Apie laivo vėliavą (2)


(Tęsinys. Pradžia čia)

* * *

“Kol gyvas, nepamiršiu tos dienos prieš 21 metus, kuomet aš iškėliau ranką ir daviau piliečio priesaiką. Ar žinote, kaip aš didžiavausi? Aš taip didžiavausi, kad vaikščiojau apsigobęs pečius Amerikos vėliava visą dieną!“

– Arnold Schwarzenegger, buvęs Kalifornijos gubernatorius-terminatorius.

* * *

Kai jau daugmaž aišku, kas ta laivo vėliava, tai dera apsispręsti, o kurgi ją dabar dera kabinti iškelti?

Juk neprikabinėsi visur, kur tik įmanoma, kaip antai šioje jau minėtojo “Mary Rose“ flagmano iliustracijoje:

Anglijos laivui “Mary Rose“ – Anglijos vėliavos visuose bortuose ir stiebuose! (iliustr. Bill Bishop, iš maryrose.org)

Net ir nebūdamas taupuku olandu, bet laivo vėliavą gali teturėti tik vieną. Ir dera ją iškelti ten, kur bus iškart aišku – čia yra laivo vėliava.

Ir ką šiuo klausimu mums šnabžda minėtieji olandai?

Dailininkas Dionys van Dongen tapė šią jachtą, tikėtina, iš natūros (iš boattest.com)

Netgi jachta (olandiškai tai ir reiškė “greitaeigė laivė“, “medžioklis“ – matyt, “gezų laivz“) šioje iliustracijoje laivo vėliavai turi atskirą flagštoką, o ne kelia ją po gafeliu (ta viršutine didžiosios burės įstrižąja skerse), kaip mes dabar esame įpratę tikėtis pamatyti prie tokio apiburinimo.

Bet čia gal dailininko išmonė ir jis suklydo?

Nagi, žvilgterėkime į iš olandų šito buriavimo laivėmis (dzūk. jachtingo) išmokusius anglus:

“Revenue“ kruizeris vaikosi kontrabandininkų liugerį (iš gutenberg.org)

Kaip matote, raudonasis britų ensinas plevėsuoja po gafelio noku – galime lengviau atsidusti, viskas čia gerai.

Ordnung muss sein, kaip pasakė Jonas, kai jį uždarė į durnyną (bet, matyt, jis nebuvo tas Jonas, kuris kapitonas).

* * *

Truputį stabtelėsiu prie šitos iliustracijos, nes įdomu kelios detalės: pirma, tai valstybinėje tarnyboje esantis britų laivas išsikėlęs raudonąjį ensiną, o ne mėlynąjį, kaip derėtų, atrodytų, pagal logiką dabar (žr. pirmąją dalį apie skirtingus britų ensinus, kur raudonasis priskiriamas civiliams laivams).

Bet čia viskas tvarkoje, pasirodo: tai dabar raudonasis yra civilis, o anksčiau jis buvo dar ir kaip tarnybinis – netgi skirtas ne tik karaliaus tarnyboje esantiems ne karo laivams (kaip šioje iliustracijoje, kur karališkoji muitinė vaikosi kontrabandininką), bet ir kurį laiką reiškė netgi vieną iš laivynų arba, nuo karalienės Elžbietos laikų, raudonasis buvo skiriamas būtent laivyno admirolui (jei pažiūrėsit į šią iliustraciją, tai Anglijos laivo vėliava gal iš viso laikysite raudoną, kokia ir buvo karališkoji, o ne mėlyną, kaip vyrauja dabar Didžiosios Britanijos, ar baltąją, tuomet buvusią prancūzų karališkąja).

Anglijos karalius Karolis II (Charles II) lanko savo laivus Temzės žiotyse Trečiojo Olandų karo metu 1672-aisiais po Solebay mūšio (iš rmg.co.uk) – balti ensinai čia yra… sąjungininkų prancūzų (dar toliau matote ir britų mėlynąjį).

