Apie halZuojantį Būfordą

Kolega tinklaraštininkas Andrius Užkalnis (jei bar a okinė bajoraitė su trimis antkapiais yra mano kolega, tai tuomet jis pats yra ne kolega, o ponas, kas yra ironiška) savo protokoluose pasiūlė anglų kalbai, kuri jau senokai yra ne pačių anglų, o tarptautine kalba tapusi (kaip sakė romėnai, kurie kalbėjo valstybine Vatikano medikų kalba, savotiška lingua franca, ir tai nieko bendro su bagetėmis, beretėmis ir mine… t.y. prancūzais) suteikti Lietuvoje valstybinės kalbos statusą greta lietuvių (bent jau vietinių autonomininkų lenkų politinius separatistinius siekius tuo galop užtvotume).

Aš tame matau nemažai ir kitų privalumų, nei jis išvardina, ir netgi siūlau privaloma tvarka įteisinti raštvedyboje anglų kalbą, nes taip lietuviškoji kanceliarinė šnektėsena apsivalytų nuo visų rusicizmų (“planšetinis kompiuteris“, my ass!).

Taip, lyg ir ne Indija su begale kalbų ir prokalbių, bet, kaip sako Bitlas, nemoku aš (t.y. jis – nes aš tai moku, mažum tę biskutuką) suvalkiečių kalbos, todėl rašau kaip kalbu, tai va šitoji bendra ir neutrali anglų kalba padėtų nediskriminuoti kitų tautinių nesuvalkietiškų jausmų (žemaičiai, kur jūsų rankos?!) ir jaustis lietuviams ne Europos Sąjungos gūdaus Rytų Europos pakraščio provincija, bet visateise ir tampriau integruota ES dalimi (oi, tik nereikia, kad prancūzai ir vokiečiai nemoka angliškai – buduliai visuose kraštuose ir savo gimtąja nelabai kalbėti moka!).

Padėkite tuos štakietus į vietą – niekas čia neverčia išsižadėti gimtosios kalbos. Bet gal gana iš visos Lietuvos daryti getą, kuriuo save trumparegiškai kalbiniu pagrindu padarė Šalčininkų, Eišiškių ir Vilniaus rajonai bei Visagino miestas Lietuvos Respublikos teritorijoje? Perlipkite per savo patriotinius jausmus ir šįkart pažiūrėkite plačiau, išeidami už šito mūsų netgi trijų Baltijos valstybių Mickey-mouse market ribų.

Aišku, galima į tokius visus pro-English argumentus dabar žiūrėti with tongue in cheek, bet kiekviename pokšte, neaplenkiant ir Andriaus, yra dalis tiesos (kas yra juk ironiška?).

Pykti dėl Andriaus pasiūlymo labiausiai, manau, puola tie, kurie ne itin ir patys su lietuvių gramatika draugauja, ir be rusų (šitą įteisinti – šiukštu!) kitos užsienio kalbos nemoka (net kaimynų lenkų jie nicht verstein), ir toks pasiūlymas, kaip jie jaučia, juos per gana trumpą laiką natūraliai paliktų dar viename socialiniame užribyje, nors iš jų pusės įvairiausių argumentų galite rasti nuo “kiek rovė – neišrovė“ iki “kosmopolitai gali varyti į savo numylėtas anglijas, nes Lietuva – lietuviams“.

Aš asmeniškai žinau išimčių, bet jos, deja, tik patvirtina taisyklę, ir aš visai gerbiu tokius žmones su nesutampančia šiuo atveju Andriaus nuostata ir mano nuomone – hi five, guys! Laikas parodys, kurie buvome teisūs, nors Andrius sako, kad dabar referendumu nelaimėtume, tačiau laikas, deja (deja – čia sakau jau aš ir visai nuoširdžiai), dirba anglų kalbos viršenybės ir įsitvirtinimo labui.

Na, gerai – bepigu čia šitai idėjai pritarti, kai man bemaž 14 metų anglų kalba “praeitame gyvenime“ iš tikro buvo raštvedybos ir ofisine kalba (kaip ir Andriui – skyrėsi tik mūsų žodynai: jo – Oksfordo, mano – Vebsterio), nors su “savo“ estu versle aš, tarkime, ir dabar bendrauju angliškai, o ne, kaip tik ką minėjau, kad ir rusiškai (jis puikiausiai, kas estams visai nebūdinga, moka ir rusiškai, tarp kitko), kas būdinga susitikus žmonėms mano ir vyresnės kartos iš buvusiojo Sovoko.

