Lietuvos karo laivynas tarpukariu

Nematomas vikės fronto karys ir nenuilstantis Lietuvos laivyno bei buriavimo istorijos kasinėtojas Valdas Japertas pasidalino dar viena puikia nuoroda, ką siūlau ir jums – Lietuvos karo akademijos išleistą (ir pdf formatu įdėtą internete) Gintauto Surgailio monografiją “Lietuvos karinis laivynas 1935-1940 metais“ (ISBN 9955-423-20-X).

Nors formaliai Lietuvos KJP skaičiuoja savo pradžią iš tiesų nuo 1935m. rugpjūčio 1 d., tačiau, net ir nelendant į Salismiundės mūšio peripetijas bei Jūrų komisijos steigimą, autorius savo knygoje duoda mokomojo karo laivo “Prezidentas Smetona“ dar ir priešistorę iki 1935-tųjų, kuomet laivas buvo policijos (dabar sakytume – VSAT prie VRM) žinioje ir naudotas dažnai kovai su kontrabandininkais.

Aš radau įdomių faktų, o ten užsiskaitai kaip gerą romaną, vietomis netgi detektyvinį! Jau koks Valda lietuvos-karo-laivynas-tarpukarius šaunuolis, bet Gintautas – iš viso atliko nuostabų darbą! Aš galiu tik apgailestauti, kad jis buvo ribotas apimtimi (mano spausdintuvas rodo 250 psl., hm…), nes įtariu, kad medžiagos turi dar triskart tiek!

Buvo įdomu man sužinoti, kad laivas dalyvavo susišaudyme, sulaikant turkų kontrabandininkus iš “Hassan Bier“ (Hasano alus?), kuomet buvo sužeisti kapitonas J. Tamošauskas (čia, spėju, ne jūrinis laivo vado laipsnis, o pasienio policininko, prilyginamas sausumos kapitonui, nors dabar vadintų “vidaus tarnybos kapitonu“) bei du jūreiviai. O jau “Westa“ sulaikyta 1930 metų vasario 16 dieną (per šventes!) – vadinama sėkme ir stambia kontrabandininke.

Lietuvos laivyno niekintojams tai, aišku, irgi reiškia “nekariavo“. Taip, formaliai karo veiksmuose nedalyvavo, tik mane visada žavi, kad JAV, tarkime, jų policijos (!) specialiosios pajėgos yra laikomos ne vien elitinėmis tik pačioje teisėsaugoje, bet ir jų pareigūnai gerbiami kaip “kovojantys priešakinėse ugnies linijose“. Gal ir vaizdingas palyginimas, bet “Prezidentas Smetona“, kaip matote, nebuvo tik “paradinis“ mokomasis laivas ar valstybės vadovo jachta (pastarosios pareigos yra visiškai oficialios ir pilnai atitinkančios jūrinę tradiciją – labai gaila, kad mūsų valstybės vadovai gėdijasi būti bent formaliai flagmano, ar kito laivo, globėjais kaip “naudotojai“).

Tiesa, pasieniečiams laivas tiko prastai – kaip karo laivas, iš toli išsiduodavo savo juodais kaminų dūmais, tad policijai reikėjo kitokių laivų, ir . Taip buvo padėtas pagrindas rastis Lietuvos kariniam laivynui, nes čia entuziastu ir iniciatoriumi buvo pulkininkas-leitenantas A. Michelevičius (dažniausiai minima tik kariuomenės vado gen. S. Raštikio pavardė). Ne viską iškart perdavė – pasieniečiai užgyventą gėrį pasilaikė sau, laivas buvo nesukomplektuotas, reikėjo pertvarkyti atgal į karo laivą ir pan. Tuo jau rūpinosi kapitonas (sausumoje buvęs majoru) Antanas Kaškelis – gana odiozinės išvaizdos figūra, toks barzdyla, kurio įvaizdis ilgą laiką sietas būtent su “Prezidentu Smetona“.

Ilgametis laivo vadas A. Kaškelis (su vėliava) – atkreipkite dėmesį į metus! (iš Dainiaus Šilgalio viešojo archyvo)

O pakeitė jis kitą kapitoną – A. Daugirdą. Mažai kas ir girdėję apie jį, o buvo atleistas už… geros jūrinės praktikos paisymą! 1927-tais laivas išplaukė į Dancingą, tačiau kilo audra, ir kapitonas su nepatyrusia įgula nerizikavo plaukti tokiu oru pro siaurus vartus. Kelias (!) paras laivas laikėsi jūroje prieš vėją, sudegino viską, kas dega, kol galėjo jau įplaukti. Sausumos žiurkės, nes štabistus kitaip ir nepavadinsi, palaikė tai vos ne sabotažu (dar gerai, kad audra laikoma force majeure netgi jų vištos protu!), kapitoną nušalino, nes “laivas nuniokotas“, buvo remontuojamas. Kad išgelbėjo laivą ir įgulą, tai, aišku, nesvarbu?…

Beje, būta ir kitų nesėkmių – laivą 1937m. rugpjūčio 17 dieną prie Šventosios (o, ir vėl ta nelemtoji!) per netikėtai kilusią audrą užnešė ant seklumos (kas apie tą kur esate skaitę, pakelkite ranką?). Karo teismas, o atvykęs po incidento apžiūrėti laivo ir palaiminęs jo gelbėjimo darbus buvo ir pats karo ministras S. Dirmantas, formaliai nieko nenubaudė – tikrai, viskas buvo padaryta, kad nelaimė neįvyktų.

