Didžkių sugrįžimas


Bežiūrint nuotraukas, aptinku, kad vis per reikalus ir skubėjimą likau skolingas pasakojimą apie Tall Ships Culture Regatta Klaipėdoje 2011 metų rugpjūčio 20 dieną.

Tądien nuo ankstyvo ryto drengia lietus, o ir prognozės geresnio oro nežada, nors dažnai būna, kad lyja Vilniuje, o pajūryje galima kaitinti bambą (blogiau, kai kaitra Vilniuje ir visi grūdasi prie jūros, o ten – lyja). Kelionė man bet kokiu oru suplanuota, važiuos pakeleiviai ar ne, nes jei jau nenuorama Kipras vėl prisikvietė didžkius į Klaipėdą, tai aš negaliu nenuvažiuoti.

Pasistveriu jaunavedžių porelę, kurie, kaip sutarėm, jau laukė stotelėje, ir riedam pagal telefoninį GPS link Kauno ir bajorų vadovo. Kava ir arbata jo svečiuose, kur didžiulis vonios kambarys be durų (ot, ištvirkęs šelmis!), galop, pasiimam šį didžkį, kuris savo kūnu svariai užpildo mažojo pupsiko (Citroen C1) erdvę, ir jau, uoliai makaluojant valytuvams, trumpinam antrąją greitkelio dalį link uostamiesčio.

Mano visa muzika – tai visų Metallica CD rinkinys, radija tauzyja arba kažkokius blėnis, arba transliuojama muzika tokiu oru – nors karkis, tad bemaž visą kelią kvaršinu galvas savo istorijomis, kurios, jei tie raštingieji pakeleiviai pritruktų siužetų savo rašymams, įgautų antrąjį gyvenimą. O juk aš nei žodelio nekalbėjau apie savo pomėgius: buriavimą, marinistiką, karate ar ekonomiką…

Pakeliui sustojam spurgų. Riteris Žvilgančiais Šarvais užtikrino, kad tai – geriausios spurgos visame greitkelyje. Aptarnaujantis personalas – dvi Daivos. Spurgos yra geros, tik aš vaikystėje jomis esu persivalgęs (sunki vaikystė – kelionės į mokyklą ir atgal traukiniais).

Klaipėda apniukusi, tačiau jau nebelyja, ir tai gerai. Išlipam prie Pilies ir pro uostelį išeinam į uostą – šioje krantinėje stovi ir rusų “Kruzenšternas“, lenkų “Dar Mlodziežy“ bei lietuvių “Brabander“ (kiti laivai – nieko man nesako). Priima tik lenkai. Praeitą kartą šiek tiek pavėlavau, todėl dabar su malonumu apžiūriu laivą. Pavydu.

Lenkų burinio laivyno flagmanas – “Dar Mlodziežy“

Anapus Danės prie kitų krantinių – jau didesnis pasirinkimas, nes čia tarpe kitų “neaiškių“: didžiausias burlaivis “Sedov“, škuna “Nadiežda“ (iš toli maniau, kad tai mokslo tiriamoji “Zaria“), atkurta istorinė Petro I pirmoji fregata “Štandart“, barkas “Mir“. Bocmano vaidmenį perėmęs “Nadieždos“ jūreivis lyg ir pakviestų apsilankyti denyje, bet vėjas netgi prie krantinės įsupęs bangą, trapo nėra, o įšokti ant denio nesiūlo – šlapia, slidu, pavojinga. “Sedovo“ trapas nuleistas, bet nieko nepriima. “Štandartas“ griežtai priima tik su kvietimais.

Draugiški pasirodo “Mir“ jūreiviai – persimetam dėl nevieningos kepurių spalvos ir šalia stovinčio “Sedovo“, kuris pajuodo ”Kruzenšterno“ pavyzdžiu, nors visada buvo iki tol baltas. Jūreivukams norisi į krantą ir merginų kirkinti, lietus jiems nei motais, nekantriai žvilgčioja į laikrodžius, laukdami savo vachtos pabaigos.

Petro I pirmosios fregatos kopija – jo laikais plevėsavo ne Trikoloras, o Andrėjaus vėliava.

Pietauti patraukėm į “Memelį“ – vietų nėra. “Hansa“ – irgi sausakimša. Randam laisvą stalą “Kuršiuose“ “Kurpiuose“, bet per pusvalandį jo personalas neranda laisvos minutės mūsų aptarnauti, todėl didžkio prigriebtos simpatijos, dirbančios šiame renginyje, neslepiamam siaubui mes nusprendžiam traukti į “Akropolį“ (“- Ten yra makdonaldsas!“ – pridobiu ją savo gurmanišku snobizmu).

Mes patraukiam ieškoti “normalaus maisto ir greito aptarnavimo“, o jiedu lieka: ji – be žado, jis – gaivinti jos žadą.

Prisijungs po valandos jau be jos – mes tuo tarpu baigsime pietauti “Čili“. “Akropolis“ irgi pilnas jūreivukų, o jaunavedžiai paprotina mane, kad dera nusipirkti lauktuvių Švyturio “Memel Brau“ alaus, kuriuo prekiaujama tik pajūrio regione, nes vilenščyzna Norfoje gali ir “Žigulinio“ nusipirkti – daugiau neverti.

Grįžtame vėl pliaupiant lietui. Pakeleivius pribaiginėju tolimesnėmis savo istorijomis. Jie namuose, matyt, prisibaiginėja lauktuvėmis.

Tai ar vertėjo tiek trenktis link tų burlaivių? Taip.

Pirma, tai pabuvau jau dvejuose tikrai dideliuose vėjalėkiuose (dzūk. windjammer – dažniausiai, tai barko rangoutas ir takelažas). Antra, pamačiau Petro I laikų fregatą, ir dar kartą įsitikinau, kad išsireiškimas ir apie rusų stalių darbą “kirviu tašyta“ – suteikia daugiau autentikos (nemanau, kad pats bombardyras Herr Peter ir jo baudžiauninkai labai vaikėsi estetikos). Nors nepavyko į ją patekti (vis tik denis yra mažesnis, nei maniau – beveik mūsiškės škunos “Brabander“ dydžio), bet gana gerai buvo galima viską įžiūrėti ir nuo krantinės (beje, jos patrankos yra registruotos kaip “signalinė įranga“).

Trečia, man šiaip burlaiviai yra gražu, ir norėtųsi jų daugiau bei kasmet matyti prie Klaipėdos krantinių.

Dar kartą ačiū mano pakeleiviams ir pačiam šio Tall Ships in Klaipėda projekto iniciatoriui ir organizatoriui Kiprui Paldauskui!

Daugiau nuotraukų facebook Skipper.Lt albume.

Komentarų: 4

  1. *“Kurpiuose“ 🙂
    Idant mes nebuvome matęsi anksčiau, tądien atradau žmogų-fenomeną, kuris ne tik rašo paklodėmis, bet ir neužsičiaupdamas trata. O kas blogiausia – trata taip įdomiai, kad nėra kur dėtis, tenka klausytis :)))

    Patinka

    1. Jei aš būčiau tylėjęs, mus suptų spengianti tyla… 🙂

      Einu pataisysiu – tikrai, kad “Kurpiai“, ne “Kuršiai“ (jūriškiau vis tik būtų pastarasis). Ačiū!

      Patinka

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.