Jaunimas gi netgi angliškus filmus prašo subtitruoti ne lietuviškai, o… angliškai (skaitant yra iš tikro geresnis suvokimas, ne veltui muzikiniai albumai angliakalbėje aplinkoje visada turi pridedamus dainų tekstus), kadangi ir tie vertimai kitąkart būna, tai dieve dieve…. (planšetinis kompiuteris??? WTF?!)

Bet gal todėl ir palaikau šią crazy (bent jau kol kas taip atrodančią) idėją, nes galiu objektyviau iš savo patirties palyginti visus pro ir con?

* * *

Dar naudingiau anglų kalbą ne tik raštvedyboje darbine ir kasdiene būtų turėti mums, buriuotojams, savoms buriuotojiškoms sąvokoms apvalyti nuo visų tų rusicizmų, kuriuos kai kas nepagrįstai laiko olandiškuoju ir vokiškuoju marinistiniu paveldu (jei kas tą paveldą ir turi, tai ne mes, o tie, iš kurių mes jį ir paveldėjom).

Ogi nei velnio čia ne olandiška!

Netgi kai rusų caras Petras tos kalbos sąvokų mokėsi praktiškai iš laivadirbių olandų (po to pats juos supeikė, pasakęs, kad anglai laivadirbystėje viską daro galvočiau ir tiksliau – tad ir kokybiškiau, o dalis sąvokų jau greta olandiškųjų atėjo į rusų jūreivių kalbą iš pačių anglų, pvz. avral arba palūdra), tai ką tuomet, jau nekalbant apie iki tol, veikė mūsų ir lenkų bendrasis karalius saksas, vardu Augustas II, o pravarde Stipriarankis?

Nei jis čia saksonišką (sic!) marinistiką diegė (kas ironiška dar kartą – Kuršmarėse pietvakarių vėjas vadinamas šakšiniu arba saksoniškuoju, t.y. “nuo saksų“), nei jachtingą laikė vertu dėmesio laisvalaikio užsiėmimu, skirtingai nuo šituo susižavėjusiojo olandų dėka savo draugelio Petro (su kuriuo gerta – abu geri “lakūnai“ buvę), tapusio vėliau ir priešu (švedų karaliui, kuris, skirtingai nuo tik ką minėtų kolegų, nelabai mitrus prie mergų buvęs, todėl savo linksmakotiškus kompleksus karyboje kompensavęs; mūsiškis šiam į Poltavą laiku nesuskubo, kai su anuo sugėrovu kalėsi – geros šutvės tuomet būta, o finale – mes be jūros palikom…).

Net ir pirmasis lietuvis buriuotojas (jis yra LBS garbės narys Nr…, ne nėra jis joks LBS garbės narys – ieškokite internete, jei taip smalsu, nelaukdami, kol aš parašysiu) irgi ne pas olandus buriavimo mokęsis, o po Vasario 16-tosios tai jau ir nebe lietuviu kažkaip tapęs, tai kaip autoritetas “kaunietiškoje“ Lietuvoje, juolab, nieko nebereiškęs (o su buriavimu visuomenę supažindino tuomet ne jis ir jo kolegos, o… vaikai – jūrų skautai, budžiai!).

Tad iš kur tos “holandierskos“ marinistinės sąvokos tad, paklausite… ir patys, manau, atsakysite nesunkiai, iš kur (aha, “planšetinis kompiuteris“, aaa!).

Mintis vis tik ne tame: anglai viską vadina savaip ir išsivertę į savo kalbą, net jei olandai ir buvo pirmesni už juos, o anglų karalių irgi Karolį (originale – Čarlzą II) buriuoti išmokino, kol tas nuo kromveliškos respublikos perturbacijų pas buvusius priešus emigracijoje gyveno.

Mes gi, neskaitant pavienių entuziastų, kuriuos aš ant vienos rankos pirštų išvardinčiau, buriavimo sąvokas kažkodėl iki šiol beždžioniaujam nuo rusų (ką, Baltijos vilkai ir krabai, sunku iki šiol anglišką literatūrą skaityti, verstinės iš anglų į rusų reikia? O tai kaip jūs VHF radijo operatoriaus kursus vedate, man taip parūpo?…), kurioje per kelis šimtus metų olandiški bei vokiški ir angliški žodžiai surusėjo (mano IYT instruktorius sako “aprusėjo“), ir jei kažką truputėlį išsiversti į suprantamą kalbą dar dar kiek sugebam, tai angliškų buriavimo sąvokų čia suvokiančiųjų be žodyno aš, matyt, ir į įgulą sau nepririnkčiau (aišku, dar nuo laivo dydžio priklauso, bet laikykime taip iki 200 GT, idant didesniam mano IYT išduotas popierius per menkas).

