iš salų (Saaremos prieangis yra Muhu sala, sujungianti pylimu čia esantį uostą su Saarema) sugrįžau vėl į uostelį. Smagu buvo matyti beprasidedančią vaikų treniruotę “Optimist“ burvaltėmis. Jiems pilnai užtenka vietos uostelio akvatorijoje, ir tokias treniruotes mačiau dar ir Piritoje. Gaila, kad dideli ir rimti dėdės vaikus mūsų uostamiestyje išsivaikė: na, bet, sakykime, jie vaikų saugumu rūpinasi, nes uostas – tai ne uostelis juk.

Gražu buvo matyti ne tik tvarkingą marinos ir jachtklubo aplinką, bet ir jau laivių vėliavas išsikėlusius suomius – vakar po saulės laidos nebeplevėsavo nei vienoje. Jie tikrai laikosi tradicijų, nedžiauna ant achterštago, o įstato su flagštoku į achterį, tad išsikelia nuo 8 val. ryto ir susuka vakarop, saulei leidžiantis (pastebėjau, kaip kompanija Taline ruošėsi vykti į miestą, tad burvedys laivo vėliavą rūpestingai susuko iš anksto). O suomiams jachtinio ensino tai ir pavydėti galima, bet čia gal bus kitoje temoje.

Ar norėčiau vėl sugrįžti į Saaremą?

Taip. Pageidautina, kad įplaukčiau į Kurasarę laive, o ne keltu.

Nuotraukų albumas su paaiškinimais

Papildymas apie “Launagio“ plaukimą, tame tare ir į Kurasarę – klipas ne mano (kaip ir plaukimas).

* * *

Pradžia ir turinys

Kita dalis – Tallinn

Reklama
Standartinis

3 thoughts on “Dumti į šiaurę (1): Saarema

  1. na del lietuviu nesilankymo, tamsta tikrai klystate, keliaja ir ten, (pajieskosiu nuorodu imesiu), Muhu regatoj jau kelinti metai dalyvauja ir Tojana ir Jigi Jigi

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s