Viceadmirolas ir kontradmirolas gaudavo atitinkamai baltąjį ir mėlynąjį, o kapitonas, paaukštintas iki admirolų rango, bet negavęs dar eskadros vadovavimui, gaudavo sąlyginai “geltonąjį ensiną“ ir būdavo vadinamas “yellow admiral“ (kaip “ministras be portfelio“).

Žaliąjį ensiną istoriškai yra gavę tam tikri airiški laivai, bet ne todėl, kad ten daug pievų ir jie dažnai “nuburiuodavo į pievas“, bet kad angliškai “turėti žalius“ (to have greens) reiškia “pagirioti“, o airiai oriai šią viskio gėrikų vėliavą neša iki šiol…

Beje, kaip tik šitie raudoni, balti, mėlyni ir netgi geltoni admirolai davė pavadinimus atitinkamoms drugelių admirolų rūšims pagal šių atspalvius ir “lampasus“, tačiau skirstymas į spalvų laivynus Britanijoje atšauktas 1864-taisiais (matyt, kaip Krymo karo išdava?), kuomet raudonasis priskirtas civiliam laivynui (vis tik laivyno admirolo vėliavėlė arba vėlukas liko raudona, nors šiaip admirolams teko baltoji su šv. Jurgio kryžiumi), kaip ir bendrai reprezentuoti britų imperijos laivus (kaip sakiau, nuo Tiudorų, šita spalva sieta su Didžiąja Britanija), o karo laivynas gavo ir dabar įprastąjį baltąjį su šv. Jurgio kryžiumi (iš esmės, tai Anglijos vėliavą su Didžiosios Britanijos vėliavėle viršutiniame kairiąjame kampe).

Antras įdomumas toje iliustracijoje su “Revenue“, kad jis ne šiaip tarnauja karališkąjai muitinei ir turi pavadinimą “Pajamos“, o kad pavadintas yra kruizeriu, ką norisi išversti dzūkiškai kaip “kreiserį“ (plg.: dzūk. “kreiserinis buriavimas“, angl. cruising, cruiser sailing), tačiau akivaizdu, kad tai… lyg ir jachta – tik kad ginkluota nedidelėmis patrankėlėmis.

Prisiminus, kad olandiškai “jacht“ reiškė “medžioklį“, įdomu palyginti etimologiškai šiuolaikinę “kruizinę jachtą“ (angl. cruiser) štai su tokiu to meto “aštradančiu kruizeriu“, pagadinusiu nemažai kontrabandinio kraujo ir atėmusio nemenką dalį uždarbio (angl. revenue) iš kontrabandininkų Kubiliaus karališkojo iždo labui. Nors šiaip jau, tai tuo metu kruizeriais anglai vadino šliupo apiburinimą turinčius laivus, todėl jachtos, kurios dabar turi irgi šliupo apiburinimą, natūraliai kažkaip irgi perėmė kruizerio pavadinimą.

Tiesa, iliustracijoje šis šliupas turi netgi bušpritą (tą atsikišusį gulsčią stiebą) ir veikiau panašus į tai, ką mes vadintume dabar kuteriu, tačiau prie šaltinio yra mano įdėta nuoroda, kurioje rastumėt netgi teismo (!) sprendimą, ką dera laikyti kuteriu (angl. cutter-rigged), o ką – šliupu (angl. sloop-rigged). Teismo sprendimo prireikė, nes kilo klausimas, ką ten karališkoji muitinė iš tikro įsigijo, kad lyg ir pirko kuterį, o tas yra veikiau kruizeris (tuo metu dar būta nedidelių tristiebių karo burlaivių, kurie irgi vadinti šliupais – angl. sloop-of-the-war).