Tad Andriaus idėją galėčiau dar palaikyti savo ruožtu ir kaip buriuotojas, nors man vis tiek bus stiebas, o ne mastas (nes painiočiau su “masteliu“), ir burė, o ne seilas (nes nematau akcijos nuolaidos). Todėl ir latviškas (kuršiškas?) valgumas man nelimpa, nes tas harbour, kaip uostelio ir užutekio, atitikmuo kažkodėl asocijuojasi su rajumu, o apsirijimas, žinia, yra viena iš septynių mirtinų nuodėmių. Pulkim ant kelių, dori krikščionys… tfu, kažkur užnešė link šventoriaus pas kokį tai jo eminencijų.

O ir pats žodis “buriuotojas“, beje, į lietuvių kalbą iš šiaurinių braliukų atėjęs, jei ką tai nuliūdins (manęs tai ne – bet siūlomo bureivos nepripažinsiu). Ir kuršių tėvynė yra neatsiejama Latvijos dalis (jie bent jau Latvijoje kaip žemaičiai pas mus dėl autonomijos nespirga), todėl tos Kuršių marios pas mus jiems atrodo irgi ironiškai – nes kuršiai yra ne lietuviai, o dabar latviai, deja. Todėl susitaikykite, nes ir kuršiški sąskambiai vietovardžiuose liko Palangoje ir Kretingoje, bet kažkaip prapuolė Mingėje ar Dangėje, tapusiose Minija ir Dane (kodėl ne Danija?), tai dar gerai, kad ne Palanė ir Kretinė – dvi tokios antikinės pagonių lietuvių deivės, barakudų ir blondinių globėjos (“planšetinis kompiuteris“, dammit!).

Žodžiu, falas tiems snobams į akį, kurie purtosi nuo falo pakeitimo burvilkiu!

Ir jei reiktų rinktis iš trijų variantų – lietuviško, angliško arba rusolandiškojo, – aš tokia tvarka ir rinkčiausi (atitinkamai: burvilkis, halyard, falas – pastarasis pradedančiuosius laive kažkodėl labiausiai pralinksmina, po to eina, matyt, rumpelis, ir nežinau, ką čia dėdulė Zigmas iš Froidų šeimos pasakęs būtų; kas juk irgi ironiška). Laive irgi stengiuosi kalbėti suprantamai ir paprastai, o ne mygti žmones išmokti kokį bombramselstakselšotnagelį (“planšetinis kompiuteris“???)

* * *

Bet aš čia kiek nukrypau į savaitės internetines aktualijas, ir tiesiog darkart priminiau savo kiek primirštą (amžiną?) sąvokų temą, o kad gavau dovanų “Jūrinių įvardų žodyną“, iš kurio nemažai tų sąvokų ir įvardų perkeliaus ir į manąjį čia prišokamai papildomą žodynėlį, tai proga todėl ir buvo. Dar kartą dėkoju, kaip spėju, buriavimo sąvokų sulietuvinimo (sužmoginimo) entuziastui Jurgiui Kovui už šią dovaną!

Nes, šiaip jau, yra dar viena priežastis: anglų kalbos mūsų raštvedyboje įteisinimas turėtų dar vieną privalumą – sutvarkytą ir, svarbiausia, tikrai veikiantį (!) spellchecker_į (žodžių rašybos tikrintuvą). O va šito, panašu, trūksta ne vienam vietiniam marinistui, ir net ne kai lietuviškai (suvalkietiškai?) rašo, manydamas, kad demonstruoja didelę išmintį (jis gi tokių mandrų žodžių moka, vau!…), nors akivaizdžiai rodo savo ne tik neišprusimą, bet ir kvailą tuštybę, vertą patrolinimo (kuo dabar va tikrai ir užsiimsiu, nes temos puikiai viena kitą papildo).

Taip atrodo, lyg kas jiems gūglą būtų atjungęs!