Mane nustebino, kad krante tuomet buvę jūreiviai metė drabužius ir plaukė (!) per sukilusias bangas į savo laivą, kur buvo vachtos sukelti kabliais ant denio – o juk galėjo paprasčiausiai netgi pakeliui prigerti! Kaip ir protingiau, matyt, būtų buvę likti krante, nes “bus tų laivų“…

O vis tik A. Kaškelis nukentėjo – gavo 25 (!) paras namų arešto, o, išleidžiant į atsargą, jo laipsnis nebuvo pakeltas… Turint omeny gelbėtojų vokiečių pateiktą 250000 Lt sąmatą ir tai, kad Lietuvos Respublikai tuomet buvo svarbus kiekvienas litas (Valdovų rūmų jie neatstatinėjo, o ponas prezidentas vaikščiojo į darbą pėsčiomis), matyt, tokia griežta bausmė, atsiliepusi ir pensijai, nebuvo per griežta?

Karo laivas “Prezidentas Smetona“ prie savo štabo – Klaipėdos jachtklubo (iš Dainiaus Šilgalio viešojo archyvo)

Dar įdomu, kad per audras jūroje, tai į Danę sulįsdavo ir pasieniečių kateriai – nesaugu būdavo prie krantinių, todėl iš tiesų rūpintasi ir “Prezidento Smetonos“ tinkamomis karo uostui būdingomis prieplaukomis Klaipėdoje, o vėliau ir Šventojoje, kai atėjo Trečiasis Reichas į uostamiestį. Laikinai gi štabas (vadinta paprastai – tik kanceliarija) savo patalpas nuomavosi iki tol iš Klaipėdos jachtklubo. Kaip buriuotojams, turėtų būti malonus faktas, kad kažkuo prie laivyno prisidėta jau tarpukariu, ar ne?

Man liūdniausia dalis – kaip paleckiukai nulupinėja raides “Smetona“…

“Prezidentas Smetona“ tampa “Prezidentu“ – 1940-tieji (iš Dainiaus Šilgalio viešojo archyvo)

Tuometinis karo laivo vado pareigas ėjęs kapitonas-leitenantas P. Labanauskas, kuomet Lietuvos kariuomenė dar nebuvo išformuota, bet jau buvo tapusi 18-tu šaulių teritoriniu Raudonosios armijos korpusu, savo slaptame raporte karo technikos viršininkui 1940 metų birželį (matyt, dar iki tapimo “TSRS skambiausiąja styga“…) siūlo pervadinti iš “Prezidento“ į “Pilėnus“. Gana ironiškas ir liūdnas jo pasiūlymas, sakyčiau…

Beje, taip pat jis siūlė, jei “atsirastų rimtų kliūčių“, suteikti vieną iš šių vardų: Savanoris, Geležinis Vilkas, Katkus (cha!), Kircholmas (!), Žalgiris – pastebėkite, kad Žalgiris eina po Kircholmo! Nenorėjęs kelti raudonojo skuduro ir matydamas, kad bolševikinė valdžia prie gero neprives, pats Labanauskas jachta “Nijolė“ pasitraukė į Švediją.

Kariuomenės ir visuomenės vienybės diena tarpukariu? (akreipkite dėmesį į dozes – iš Dainiaus Šilgalio viešojo archyvo) 

Bet tai ką aš čia jums viską atpasakosiu? Juk ir patys susirasite jums įdomių faktų, įvykių ir detalių, ir kad tas mūsų tarpukario karinis laivynas iš tiesų praktikoje ir neapsiribojo tik šiuo vienu laivu, mat pasienio laivai buvo III pėstininkų divizijos operatyviniame pavaldume, todėl jūr.kap. A. Kaškelio siūlymu jie buvo pavesti… būtent jam apmokyti, o jis sudarė ir jų mokymo programą.

Tad mokomasis laivas “Prezidentas Smetona“ iš tiesų buvo graži pradžia rastis Lietuvos KJP, kaip 1990-1991 metais “Geležinio vilko“ mokomasis batalionas tapo pagrindu atsikuriančiai Lietuvos kariuomenei (kaip savanoris iš SKAT operatyvinio būrio, aš tą mačiau ne iš vidaus, bet iš šalies, tačiau itin artimai, todėl galiu pilnai suvokti, kokia kryptimi eita tuomet tarpukario, ir kokie tikslai manyta pasiekti, jei ne tie 1940-tieji…).

Dar man patiko dar dalis apie Lietuvos karinio laivyno vėliavą (ne, ji buvo tikrai kitokia, nei dabar!), o šiai rengiuosi skirti atskirą įrašą, todėl tuomkart susilaikysiu nuo komentarų.

Skaitykite!