Beje, liugerinis takelažas labiausiai mėgtas prancūzų, iš kur ir yra kilęs, todėl nenuostabu, kodėl čia tiems anglams jis pasirodė jų vandenyse įtartinas ir jie ėmė jį vaikytis. Bent jau tikėtina, kad prancūzų muitinei toks laivas mažai terūpėjo: atrodė kaip savas, o ir gabendavo ne į Prancūziją, o prekes be muito iš jos.

O iliustracija aiškiai rodo, kad karališkoji muitinė vykdė ir kitą įstatymą, įpareigojantį juos save aiškiai identifikuoti, iškeliant matomoje vietoje laivo vėliavą ir karališkos muitinės vėluką. Todėl ne veltui tos vėliavos taip aukštyn sukeltos.

* * *

Bet tai grįžkime prie olandų, ir kodėl jie savo jachtoje išsikėlę laivo vėliavą ne po gafelio noku, o laivagalyje (dzūk. achteryje)?

Gal todėl, kad laivo vėliava yra neatsiejama nuo laivo? Todėl pagal tokią logiką, ją ir dera kelti ant vėliavos koto, sudarančio laivo korpusą, o ne ant stiebų (ypač, kai tuos gali nušnioti jei ne vėjas, tai priešo artilerija)?

Štai, tarkime, kaip tai būdavo dar gerokai iki burlaivių – galerose:

Galerų atgimimas – žuvėdai XVIIIa. Baltijoje (iš wikipedia.org) 

Kai laivas yra iš esmės irklinis, o ne burėmis varomas, tai gal ir suprantama, kur tai vėliavai kitur ir plevėsuoti, juolab, kad kapitono tiltelyje jai ir dera būti, parodant, kieno laive krancai ir kas laive yra vadas.

Bet tada pažiūrim į galeros bendrašaknius (A, o ne I –  husarai, tylėt!) – galeonus.

Štai anglų pasididžiavimas – galeonas “Sovereign of the Seas“:

“Sovereign of the Seas“, tapytas Vanderveldės 1637 metais.

Įdomiausia tai, kad dabartinė britų valstybinė vėliava, dar vadinama Union Jack, čia irgi plevėsuoja kaip ir dabartinė naval jack – būdama priešakine vėliava (ol. giuisas). Ir vietoje Anglijos ar Britanijos vėliavos matome karališkąsias raudonąsias, tuo metu iš esmės ir sietas su Anglija (balta sieta su Prancūzija, geltona – su Ispanija, o visa kita smulkmė, kaip Nyderlandai, Švedija, Portugalija ar Švedija iškilo kiek vėliau).

Bet vis tiek laivo vėliava nekabinama po gafeliu… juolab, kad čia, kaip ir galerose, net ne gafelis, o rėja – nors šioji ir ne tiesioji, o įstrižoji (lotyniškąjai trikampei burei skirta), bet vis tiek rėja, tad ir nėra ko vėliavos po ja kabinti. Po rėjomis paprastai kabinami maištininkai, o ne vėliavos.

Tačiau jei gafelis yra, tai burlaivis gali ten pasikabinti netgi dvejas vėliavas, ir netgi tarpusavyje kariaujančių valstybių!

Netikite? Tai štai jums ir prašom:

“Chesapeak“ fregata su dviem vėliavom (dail. John Christian Schetky, apie 1830m., iš wikimedia.org)

Kaip čia taip dabar nutiko?

Ogi britų karališkojo laivyno laivas “Shannon“ lydi savo prizą – užgrobtąją amerikiečių fregatą “Chesapeak“ į Halifakso įlanką. Tad laivas kaip ir buvo jankių, o va jau tapo anglų. Paskui parduos aukcione (gal netgi tiems patiems amerikiečiams), o už laivą gautus pinigus (angl. prize money) įgula išsidalins dar pagal admirolo Nelsono patvirtintą formulę – kam artilerija laivą kiurdyti ir jį skandinti, jei galima ir pasipelnyti?