Štai Klaipėdoje susikuria klubas (sveikintinas pavyzdys – iškart deklaruoju, kad nenuklystume nuo temos!) prie škunos (ar brigantinos vis tik?) “Brabander“ (bonus – siūlau pasipraktikuoti užrišti tą mazgą iliustracijoje):

Kas iškart krito į akis jau “Brabander“ facebook grupėje (jei manęs neišmetė iki šiol, tai bus proga po šiol, t.y. da pošiol…), tai rašyba – halZas.

Čia kaip “butai branKZ“?

Aišku, kad to draugiškai paklausiau, kartu neįkyriai (bet kai taip elgiesi, tai dažnai aklai idėjos apsėstiems žmonėms yra kaip tam raganosiui – nusišvilpti, kad jis žlibas) bakstelėdamas pirštu, kad, mielieji, kol dar svarstote pavadinimus ir jau ketinate apsistoti prie šiojo (kuo blogai vadintis verčiau “Žuvėdros žyma“, kas skamba pozityviau už “juodąją žymą“ iš “Lobių salos“ piratiškų papročių, arba “Undinės paponešis“ – būtinai reikia vadintis tik kokiu įmantresniu ir nelietuvišku žodžiu, tai ir kas po to iš mūsų yra snobas, ką?…), tai klaidas išsitaisykite gal?

Ir ką sau manote?

“Ačiū tau, mygtukai Z ir S klaviatūroje šalia, ne tą spustelėjome, tikrai, pasitaisom“, bučkis ir bandelė, ir t.t.?

Aha, iš žemo starto stačia galva per bortą!

Tas laivas (nors kvaila kaltinti daiktus, o ne juos valdančius žmones – tūlas pastebėtų) turi kažkokią “užsispyrusią“ aurą: nei pavadinimą pasikeitė į lietuviškesnį (tarpukario jūrinių tradicijų puoselėtojai, pradedant jūrų skautais, budžiais ir Vydūnu ar Pakštu, ir baigiant studentų korporacija “Jūra“, tokio pavadinimo žurnalais bei kokiu generolu Raštikiu, pasirašiusiu Lietuvos karo laivyno steigimo įsaką, dabar karsteliuose konvulsijų tąsomi), nei jiems ten su vėliavomis susitarti sekasi (taip, iki šiol – įsitikinau paskutiniu metu per Culture Tall Ships Regatta Klaipėdoje), nei…

Na, obuolys nuo obels, sakoma kaime, toli nenurieda, o laivas inkaruotėje netoli savo inkaro makaluojasi. Žino va jie, matai, geriau – ir “kas tu toks, !@#$%“???

Jūsų nervinio tiko priežastis, bet čia tik tarp kitko.

Jie man už tai parodė šaltinį (!), kuriame, suprask, yra teisingiau (kas yra ironiška, tik “planšetinis kompiuteris“ – ne) parašyta, nei čia aš ir dar keli kolegos aktyviąjam jaunimui, varančiam tik be “palauk!“, draugiškai pasiūlėm pasitaisyti, kol dar nevėlu (dabar tai jau vėlu – kvailybė oficialiai įtvirtinta: “halzas“ vokišku, o juk apie Memelį kalba, būdu tariasi Z į C keičiant kaip “štolcas“, ir čia vėl neaišku, ką aukščiau minėtasis Zigmas pasakytų klubo vadovei Solveigai, kas ten jiems galvoje buvo).

Tai štai toji, neva, pavadinimo rašybą patvirtinanti nuoroda – Vieni vartai…, t.y. “Vienas vardas – Lietuva“ žodynėlis…

Jau paskaitinėjot? Už tokios kvailybės tiražavimą derėtų pro kilį traukti ne vieną kartą, ilgai ir metodiškai kartojant. Kasdien. Neužsibūkite ten (tiek žodynėlyje nuorodoje, tiek ir po kiliu).

Čia jau apie raštingumą net kažką komentuoti neina, nes Bitlas gauna mano vardu iš grammar-nazi indulgenciją – amen, brol!

Aš nuo šiol pagal Bufordo (kirtis ant U) skalę matuosiu neraštingumo lygį užsispyrusios kvailybės kontekste, kaip originale iki dabar dar pagal Bofortą (pavardė rašosi Beaufort, bet mes gi dar anglų kalbos neįteisinom, ar ne?) įvertinamas vėjo stiprumas aplinkoje (jūroje arba sausumoje). Įvertinu: “HalZas“ čia traukia taip 8 balams, bet vien todėl, kad aš esu atlaidus ir geros širdies žmogus (kas su pastaruoju teiginiu nesutinka – gali užsitvoti į žąsies papilvės pūkų pagalvėlę).

