Elegija in da Wilno


Vilnos namai. Lino namai. Durnių namai.

Prie pastarųjų poledinės žūklės žvejo pozoje ant sudedamos kėdutės sėdi monsinjoras ir blausiu žvilgsniu stebi nykiai giedančius kedofilus, susispietusius į krūvelę ant spalvotomis kreidelėmis paspalvotų plytelių su užrašu SOS.

Moniuškos skverelyje vyksta folk-diskoteka: trijulė smuiku, būgnu ir armonika varo linksmą ritmą nesustodama, o nuo kojų jau baigia nusivaryti tautinių šokių šokėjai, nedėvintys jokių kičinių tautinių kostiumų, nes apsirengę paprastai. Gyvi Mokytojų namai.

Ir visa tai – Vilnius, 2012 metų po Kristaus gimimo, pavakarys gegužės 31 dieną pagal popiežių Grigalių.

mon

Kur kurėnų regatos?


Simas Knapkis statosi sau kurėną. O Dainius Šilgalis baigia restauruoti praeito amžiaus pradžios klasikinę laivę. Bodrume (Turkijoje) gi kasmet vyksta guletų regata.

Sakysite, Šerlokai, o kokia nors dedukcinė koreliacija tarp šių įvykių yra?…

skaityti toliau

Apie sienas Kuršmarėse


Tinklaraščio skaitytojas ir laivės “Rio“ burvedys Gediminas S. pasidalino nuoroda į Vidos Bortelienės straipsnį “Vandens kelias atsitrenkia į sieną“. Aš siūlyčiau jį irgi perskaityti prieš tai, kol rasite mano nuomonę šiuo klausimu žemiau. Ir ne vien šiuo.

Nes paskaitai ir galvoji: ir vėl tie rusai dėl mūsų bėdų kalti!

skaityti toliau

Dėl B. Rožinsko knechto – iš Klaipėdos


Praeitą savaitę gavau atsakymą iš Klaipėdos miesto savivaldybės. Kodėl skelbiau ne iškart? Pagalvojau, kad reikia gerai pamąstyti, prieš pateikiant savo vertinimus (žemiau).

Kadangi susirašinėjimas nėra privatus, nes kreipiausi oficialiai, tai manau esant reikalinga pasidalinti ir su jumis, kaip suinteresuota puse, Broniaus Rožinsko knechto klausimu (privati informacija yra išimta nurodant apie jos buvimą – norintys ją gauti, gali kreiptis į mane el.paštu):

skaityti toliau

I got style, baby!


Like this, like that, yo!
I’m glad I met yo’!

You got style!
You got style, baby!…

– SKAMP “You Got Style“

* * *

Be abejo, stilingiausio tinklaraščio rinkimai ir supermamiški vienas kitam virtualūs bučinukai paprastai siuntinėjami metų pradžioje, tai, klausimas, ko aš čia dabar prabudau vos ne po pusmečio ir spirgu šia tema?

skaityti toliau

Apie NM ir km koreliaciją


Kalbant apie mato vienetus, dėl dviejų sričių sukti galvos nereikia: sausumoje mes matuojame atstumus kilometrais (tie, kur truputį nuo Europos madų atsilikę – tai vis dar myliomis), o jūroje (lyg patys kiek lėtai mąstantys būtume) – jūrmylėmis.

Dėl pastarojo mato buriuotojai paprastai galvos nesuka, nors jūros mylia (sea mile) ir jūrinė mylia (nautical mile), vadinama lietuviškai jūrmyle, ir yra ne visai tas pats pagal ilgį metrais, nors jūrmylės, tiek jūros, tiek jūrinės mylios, gavimo principas yra vienodas, o dėl visko kalta Žemės negaubliška forma. Bet tiek to, kalba ne apie tai dabar, o pačias jūrmyles.

Gal tik kartais buriuotojai susimąsto, kodėl ne jūrkilometris, tarkime? Arba kodėl gi aiškiais ir etaloniniais kilometrais nematuoti ir jūrlapių – ot, tai ne tas pats, kokiu tankiu sugraduosi ir mastelį įdėsi!

skaityti toliau

Galvės taurė: anonsas


Ko žmonės traukia į Trakus?