Tarp kitko, šito Admiraliteto įsako ir patvirtintų taisyklių, matyt, iki šiol niekas neatšaukė (kaip priešgyniausi legendiniam velioniui admirolui?). Todėl per Antrąjį pasaulinį karą, berods, 1942-aisiais, nutiko toks kuriozinis įvykis, kuomet britų laivas užgrobė vokiečių laivą. Kadangi regėjimo lauke buvo ir JAV minininkas (o tai laikoma, kad savo buvimu irgi prisidedama prie karinės sėkmės), tai anglai, britų Admiralitetui pardavus rekvizuotą priešų laivą, aišku, pasiūlė priklausančius prizo pinigus ir sąjungininkams amerikiečiams, ir konkrečiai ano karo minininko įgulai…

Jankiai tik akis išpūtė, nes nors jie ir pasirašė vieni paskutiniųjų vieną pirmųjų tarptautinių konvecijų dėl piratavimo uždraudimo (iš esmės, dėl liberalaus požiūrio į kaperiavimą, nes Kontinentinis laivynas jiems buvo istorinė teigiama atmintis, o į nacionalinius darinius bei dalinius dar žiūrėjo gana atsargiai, kaip ir iki šiol JAV kariuomenė veikia labai ženklią dalį savo funkcijų “outsourcindama“ privatiems rangovams), bet tokio “pasipinigavimo“ kare niekaip negalėjo jau pateisinti ir suprasti. Nepamenu, kuo baigėsi – spėju, kad britai pervedė tas lėšas į land-lease fondą, kompensuodami dalį lėšų už JAV teikiamą karo techniką Didžiąjai Britanijai.

Bet, matomai, tokiam signalui, kad “buvo jūsų, o tapo mūsų, bet mūsų inventoriaus sąrašuose nėra“, ensino kėlimas po gafeliu, kur vietos daugiau ir galima sutalpinti netgi tokias dvejas milžiniško dydžio laivo vėliavas, yra parankiau, nei bandyti surasti flagštoką per pusę stiebo ilgio.

Formalistai tie anglai, kai dabar pagalvoji, bet jūrines tradicijas ir marinistinį etiketą vis tik gerbti dera, užuot išradinėjus kreivai-šleivai savo dviratį keturkampiais ratais su vairu vietoje pedalų.

* * *

(Pabaiga čia)

Komentarų: 8

  1. Tas pakėlimo ritualas 800 val. ir nuleidimas saulei leidžiantis – teko kažkur skaityti, kad ne visada buvo labai jau tradicija ir ritualas ar pagarbos vėliavai įprasminimas… Kažkoks burlaivių epochos anglų admirolas, gal SkrudžasMcDakas koks, gal kitoks – paskaičiavo, kad karalystei labai brungei atsieina karinių laivų vėliavų keitimas, ir įsakymu nurodė kad 800 val. reikia kelti, o saulėlydyje – nuleisti. Anglišką juk nepakirpsi kaip olandišką… Taip, atseit, ir gimė ritualas, o sąnaudos sumažėję pusiau… Įdomu, ar taip ir buvo?

    Patinka

    1. Kad sąnaudos sumažėjo, tai tikėtina. Ar tame priežastis – nežinau. 🙂 Reikia šaltinį žiūrėti, kur taip teigiama.

      Patinka

      1. Nebesekasi tą šaltinį kitokios istorijos atkasti, kažkur buriuotojų svetainėse info sukosi prieš pora metų… Oficiali ceremonijos istorija – po serijos maištų britų laivyne dėl l.pastų sąlygų jūreiviams, 1797m. vėliavos ceremoniją įvedė Lordas St.Vincent. Tikslas – disciplinos laivyne stiprinimas, t.y. du kart per parą įguloms primenant kas čia valdo. Visą likusį laiką Lordas buvo nurodęs skirti laivo blizginimui, pratyboms ir šiek tiek miegui.

        Patinka

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.