Tad neatjungė, kaip matote, niekas jų nuo gūglo (tik gūglo naudojimo instrukciją išsigūglinti neišmoko, kas yra ironiška, net jei tą darysi ne su “planšetiniu kompiuteriu“).

O juk paprasčiausiai derėjo pasitikrinti tiesiog kitur – Tarptautinių žodžių žodyne, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985-ieji (šaltinių skirtumą šiek tiek jaučiate, ar aiškinti ant pirštų?):

hálsas [ol. hals]: 1. burlaivio kursas vėjo krypties ilgiu; 2. prieš vėją zigzagais plaukiančio burei arba traluojančio laivo kelio atkarpa nuo posūkio iki posūkio; 3. virvės, skrysčiai, laikantys apatinį burės kampą vėjyje.

* * *

Iš tikro, tai klysti yra žmogiška. Aš esu pakantus tam – netgi skaitydamas Bitlo ar Dėdės Romo komentarus daugiau nekūkčioju į atlasinę nosinaitę su HP inicialais, ir nekrūpčioju per miegus naktimis. Nes aš ir pats darau klaidas. Ir mano lietuvių kalba nėra ideali (Ginaite, padėk tą žodyną, netrankiusi vėl man per maukaulę!).

Aš tą žinau, ir taisau savo žodžiui kelią. Tai, žinote, vis tik reikalauja truputėlį daugiau pastangų, nei dažnas linkęs padėti. Taip pat reikalauja, kas yra sunkiausia, aišku, tai ir mažiau paisyti savo ego. Ir tik tuomet visumoje rezultate gaunasi (ne, tai nėra įgimta, gimėte jūs kapsų žemėse ir ėjote į Rygiškių Jono vardo gimnaziją, ar dzūkuojate nuo mažens!) daugiau savigarbos bei pagarbos sau (kuris čia, įsižeidusieji, apie pagarbos dabar trūkumą iš mano pusės prakalbot – stop flapping your dicks in the wind, diggers!).

Ir, matyt, galiu jau kažkam irgi pataisyti, jei aš išsitaisiau? Juk tą darau ne iš piktos valios, o geranoriškai (iki tol, kol ir su manimi geranoriškai, bet tą jau supratote ir be šio priminimo tiems, kurie lėtai mintinai kvadratinę šaknį iš trijų traukia).

Kvaila yra ne klysti, o užsispyrusiai sėdėti savo paklydime!

Ir dar paskui siusti, kai kas nors, matote, taip va nepagarbiai ir vai-vai-vai, ir au-au-au, padarius gramus du ant drąsos. Aha, paverkime choru: dieve dieve, koks tu kūdas!…

Todėl nuo šiol, gerbiamieji halzometrai (oi, čia reiktų tarpą daryti tarp žodžių, kur antrasis reiškia “meistrą“, “gerbiamąjį inteligentą“ ar ką ten – panašiai kaip “maestro“), yra tik du variantai: perlipti per savo reikšmingumą ir išsitaisyti, sukandus dantis, kol dar plačiau kvailybės neištiražavot, arba – griežti dantimis, kai nuo šiol visi tik ir baksnos į tą Z.

Dar galima, aišku, man pagrasinti (kas yra ironiška), visaip pakoneveikti (kas man yra ironiška) arba netgi “būti aukščiau“ ir stoiškai ignoruoti, bet tai juk, ironiška, net ne variantai, o laipiojimas ant grėblio, ką patys suprantate, nes susiveda vis tiek į antrąjį variantą. Kita vertus, gal jūsų toks hobis su tuo grėbliu kaifą gaudyti, ką tę aš, mažum, žinau…

Tuomet, aišku, palikite, kaip yra dabar: zzzz, brangzzz, halzzzzzas… – ir štolcas dešiniu halsu tuomet, kobiniu undinei už kojos!

Bet užbaigsiu pozityvia gaida: už tai tame klube yra gražių merginų!

Ir tai skamba ne taip ironiškai, kaip “planšetinis kompiuteris“.

Ahoy!

* * *

P.S. kaip iš škunos rimtu veidu padaryti brigantiną, apie ką miniu ir čia, dar bus – pasiruoškite spragėsių (angl. popcorn).