Vieni prisimena kibinus – tokie karaimų cepelinai. Ir Trakai pirmiausiai daugeliui su šituo patiekalu asocijuojasi.

Dar kiti sako, kad Trakai – tai visų pirma pilis (aišku, salos pilis, nors yra dar viena gi!), ir dažnas gal prisipažins, kad Trakų pusiasalio pilyje (va, dar viena!) vykstanti Viduramžių šventė su riteriais, lankininkais (esu gerai įsmeigęs strėlę po kraigu – turbūt, pelniau toliausio šūvio dievui į langus prizą) ir budelio sadomazochistiniu performancu, pričiupus kokį žioplį trinkoje, yra bene geriausia, kuo Trakų savivaldybė reprezentuoja šį daugelio Lietuvos totorių ir karaimų gimtajį miestą.

Vilniečiams paprastai Trakai yra kaip priemiestis, iki kurio važiuoti ne ką ilgiau, nei Belmonto, Pavilnio, Žaliųjų ežerų ar netgi Senamiesčio (jei jau judėti priešinga linkme): čia praburzgina įvairaus plauko motociklininkai, čia atvyksta šeimos su vaikais šiaip paslampinėti arba ledų (bandę su pipirais?) ar šokolado (pirmiausia Lietuvos šokolado meistras AJ čia ir yra atidaręs savo cechą ir šokoladinę kavinę) pasmaližiauti, čia koks jaunuolis be užpakalinių minčių ir romantiškai nusiteikusią merginą išnuomota valtimi pairstyti prikalbina…

skaityti toliau

Kitokia istorija… o kas toliau?


Jei Romualdas Adomavičius paskatino parašyti apie 1927-ųjų metų laivo “Prezidentas Smetona“ kitokią istoriją, kaip ten buvo su tais turkų kontrabandininkais iš tiesų, tai Valdas Japertas privertė epilogą peržiūrėti ir iškelti čia atskirai, nes labai nemenkai medžiagos papildymui surankiojo!

Tikėtina, kad tai, kiek čia sudėliojau, reiks ir vėl papildyti informacija ir faktais. Ir tai yra labai gerai! Nes kaip bežiūrėsi, o šie žmonės – yra mūsų jūrinės Lietuvos kūrėjai, ir pasakojimai apie juos yra tikras jūrinis Lietuvos paveldas (kaip ir minėtieji Romualdas ir Valdas neleidžia šiam paveldui pranykti!).

Na, atrodytų, taip neseniai viskas vyko – tarpukariu. Tačiau kaip viskas iš pradžių trinta sovietų, o po to jau mūsų pačių, post-sovietikų, todėl imta ir pamiršta.

Galim teisintis tik nežinojimu, bet veikiau nesiteisinkim, o prisiminkim.

skaityti toliau

Kitokia istorija apie Lietuvos karo laivo kovą su kontrabandininkais


Kaip neseniai minėjau, klaidas dera atitaisyti, net jei ne pats jas padarai, o juolab, nėra ko jų ir tiražuoti.

Užsukęs skaitytojas Romas (nepainioti su bendravardžiu Dėde!) atkreipė dėmesį, kad ne visai jau taip ir būta taip, kaip rašė Gintautas Surgailis (o nutiražavo, beje, ir Lietuvos marinistikos metraštininkas Venantas Butkus). Tiesą sakant, netgi būta visai kitaip su tuo karo laivo (tuomet – jūrų apsaugos laivo) “Prezidentas Smetona“ kapitonu Adomu Daugirdu (1894-1979), jo sprendimu dėl laivo ir įgulos, bei visomis kitomis aplinkybėmis, po kurių kapitonas nuo vadovavimo nušalintas.

Ir istorija pasirodė esanti daug įdomesnė, nei teigta anoje įvykių versijoje! Pasiimkite šnapso ir užkandos kavos ir slinkitės arčiau, nes štai ką rašo Lietuvos jūrų muziejaus leidinyje “Po muziejaus burėmis. Muziejininkų darbai ir įvykių kronika“ 2010/1 numeryje ir pats Romuadas Adomavičius, minėtojo muziejaus Laivybos istorijos skyriaus vedėjas (tikiuosi, neprieštaraus, kad cituoju jį iš šio leidinio 25-26 psl.):

skaityti toliau